Paskirtoji premjerė Ingrida Šimonytė antradienį Seimui pristatė naujosios Vyriausybės programą. Vienas iš pagrindinių centro dešinės koalicijos parengto dokumento prioritetų – švietimas. Šiam klausimui Vyriausybės programoje skiriamas ypatingas dėmesys, dokumente atsispindi dauguma esminių švietimo sistemos problemų. Visgi ekspertai pasigenda aiškesnės vizijos, kaip programoje identifikuoti iššūkiai bus sprendžiami.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas teigia, kad Vyriausybės programoje nustatyti sėkmės rodikliai, kuriuos užsibrėžta įgyvendinti iki 2024 metų, yra ganėtinai siauri, biurokratiški bei mažai ką turintys bendro su siekiamais esminiais tikslais. Švietimo ekspertas taip pat programoje pasigenda ir bent preliminarių finansinių skaičiavimų, be kurių, jo teigimu, sunku įvertinti ir iniciatyvų realumą.

Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai priklausanti Seimo narė profesorė Vilija Targamadzė teigia, kad esminė problema, jog Vyriausybės programoje nėra aiškios koreliacijos tarp iškeltų siekinių, instrumentų jų įgyvendinimui bei nustatytų sėkmės rodiklių. Todėl opozicijai priklausanti švietimo ekspertė mano, kad Vyriausybės programos švietimo dalį valdantiesiems reikėtų dar kartą gerai peržiūrėti ir išsigryninti aiškią strategiją, kokiomis priemonėmis bus siekiama užsibrėžtų tikslų.

Nerimą kelia finansinių resursų klausimas

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas A. Lašas teigia, kad Vyriausybės programa atspindi daugelį esminių problemų švietimo srityje.

„Galima pagirti naująją koaliciją už kompleksinį ir labai ambicingą požiūrį, kuriame atsiranda vietos visiems švietimo lygiams. Man tik šiaušiasi plaukai mąstant apie tai, kokius finansinius resursus reikia sutelkti jų sprendimui“, – Eltai teigė A. Lašas.

Nors švietimo ekspertas akcentuoja, kad Vyriausybės programoje siūlomos iniciatyvos iš esmės dera su apsibrėžta problematika, tačiau, pasak jo, ne visada aišku, kas po tomis iniciatyvomis slepiasi.

„Pavyzdžiui, Tūkstantmečio gimnazijų įkūrimo idėja skamba intriguojančiai, bet ji vis dar ganėtinai abstrakti. Kokiu pagrindu bus atrenkamos ar kuriamos Tūkstantmečio gimnazijos? Iš kur į jas ateis žmogiškieji resursai? Ką tai reiškia kitoms mažiau privilegijuotoms mokykloms ir jų personalui? Ar tos naujos gimnazijos bus atviros visiems norintiems ten mokytis, ar bus kažkoks stojimo konkursas?“ – svarstė A. Lašas.

„Klausimus galima tęsti, bet atsakymų kol kas nėra. Būtent todėl ir sunku iki galo įvertinti, ar tie instrumentai yra tinkami, nes jie dar nėra pakankamai detalizuoti“, – pridūrė jis.

Tuo tarpu, vertindamas naujosios Vyriausybės užsibrėžtus sėkmės rodiklius, A. Lašas atkreipia dėmesį į, jo teigimu, sveikintiną rodiklių skirstymą į dvi grupes – rodiklius iki dabartinės Seimo kadencijos pabaigos ir iki 2030 metų. Visgi šiame rodiklių diferencijavime ekspertas įžvelgia ir kylančią problemą.

„Iš principo tai yra sveikintinas rodiklių diferencijavimas tarp artimos ir vidutinės perspektyvos, bet problema yra ta, kad vidutinė perspektyva be dabartinės dar apima pusantros Seimo kadencijos. Jei turėsime omenyje tai, kad iki šiolei Lietuvoje praktiškai visada veikė pozicijos-opozicijos rinkiminis kaitos ciklas, tikėtina, kad dar kitą Seimo kadenciją į valdžią ateis opozicija. Tai neišvengiamai atneš kitokią perspektyvą į švietimo politiką ir į nustatytus tikslus bei jų pasiekimo rodiklius“, – atkreipė dėmesį jis.

Visgi, A. Lašo teigimu, būtent vidutinės perspektyvos rodikliai daug aiškiau ir išsamiau atspindi naujosios valdžios darbo vaisius, o artimosios perspektyvos rodikliai, pasak jo, yra ganėtinai siauri ir biurokratiški, ir mažai ką turintys bendro su siekiamais esminiais tikslais.

„Pavyzdžiui, aš nesurandu tarp tų rodiklių nieko apie ugdymo turinį, technologijų diegimą mokyklose, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo sistemą, pedagogų rengimo centrus ir daugelį kitų iniciatyvų. Iš kitos pusės, įvedamas toks, mano požiūriu, keistas kriterijus kaip įsidarbinimas pagal kvalifikacijos lygį ir sritį“, – atkreipė dėmesį švietimo ekspertas.

„Lygį dar suprantu, bet šiuolaikiniame pasaulyje tikėtis, kad praktiškai visi absolventai dirbs toje srityje, kurią baigė, kelia skeptišką šypseną. Beje, o studentas, baigęs filosofijos studijas, kuo turėtų įsidarbinti, kad atitiktų jo studijų sritį?“, – taip pat stebėjosi jis.

A. Lašo teigimu, nors Vyriausybės programoje atskiri rodikliai yra tikrai ambicingi, bet jų visuma toli gražu neatspindi visos programos ambicijos.

„Aš labiau nerimaučiau ne dėl vieno ar kito rodiklio, o dėl reikiamų žmogiškųjų ir finansinių resursų tokios programos įgyvendinimui“, – sakė jis.

Švietimo ekspertas akcentuoja, kad jam Vyriausybės parengtame dokumente labiausiai trūksta detalių ir bent preliminarių finansinių skaičiavimų, nes tik tada galima adekvačiai įvertinti siūlomas iniciatyvas ir jų realumą.

„Pavyzdžiui, šioje programoje nesurandu nieko apie gimnazijų ir pagrindinių mokyklų persidengimo problematiką, kai gabiausi ir labiausiai motyvuoti vaikai iš pagrindinių mokyklų pereina į gimnazijas, o tada pagrindinės mokyklos krenta į duobę. Galbūt tos Tūkstantmečio gimnazijos kažkaip spręs šį iššūkį, bet kol kas to nesimato“, – teigė A. Lašas.

Jis taip pat sakė Vyriausybės programoje neužfiksavęs ir universitetų bei kolegijų tinklo klausimo.

„Kalbama apie bent vieną universitetą, patenkantį į pasaulio reitingų 300-tuką, bet juk tai reiškia ir valstybės asignavimų universitetams peržiūrėjimą, nes su dabartiniais biudžetais tokių tikslų nepasieksi“, – sakė A. Lašas.

„Klausimų išlieka daug, bet man labiausiai nerimą kelia finansinių resursų klausimas, nes ši Vyriausybės programa yra labai ambicinga tiek savo tikslais, tiek ir reikiamais resursais“, – įžvalgomis pasidalino jis.

Nėra koreliacijos tarp siekinių, instrumentų ir sėkmės rodiklių

Tuo tarpu Seimo narė V. Targamadzė teigia, kad pirmą kartą skaitant Vyriausybės programą susidaro įspūdis, kad dokumentas yra solidus, jame akcentuojami svarbiausi švietimo srities aspektai.

„Kai pradedi skaityti ir bent struktūriškai peržvelgi Vyriausybės programą, tai ji sudaro tikrai rimto strateginio dokumento įspūdį. Nes yra nurodyta situacija, akcentuoti tokie svarbūs dalykai kaip, pavyzdžiui, ankstyvasis ugdymas, bendrasis ugdymas, mokytojų rengimas, specialiųjų poreikių vaikai, suaugusiųjų švietimas, aukštasis mokslas ir t.t.“, – teigė V. Targamadzė.

Visgi, politikės teigimu, analizuojant Vyriausybės programą atidžiau, paaiškėja, kad dokumentui trūksta aiškumo, taip pat tinkamų instrumentų įvardintiems užmojams įgyvendinti.

„Pavyzdžiui, labai gerai, kad yra skiriamas dėmesys trečiojo amžiaus universitetams. Programoje rašoma: „įdiegsime senjorų tobulėjimo krepšelius, kuriuos kiekvienas priešpensinio ir pensinio amžiaus asmuo galės panaudoti, siekdamas tobulėti ar keldamas kvalifikaciją“. O kokie tie sėkmės rodikliai? Argi visiems iš tikrųjų įsteigs tuos krepšelius? Tai bent reikėtų nurodyti“, – atkreipė dėmesį ji.

V. Targamadzė taip pat pastebi, kad programoje apeinamas valstybinių ir privačių mokyklų klausimas, ji kvestionuoja ir siekį steigti Tūkstantmečio mokyklas. Nors, politikės teigimu, idėja mažinti ugdymo rezultatų atskirtį regionuose ir miestuose yra gera, tačiau ji kelia klausimą, ar nebus pamirštos įprastos mokyklos.

„Visi vaikai iš rajonų ir iš miestų nesueis į tą Tūkstantmečio gimnaziją. Taip, tai gali būti kaip pavyzdiniai centrai ir panašiai, bet klausimas, ar tai kaip tik nedidins atskirties, nes tada bus didžiausios pajėgos sutrauktos į tūkstantmečio mokyklas, o kaip bus su kitomis mokyklomis?“ – kėlė klausimą V. Targamadzė, akcentuodama, kad šių mokyklų steigimas gali padidinti socialinę atskirtį.

„Ar nebus taip, kad vieną deklaruojame, o kitą realizuojame? Čia reikia labai subalansuoti. Tai tarsi gera idėja, bet labai priklausys nuo realizavimo. Čia vėliau reikėtų labai gerai pasižiūrėti su priemonių planu“ , – pridūrė ji.

Seimo narė taip pat atkreipia dėmesį ir į Vyriausybės programos švietimo srityje iškeltus sėkmės rodiklius, kuriuos numatyta pasiekti iki 2024 metų. V. Targamadzė stebisi, kodėl dokumente nurodomi vos keturi sėkmės rodikliai. Ji taip pat akcentuoja, kad dokumente turėtų būti nustatomi ne tik kiekybiniai, tačiau ir kokybiniai sėkmės kriterijai, kuriais kadencijos pabaigoje galima būtų pamatuoti programos įgyvendinimą.

„Kokybė nėra matuojama tik kiekybiniais rodikliais, ir apskritai, kai yra kalbama apie kokybę, tai norėtųsi aiškumo ir suprasti, kad yra įvairūs indėliai siekti kokybės, bet reikia tada apsibrėžti, kaip mes suprantame kokybę. Nes man atrodo, kad kokybė yra pernelyg kartojama kaip kokia nors mantra: švietimo kokybė, aukštojo mokslo ir studijų kokybė ir panašiai“, – sakė V. Targamadzė, akcentuodama, kad visos sąvokos Vyriausybės programoje turi būti korektiškai apibrėžtos.

Seimo narės teigimu, pagrindinė problema, kad Vyriausybės programoje nėra aiškios koreliacijos tarp iškeltų siekinių, instrumentų jų įgyvendinimui bei nustatytų sėkmės rodiklių.

„Siekiniai, tie instrumentai, kuriais norima siekti, ir sėkmės rodikliai turi koreliuoti labai stipriai. Aš, pavyzdžiui, tikrai nematau tos stiprios koreliacijos. Sėkmės rodikliai neapima to, ką norima daryti“, – atkreipė dėmesį V. Targamadzė.

„Klausimas, kaip mes matuosime tą rezultatą. Juk reikia mąstyti tikslo ir rezultato paradigmoje. Tai būtent šioje paradigmoje matymo ir nėra pakankamai aiškaus. Ir tai yra problemiška“, – akcentavo ji.

V. Targamadzė akcentuoja, kad programoje yra ir daugiau abejonių keliančių aspektų, todėl politikė mano, kad Vyriausybės programos švietimo dalį valdantiesiems reikėtų dar kartą gerai peržiūrėti ir išsigryninti aiškią strategiją, kokiomis priemonėmis siekti numatytų tikslų.

„Programą peršukuoti reikėtų (...) tam, kad siekiniai, numatomi instrumentai ir sėkmės rodikliai koreliuotų ir mes galėtume iš tiesų investuoti pinigus ir susikurti edukacinę sistemą, susidėti labai gerai priemonių planus, ženklus, kur link turime judėti, ir nenuklysti nuo kelio. Nes dabar aš, pavyzdžiui, nematau aiškios strategijos, kaip kurti tą navigacinę sistemą“, – sakė ji.