Pirmieji šalčiui atsparūs žalumynai: kaip užauginti greičiau?

Žiema po truputį baigia savo viešpatavimą. Pašvietus saulutei ir prasidėjus atlydžiui vis dažniau dvelkteli pavasariu. Pajutę šį dvelksmą rankoves raitojasi visi, kurie mėgsta pasidarbuoti sode bei darže: tuoj bus galima pradėti auginti pirmuosius šalčiui atsparius žalumynus. Juk savoje lysvėje jie net kvepia kitaip nei parduotuvių lentynose.

Rima MARCINKEVIČIENĖ

Naujo sezono sėja kiekvienais metais prasideda skirtingu laiku: kartais jau kovo viduryje galima imtis sėjos darbų, o kartais tenka laukti balandžio pradžios. Šiltnamyje pirmuosius žalumynus galima pradėti sėti tada, kai sinoptikai nebepranašauja didesnių kaip -4 °C šalčių. Sezoną paprastai atidaro šalčiui atsparios kultūros: ankstyvųjų veislių ridikėliai, špinatai, svogūnų laiškai, gražgarstės, lapinės garstyčios, ankstyvosios morkos, šiek tiek vėliau – lapinės salotos ir krapai.
Kad iš tiesų sulauktume labai ankstyvo ir gausaus derliaus, svarbu ne tik pasirinkti tinkamas kultūras bei jų veisles, bet ir papildomai paspartinti augimą.

Plačiau apie tai – rubrikoje „Mano daržas“.

Besėklės vynuogės – lenktynių nugalėtojos

Šilta praėjusių metų vasara daugelį sodininkų paskatino nuo ankstyvo pavasario dairytis naujų vynuogių veislių ir galbūt praplėsti jų asortimentą. Tačiau daugelio akys krypsta tik į besėkles uogas vedančias vynuoges. Be to, pageidaujama, kad jos dar būtų ne tik skanios, bet ir didelės, nereiklios auginimo sąlygoms, neiššaltų žiemą. Ką būtų galima patarti sumaniusiems sodinti tik besėklių vynuogių veisles, klausiame vynuogių augintojo, Lietuvos vynuogių asociacijos valdybos nario Ernesto Aušvico.

Meilė TARAŠKEVIČIENĖ

Šiuo metu pasaulyje žinoma per 10 tūkst. vynuogių veislių. Dauguma jų atsirado natūraliai vidutinių platumų kalvotose vietose. Vynuogės – vijokliniai augalai. Paprastai vyninių vynuogių veislės yra su sėklytėmis, kurios svarbios vyno gamybai. Jose yra polifenolių, vadinamų taninais, lipidų ir kitų medžiagų, atliekančių svarbų vaidmenį vyno, ypač raudonojo, gamyboje.

Tik retais atvejais vynas gaminamas iš besėklių vynuogių. Vynui veislės parenkamos pagal tai, kokio tipo vyną planuojama gaminti, pagal uogų cheminę sudėtį ir technines savybes – sulčių išeigą, aromatą, cukraus ir rūgšties kiekį bei jo tarpusavio santykį. Vynui gaminti tinkamiausios uogos, kurių sultyse nėra pektinų, lengvai išteka, turi daug cukraus.

O besėkles vynuoges patogu valgyti, todėl dažniausiai jos vadinamos desertinėmis, arba stalo, vynuogėmis. Šios vynuogės paprastai sukaupia mažiau cukraus nei vyninės, bet dėl mažesnio rūgšties kiekio atrodo labai saldžios, jos mėsingesnės, dažniausiai didesnės, o uogų luobelė plonesnė.

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Darbai sode“.

Porai: laikas sėti!

Jei nemėgstate svogūnų dėl per aštraus skonio, jūsų darže būtinai turėtų atsirasti svogūnų ir česnakų giminaičių porų. Būdami gerokai subtilesni nei svogūnai, porai nuo seno užsitarnavo svogūninių aristokratų vardą. Norint rugpjūčio pabaigoje mėgautis šiomis prieskoninėmis daržovėmis pats laikas pagalvoti apie porų sėją ant savo palangės.

Rima MARCINKEVIČIENĖ

Porai – tai sukultūrinta rytietiško česnako atmaina, o jų tėvynė – Viduržemio jūros šalys. Dabartinių porų rūšys išvestos iš laukinių česnakų, paplitusių Irane, Pietų Anglijoje bei Viduržemio jūros šalyse.

Šios daržovės turi ilgą ir įdomią istoriją. Porai buvo auginami jau nuo Egipto faraonų laikų. Šaltiniai byloja, kad jais buvo maitinami Egipto piramidžių statytojai. Porus augino ir senovės graikai. Istoriniuose šaltiniuose pasakojama apie padažą, pagamintą iš minkšto sūrio, sutrinto česnako, alyvų aliejaus, porų ir medaus. Prisiekusiu porų gerbėju save vadino Homeras. Graikų dainiai tikėjo, kad nuo porų sėklų gerėja jų balsas. Vėliau juos su malonumu valgė romėnai. Romos imperatorius Neronas prieš pradėdamas dainuoti pritardamas sau lyra gerdavo sultinį iš porų – esą balsas tuomet skambėdavo dieviškai.

Į Vidurio ir Šiaurės Europą porai atkeliavo gerokai vėliau. Viduramžiais porų mada pasiekė Angliją. Porai papuošė netgi Velso herbą. Pasakojama, kad viduramžių moterys, rūpindamosi savo išvaizda ir figūros grakštumu, gerdavo porų sultis, kurios turi organizmo valomąjį poveikį, skatina šlapimo išsiskyrimą. XVI–XVIII a. porų mada to meto aukštuomenės virtuvėje buvo praėjusi, tačiau paprasti žmonės ir toliau juos augino ir valgė. Todėl dažnai porus vadindavo vargšų smidrais.

Visa tema – rubrikoje „Mano daržas“.