Pasaulyje įsisiautėjusi pandemija palietė ir vieną labiausiai pažeidžiamų visuomenės dalių – be tėvų likusius vaikus. Per karantiną tapo sunkiau jiems surasti naujus namus.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba tikina, kad įvaikinimo procedūros dėl karantino nesustojo. Per visą pandemiją vyko ir tarptautinio įvaikinimo procedūros.

Vis dėlto pripažįstama, kad karantinas ir į šią jautrią sritį įnešė vieną naujovę – galimų įtėvių ir vaiko susitikimai dažniau vykdavo per nuotolį, pasitelkus technologijas. „Net ir bendraujant tokiu būdu mezgasi artimas pradinis ryšis“, – sakė tarybai vadovaujanti Ilma Skuodienė.

Bet Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai įvaikinimo atvejų šalyje sumažėjo perpus. Praėjusiais metais Lietuvos piliečiai įvaikino 51 vaiką, užsieniečiai – 29.

2019 m. Lietuvos ir užsienio piliečių buvo įvaikinti 108 vaikai, 2018 m. – 159, 2017 m. – 139, 2016 m. – 157.

O įtėvių laukia gerokai daugiau vaikų. Vien tik pernai galimų įvaikinti vaikų sąrašą papildė 239 įvairaus amžiaus nepilnamečiai, o iš viso praėjusių metų pabaigoje įtėvių ir naujų namų laukė 1027 vaikai.

I. Skuodienės teigimu, mažėjantys įvaikinamų vaikų skaičiai esą nerodo, kad sumažėjo ir norinčiųjų suteikti šeimą be tėvų globos likusiam vaikui.

Pasak tarnybos vadovės, tam įtakos turi kitos objektyvios priežastys.

„Lietuvos šeimos dažniausiai nori įvaikinti vaiką iki 3 metų. Bet nuo 2019 m. perpus sumažėjo ir toliau mažėja galimų įvaikinti vaikų nuo 3 mėnesių iki 3-4 metų amžiaus skaičius. Todėl laikotarpis laukiant pasiūlymo įvaikinti šios amžiaus grupės vaiką smarkiai ilgėja“, – aiškino I. Skuodienė.

Jos teigimu, įvaikinimų skaičiaus mažėjimui įtakos turi ir didėjantis socialinių paslaugų bei pagalbos biologinei šeimai prieinamumas. „Dėl to mažiau vaikų praranda savo šeimas ir daugiau vaikų sugrįžta į pasikeitusias šeimas“, – kalbėjo I. Skuodienė.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad sunkiausia įtėvius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje rasti vyresnio amžiaus vaikams, vienos šeimos broliams ir seserims. Įtėvių šeimas sunku surasti ir vaikams, turintiems sveikatos problemų ar specialiųjų poreikių.

Kaip rodo Statistikos departamento skelbiami duomenys, daugiausia Lietuvos piliečių pernai įvaikintų vaikų buvo iki 4 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikų įvaikinta 34. Pernai 4–6 metų amžiaus vaikų buvo įvaikinta 8; 7–9 metų – 6; 10–14 metų – 2, o vyresnių – tik 1.

Užsienio piliečiai nesibaimina įvaikinti ir vyresnių vaikų. Iš 29 pernai užsieniečių įvaikintų vaikų 11 buvo 7–9 metų, septyni – nuo 4 iki 6 metų amžiaus.

Pasak I. Skuodienės, pirmiausia tėvų globos netekusiam vaikui ieškoma šeimos, galinčios pasirūpinti juo Lietuvoje. „Įvaikinimas arba globa Lietuvoje visuomet yra prioritetas. Praėjusiais metais norinčių įvaikinti Lietuvos piliečių sąraše buvo 141 šeima. Dauguma jų siekia įvaikinti geros sveikatos ar minimalių ir išgydomų sveikatos sutrikimų turintį vaiką iki 4 metų“, – sakė tarnybos vadovė.

Į norinčių įvaikinti asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, sąrašą per 2020 m. buvo įrašyta 13 užsienio piliečių šeimų.

Visoms užsieniečių poroms pasiūlyta įsivaikinti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tarnybos teigimu, į užsienį išvyksta sunkiai išgydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų turintys vaikai, vyresni nei 7 metų amžiaus. Užsieniečiams siūloma įvaikinti ne mažiau nei tris vaikus – brolius bei seseris.

Beje, įvaikių Lietuvoje dažniausiai dairosi Italijos šeimos. Pernai lietuvius įvaikino 19 italų šeimų. Ankstesniais metais Lietuvos piliečių įtėviais tapo 22 italų šeimos.

Statistikos departamento duomenimis, valstybinėse įstaigose globojamus vaikus pernai įsivaikino ir 5 Kanados piliečių šeimos, taip pat – 3 šeimos iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir 2 iš Švedijos.

Lietuvoje naujus namus tėvų globos netekę vaikai dažniausiai randa vilniečių šeimose. Pernai tokių buvo 17. Kaune pernai buvo įvaikinta 12 vaikų, Klaipėdos apskrityje – 6.

Pasak I. Skuodienės, įvaikinimo procesas kiekvienu atveju vykdomas labai atsakingai. „Paprastai vaikui, kurį galima įvaikinti, šeima renkama esant ne vienai pasirinkimo galimybei. Lygiai taip pat atsakingai vertinami ir šeimos lūkesčiai bei jos pasirengimas prisiimti atsakomybę už vaiką, įveikti galimus sunkumus, psichologinis pasirengimas bei motyvacija“, – vardijo tarnybos vadovė.

Jos teigimu, vienas svarbiausių aspektų įvaikinimo procese – paties vaiko nuomonė. „Net jeigu ir nėra teisinių kliūčių, įvaikinimo procedūra nebus pradedama vaikui nesutikus“, – patikino I. Skuodienė.

Pasak tarnybos vadovės, vaiko brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę įvertinamas individualiai. „Be tėvų globos likę vaikai labai laukia šeimos, kiekvienas iš jų nori būti priglaustas ir jaustis mylimas“, – sakė I. Skuodienė.