2021 metais šešiose Seime atstovaujamose partijose turėtų vykti pirmininko rinkimai. Nors vadovybės pokyčių didesnėje šių parlamentinių partijų dalyje nesitikima, bent jau pusė šias politines jėgas vedančių lyderių dėl dar vienos kadencijos konkuruos kur kas mažiau komfortiškoje aplinkoje nei tą darė paskutinį kartą. Daugiausiai klausimų kyla dėl socialdemokratų dabartinio pirmininko Gintauto Palucko likimo. Tačiau tiek konservatorių, tiek „valstiečių“ vedliai vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose gali tikėtis kur kas nuožmesnės konkurencijos. Ko gero, tik pirmąsias kadencijas baigiančių liberalioms vertybėms atstovaujančių partijų lyderės ir bendrapartiečių gretose nei kritikuojamas, nei komentuojamas vienvaldis „darbiečių“ pirmininkas iššūkių nesusilauks.

Naujienų agentūra ELTA pristato apžvalgą ir vertinimą, kaip keitėsi į Seimą patekusių politinių partijų lyderių situacija paskutinės jų kadencijos metu ir ar reikėtų tikėtis pokyčių šiuo metu parlamente esančių partijų vadovybėse.

Po pralaimėtų rinkimų serijos klausimas dėl R. Karbauskio: ar iššūkį mes S. Skvernelis ir R. Baškienė?

„Valstiečiams“ Ramūnas Karbauskis vadovauja daugiau nei 10 metų, o pirmininku jis paskutinį kartą dvejų metų kadencijai perrinktas 2019-ųjų sausį. Tuomet vykusiame partijos suvažiavime tvyrojo artėjančių rinkimų atmosfera: LVŽS kandidatu prezidento rinkimuose buvo išrinktas premjero pareigas ėjęs Saulius Skvernelis, o R. Karbauskis džiaugėsi tuo metu šiek tiek šoktelėjusiais LVŽS reitingais. Kartu LVŽS lyderis deklaravo galiausiai neišsipildžiusias prognozes, kad „valstiečiai“ laimės visus rinkimus kokie tik vyks artimiausiu metu: Savivaldos, Prezidento, Europos Parlamento bei galiausiai – Seimo. Kaip žinoma, visose rinkimuose LVŽS atsidūrė konkurentams už nugarų, o partijos pirmininkas ne kartą viešai interpretavo, ką reikėtų iš tikrųjų laikyti pergale.

Taigi 2021 m. R. Karbauskis, jei pretenduos dar vienai LVŽS lyderio kadencijai, kontekstas nepalyginamai pesimistiškesnis: partija po nesėkmingų Seimo rinkimų nublokšta į opoziciją, o COVID-19 situacija ir išaugęs mirčių skaičius dažnai verčia kelti klausimą, ar dėl to nėra kalta nuėjusi „valstiečių“ valdžia. R. Karbauskio nebėra ir Seime. Politikas, pripažinęs, kad vien jo buvimas parlamente neleidžia LVŽS išsireikalauti jai priklausančių teisių, savanoriškai atsisakė mandato.

Politologai sutaria, kad mažai tikėtina, jog artimiausiu metu įvyktų reikšmingų pasikeitimų „valstiečių“ vadovybėje.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas teigia, kad, nepaisant viešojoje erdvėje ne kartą keltų klausimų dėl R. Karbauskio lyderystės tarp LVŽS atstovų Seime, vargu ar tai reiškia ir tai, kad dabartinio „valstiečių“ pirmininko kėdė iš tikrųjų suklibėjo.

„Aš abejoju, ar partijos lygiu atsirastų pakankamai jėgų ir palaikymo turinti alternatyva Karbauskiui. Jis partijoje turi labai daug įtakos. Tiek dėl savo vadovavimo stiliaus, tiek dėl finansinių galimybių ir žmonių, kuriais jis pasitiki, apsistatymo. Tad nemanau, kad kažkas mestų jam iššūkį“, – sakė profesorius.

Pasak jo, sprendžiant iš esamų aplinkybių, realiausias pretendentas pakeisti R. Karbauskį galėtų būti į LVŽS taip ir neįstojęs ekspremjeras Saulius Skvernelis. Tačiau, iš karto pažymi T. Janeliūnas, ir jo turimos įtakos, ko gero, pritrūktų, jei iš tikrųjų norėtų mesti iššūkį dabartiniam pirmininkui.

TSPMI dėstytojas abejojo ir tuo, ar pats R. Karbauskis, ruošdamasis 2024 m. Seimo rinkimams, nuspręstų savo vieton pasodinti kur kas populiaresnį S. Skvernelį. Jo manymu, pasitraukdamas iš partijos R. Karbauskis netektų ir turimų įtakos svertų.

„O būsimuose Seimo rinkimuose gali būti visaip: gali būti stumdomos kandidatų pirmumo eilės, galima suteikti daugiau eterio ir viešumo populiariems politikams, o pačiam būti fone“, – sakė profesorius.

Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sutiko, kad R. Karbauskio perrinkimas dar vienai kadencijai bus kur kas sudėtingesnis nei buvo 2019 m.

„Rinkimai vyks po pralaimėjimų serijos. Kitas dalykas, šiuo metu yra šiek tiek keistas Karbauskio vaidmuo“, – turėdama galvoje R. Karbauskio pasitraukimą iš Seimo sakė politologė. R. Urbonaitės manymu galiausiai viskas priklausys, ko gero, nuo to, kaip situaciją vertins R. Karbauskis ir kokias strategijas brandins S. Skvernelis.

Kita vertus, MRU dėstytojos teigimu, nereikėtų visiškai atmesti, kad iššūkį R. Karbauskiui galėtų mesti partijos senbuvė Rima Baškienė. Pastaroji pastaruosius kelerius metus buvo nuosekli R. Karbausklio kritikė. Tad, samprotauja R. Urbonaitė, net nesant didelių vilčių nugalėti, R. Baškienė galėtų pamėginti konkuruoti.

„Manęs tikrai nenustebintų Baškienės kandidatavimas ir pretenzija būti partijos pirmininke. Atvirai pasakius, netgi labiau nustebintų Skvernelio noras galbūt atvirai konkuruoti su Ramūnu Karbauskiu.

Tuo tarpu Baškienė konfrontacijos nevengia. Ji pati šansų nurungti R. Karbauskio gal ir neturi, tačiau ji gali mąstyti politiškai: tiesiog siekti parodyti, kad visgi yra konkurencija R. Karbauskiui“, – teigė R. Urbonaitė.

Pirmininko pasikeitimai labiausiai tikėtini LSDP: suabejota G. Palucko lyderyste

Gintautas Paluckas dar vienai dvejų metų LSDP pirmininko kadencijai išrinktas 2019-ųjų balandį. Tuomet jį palaikė 90 proc. balsavusių partiečių. Vos su 10 proc. palaikymu liko G. Paluckui pirštinę metęs socialdemokratas Algirdas Sysas. Galima sakyti, kad tarp visų parlamentinių partijų lyderių, kuriems 2021 m. teks savo jėgas patikrinti rinkimuose, G. Palucko situacija yra kebliausia.

LSDP pirmininkas, nors ir nežadėjo, kaip R. Karbauskis, nuskinti pergales visuose rinkimuose, akivaizdu, kad LSDP pasiekti rezultatai negali nei jo, nei partijos džiuginti. Tuo labiau kad pastaruosiuose Seimo rinkimuose LSDP pasirodymas buvo istoriškai blogas.

Galiausiai klausimų kelia ir pats G. Palucko politinis svoris, ir tai, kaip jis yra vertinamas visuomenėje. Nors jam ir pavyko pagaliau patekti į Seimą, mandatą jis įgijo per partijos sąrašą, o nebuvo gyventojų išrinktas vienmandatėje apygardoje. G. Paluckas nesugebėjo Seimo mandato laimėti nei 2019 m., kai varžėsi dėl atsilaisvinusio mandato Žirmūnų apygardoje, nei eiliniuose Seimo rinkimuose 2020 m. spalį. Pastaruosiuose po kelių balsų perskaičiavimo, nors ir minimaliu skirtumu, jam teko pripažinti konservatorių kandidato pergalę.

Naujajame Seime formuojantis partijų bei Seimo struktūroms G. Paluckas neatsidūrė nei Seimo vadovybėje (Seimo vicepirmininko kėdė atiteko Juliui Sabatauskui), nei LSDP frakcijos seniūno pozicijoje. Partijos pirmininko rinkimuose pralaimėjęs A. Sysas kovoje dėl frakcijos seniūno G. Paluckui atsirevanšavo. Todėl viešai imta kalbėti, ar 2017 m. už partijos vairo stojęs ir LSDP atsinaujinimo vėliavą iškėlęs G. Paluckas vis dar turi potencialo tęsti pradėtą darbą.

Eltos kalbinti politologai sutinka, kad G. Palucko situacija tarp visų šiuo metu parlamentinių pirmininkų yra kebliausia. Tad, pažymi jie, partijoje, ko gero, nebus apsieita be bandymų ieškoti realių alternatyvų G. Paluckui.

„Aš manau, kad Palucko situacija partijoje yra tikrai labai kebli. Aš net nustebsiu, jeigu jis liks partijos pirmininku“, – teigė R. Urbonaitė.

T. Janeliūno manymu, viena iš pagrindinių G. Palucko, kaip lyderio, silpnybių yra charizmos stoka.

„Ko gero, jo vadovavimo tarpsnis meta nemažai abejonių, ar G. Paluckas turi pakankamai charizmos, kuri reikalinga partijos lyderiui. Aš manau, kad klausimai dėl LSDP pirmininko bus keliami ir partija svarstys, ar G. Paluckas nėra šioks toks inkaras LSDP“,– teigė T. Janeliūnas.

Tačiau ar tikrai G. Paluckas yra didžiausia problema kalbant apie nuosekliai smunkantį LSDP populiarumą? Galbūt pagrindinė problema yra tai, kad LSDP gretose labai sunku vietoj G. Palucko surasti labiau tinkamą žmogų. Politologai sutinka, kad šiuose klausimuose esama tiesos.

„LSDP iš tikrųjų turi kadrų, kurie galėtų vesti partiją, deficitą. Aš manau, kad tai yra didžiulė problema LSDP. Todėl dėl prastų LSDP rezultatų kaltas ne tik pirmininkas, bet ir tai, kad mes nematome komandos aplink jį“, – teigė R. Urbonaitė.

Savo ruožtu TSPMI profesorius pripažino, kad nepaisant visų aplinkybių, G. Paluckas neturi nepajudinamų pasiteisinimų, kodėl nepavyksta socialdemokratams pasiekti politinių pergalių.

„Rezultatai rodo pakankamai akivaizdų faktą – rezultatai blogi. Kad ir kokios būtų sudėtingos aplinkybės, dabartinis lyderis nėra pajėgus jų išspręsti. O jei negali keisti aplinkybių, tai tada turi bandyti keisti būdus, kaip į esamas aplinkybes reaguoti“,– svarstė T. Janeliūnas.

G. Landsbergio tolesnės lyderystės klausimas: ar bus mestas iššūkis liberaliajam TS-LKD sparnui?

Nuo 2015 m. konservatoriams vadovaujantis Gabrielius Landsbergis partijos pirmininku buvo perrinktas 2017-ųjų vasarį. Tuomet pirmą kartą Tėvynės sąjungos pirmininkas buvo išrinktas ketveriems metams. Iki tol jo kadencija trukdavo dvejus metus.

Nepaisant to, kad konservatoriai laimėjo pastaruosius Seimo rinkimus, klausimų dėl G. Landsbergio tolesnio pirmininkavimo partijai kyla. Ko gero, didžiausią postūmį kalboms apie galimą konservatorių pirmininkų rotaciją davė tai, kad G. Landsbergis paskirtas užsienio reikalų ministru. Teigta, kad dėl šios ministerijos darbo specifikos G. Landsbergiui gali sunkiai sektis sukontroliuoti partinius reikalus.

Visgi esama ir kitų viešojoje erdvėje aptartų akcentų, kurie tolesnį G. Landsbergio pirmininkavimą partijai stato po ganėtinai realiu klaustuku. G. Landsbergis yra vienas iš labiausiai nemėgstamų politikų, o pačią partiją Seimo rinkimuose vedė premjerė Ingrida Šimonytė. Galiausiai, konservatorių gretose išsiskiria du partijos sparnai – konservatyvus krikdemiškasis ir labiau liberalus, kuriam ir yra priskiriamas G. Landsbergis. Tai, kad tarp šių partijos sparnų vyksta diskusija ar net tam tikros trintys, yra pakankamai senas klausimas. Tad net nusprendus G. Landsbergiui kandidatuoti dar vienai kadencijai, konservatyviau mąstantis partijos sparnas galėtų brandinti idėją turėti pirmininką, kuris labiau atlieptų jų pasaulėžiūrą. Tokią intenciją gali sustiprinti ir tai, kad būtent pastarųjų Seimo rinkimų kontekste buvo galima stebėti, kad būtent konservatyviajam sparnui priskiriami politikai susilaukė nemažo tiek partijos narių, tiek ir visuomenės palaikymo.

Visgi politologų nuomone, vargu, ar situacija TS-LKD vadovybėje 2021 m. keisis. Viena vertus, R. Urbonaitė teigia, kad, jos manymu, G. Landsbergio pozicijos TS-LKD nėra nepajudinamos, tačiau, kita vertus, T. Janeliūnas pažymi, kad yra prielaidų manyti, jog partijos abu sparnai, nepaisant tarpusio diskusijų, gali būti net suinteresuoti ir toliau išlaikyti vadovo poste G. Landsbergį. Tuo labiau, pažymi TSPMI profesorius, kad į TS-LKD integravus I. Šimonytę, partijai pavyko iš dalies išspręsti „Landsbergio problemą“

„Šiuo metu, aš manau, kad yra pakankamai neblogai išspręsta vadinamoji „Landsbergio problema“. Nesvarbu kuris Landsbergis būtų – jis turi neigiamos reakcijos krūvį ir kai kuriems žmonėms kelia neigiamas emocijas“, – sakė profesorius, pažymėdamas, kad nors krikdeminis TS-LKD sparnas paskutinių Seimo rinkimų fone ir sustiprėjo, o jam priklausantys politikai užėmė svarbias kėdes Seimo struktūrose ar net Vyriausybėje, mesti iššūkį moderniajam flangui, į pirmininkus siūlant savo atstovą, ne tik nepasiruošta, bet ir pavojinga.

„Aš manau, kad šiuo metu partijos pirmininko perėmimas krikdemams nėra labai reikalingas, nes tai sukeltų partijoje įtampą. Kita vertus, nebūtinai padėtų išlaikyti koaliciją. Tai galėtų didinti įtampą ir koalicijos viduje“, – sakė jis.

Ar stos dar vienai kadencijai už partijos vairo politinį kapitalą kaupianti V. Čmilytė-Nielsen?

Viktorija Čmilytė-Nielsen Liberalų sąjūdžio pirmininke išrinkta 2019-ųjų rugsėjį. Tuomet ji solidžia persvara nugalėjo Trakų rajono merę Editą Rudelienę. Jos vadovavimo laikotarpiu partija vykusiuose Seimo rinkimuose nespindėjo, tačiau būtent su V. Čmilyte-Nielsen liberalai tapo valdančiosios daugumos dalimi, o partijos keli atstovai gavo portfelius Vyriausybėje. Tiesa, tai, kad pagal koalicijos sutartį Liberalų sąjūdžiui atiteko aplinkos bei kultūros ministrų kėdės ir Seimo pirmininko postas, sukėlė klausimų ir viešojoje erdvėje, ir partijos viduje. Klausta, ar tikrai derybininkai nuo Liberalų sąjūdžio formuojant valdančiąją koaliciją išsiderėjo tiek, kiek galėjo bei turėjo išsiderėti. Šiame kontekste Liberalų sąjūdžio frakciją Seime paliko ilgametis Seimo narys ir liberalas Kęstutis Glaveckas. Jo teigimu, partija turėjo reikalauti svaresnių ministerijų. Tačiau, nepaisant kritikos, faktas yra tas, kad V. Čmilytei-Nielsen stojus už Seimo vairo, asmeninį politinį kapitalą turėtų sektis auginti. Tą rodo ir gyventojų apklausos – paskutiniais „Baltijos tyrimų“ duomenimis, pagal palankaus vertinimo kriterijų ji rikiuojasi penketuke geriausiai vertinamų asmenybių, kai dar spalio mėnesį ji buvo už dešimtuko ribų. Lyginant su ankstesniu partijos vadovu Eugenijumi Gentvilu, į šias pareigas atėjusių po skandalo, kurį sukėlė į „MG Baltic“ korupcijos bylos epicentre atsidūręs Eligijus Masiulis, tai tiesiog puikus rezultatas.

Politologai sutinka, kad, ko gero, Liberalų sąjūdžiui pirmininko rinkimai 2021 metais bus tik formalumas. Dabartinė partijos pirmininkė ne tik tapo puikiu įrankiu partijai tvarkantis su problemų šleifu, kuri paliko garsioji E. Masiulio dėžutė, tačiau tapusi Seimo pirmininke ji tapo ir kur kas labiau matoma kaip politikė. 

„Šiuo atveju keisti ją būtų nelabai logiška. Juo labiau kad tai galėtų reikšti ir tam tikrą deklaruojamą nepasitikėjimą jai, kaip Seimo pirmininkei. Aš manau, kad liberalai turėtų būti patenkinti ir abejoju, ar kas nors rimtai mes iššūkį jai. Čmilytė-Nielsen tik įsibėgėja“, – teigė T. Janeliūnas. 

„Liberalai neturi nieko geriau, jie turi žmogų, kuris toliau auginasi politinį kapitalą. Todėl jiems keisti partijos pirmininką būtų mažų mažiausiai kvaila. Neįsivaizduoju, kokia galėtų būti alternatyva Čmilytei“, – sakė R. Urbonaitė, pažymėdama, kad kritikos dabartinė liberalų vadovė galėtų susilaukti nebent dėl kadrų politikos prieš vykusius Seimo rinkimus.

Seimo rinkimų staigmeną pateikusios Laisvės partijos lyderė neturėtų keistis

Aušrinė Armonaitė Laisvės partijos pirmininke buvo išrinkta 2019-ųjų birželį. Ji buvo ir viena pagrindinių šios politinės jėgos steigėjų, ir vienintelė kandidatė pirmuose, dvejiems metams renkamuose partijos pirmininko rinkimuose. Tapo kone įprasta sakyti, kad po ginčų su Liberalų sąjūdžio vadovybe atsiradusi partija tapo viena iš Seimo rinkimų nugalėtojų. „Dviejų klausimų partijos“ etiketę gavusi politinė jėga ne tik sugebėjo peržengti 5 proc. barjerą ir suformuoti 11 asmenų frakciją Seime, tačiau tapti valdančiosios koalicijos dalimi ir įgyti 3 portfelius ministerijoje. Taigi partijai kelti lūkesčiai buvo patvirtinti su kaupu, o A. Armonaitė tapo ryškiausiu šios politinės jėgos veidu.

„Baltijos tyrimų“ duomenimis, lapkričio mėnesį A. Armonaitę palankiai vertino 37 proc. gyventojų ir 48 proc. teigė priešingai. Su tokiu rezultatu politikė yra 15 vietoje reitingų lentelės vietoje.

Kaip ir V. Čmilytės-Nielsen atveju, sako politologai, pagrindo pokyčiams Laisvės partijos vadovybėje taip pat nėra. Tiek R. Urbonaitė, tiek T. Janeliūnas sutaria, kad būtent A. Armonaitė buvo vienas iš veiksnių, kodėl Laisvės partija parlamento rinkimuose pasirodė sėkmingai.

„Nugalėtojai nėra teisiami“, – pažymi TSPMI profesorius.

„Armonaitei tikrai reikėtų priskirti didelę dalį nuopelnų už tikrai labai gerą pasirodymą rinkimuose. Už Laisvės partijos staigmeną. Tad nėra jokių pretekstų keisti ją kaip nepateisinusios lūkesčius lyderės. Ji ne tik juos pateisino, bet ir viršijo“, – sakė jis.

R. Urbonaitės manymu, net jei toks klausimas kiltų, sunku būtų surasti Laisvės partijos gretose lygiaverčių ir viešojoje erdvėje atpažįstamų alternatyvų. Išimtis būtų nebent Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kurio noru imtis lyderystės partijoje, tęsė R. Urbonaitė, ji labai abejojanti.

Pokyčiai Darbo partijoje priklauso nuo vieno žmogaus: bus taip, kaip nuspręs V. Uspaskichas

Darbo partijos vadovu Viktoras Uspaskichas paskutinį kartą buvo išrinktas 2018 m. Tuomet partijos įkūrėjas ir ilgametis jos pirmininkas prie politinės jėgos vairo stojo po pertraukos, kai 2013 m. šias pareigas apleido, teismui nagrinėjant vadinamąją „juodosios buhalterijos“ bylą. 2015 metų gruodį baigiantis bylos svarstymui Lietuvos apeliaciniame teisme jis iš partijos buvo apskritai kuriam laikui pasitraukęs.

 Iki 2018 m. „darbiečiams“, kaip laikini ar išrinkti partijos pirmininkai, vadovavo Loreta Graužinienė, Vytautas Gapšys, Valentinas Mazuronis, Živilė Pinskuvienė, Šarūnas Birutis. Vadovauti kone iš politinio žemėlapio tuomet dingusiai partijai V. Uspaskichas grįžo 2018 m. Jis buvo išrinktas be konkurencijos: niekas dėl šio posto nesivaržė, o ir tuomet iš 731 suvažiavimo delegatų tik 2 žmonės balsavo prieš. Per kelerius metus V. Uspaskicho vedami „darbiečiai“ atsigavo partinių reitingų lentelėje, o 2020 m. Seimo rinkimuose peržengė 5 proc. barjerą ir laimėjo 10 mandatų. Tai itin kontrastuoja su „darbiečių“ rezultatais, pasiektais 4 metais anksčiau vykusiuose Seimo rinkimuose – tuomet jie gavo vos kelis mandatus. Tiesa, 2020 m. spalį Darbo partijos sąrašą vedė ne pats V. Uspaskichas, o Vigilijus Jukna. Partijos lyderis apskritai Seimo rinkimuose nedalyvavo tik skelbėsi, esą pretenduojantis iš karto į premjerus.

Darbo partiją apžvalgininkai priskiria prie „vieno žmogaus“ partijų. Tokiose politinėse jėgose iš esmės tik vienas žmogus viską sprendžią ir turi lemiamą balsą, o partijos nariai – primena veikiau statistus. Kad tokiam apibendrinimui esama pagrindo rodo ir pastarųjų savaičių įvykiai. Po V. Uspakicho klaidinamų pareiškimų apie neva nuo COVID-19 gydantį vandenį ar įžeidžių bei atskiras visuomenės grupes niekinančių homofobiškų pareiškimų nė vienas „darbietis“, išskyrus Antaną Guogą, nesiryžo ne tik kritikuoti, bet apskritai komentuoti skandalingų partijos lyderio pasisakymų. Taigi, kalbant apie tai, ar keisis Darbo partijos lyderis daugiausiai priklausys nuo V. Uspaskicho ir minimaliai nuo „darbiečių“ įnorių.

Tai, kad nebus intrigų dėl Darbo partijos pirmininko neabejojo ir politologai. Anot jų, iššūkį mesti galinčių ir norinčių tarp „darbiečių“ apskritai nėra.

„Akivaizdu, kad tai yra vieno žmogaus partija. Tai įrodo keletas dalykų. Pirma, rinkimų rezultatai priklauso nuo to, ar juose aktyviai dalyvauja V. Uspaskichas, antra, mes matome kritines situacijas ir pirmininko pareiškimus, kurie gali kelti net grėsmę visuomenei ir žmonių sveikatai, tačiau partijos nariai tyliai su tuo susitaiko ir, panašu, kad bijo paprieštarauti partijos lyderiui“, – sakė R. Urbonaitė.

Jai pritarė ir T. Janeliūnas, pažymėdamas, kad akivaizdu yra tai, jog šioje partijoje jokios vidinės konkurencijos nėra.

„Žmonės, kurie galbūt ir yra nepatenkinti Uspaskicho elgesiu, greičiau pasitrauktų iš pačios partijos, ieškotų asmeninės karjeros kitų galimybių, nei bandytų mesti iššūkį Uspaskichui. Kita vertus, Darbo partijoje nėra veidų, kurie galėtų tapti lyderiais, Guogos atvejis rodo, kad net labiau žinomiems politikams nėra galimybių konkuruoti su Uspaskichu“, – sakė jis.