Kokių stereotipų turėtume atsisakyti juos auklėdami? Kokie gero elgesio standartai taikomi jiems dar mokykloje? Kokią įtaką sūnaus brendimui, mokymosi gebėjimams, pasitikėjimui savimi ir emociniam pasauliui daro tėvo vaidmuo? Kokios pasekmės dėl silpno tėvo ir sūnaus ryšio gali atsirasti ateityje, pastarajam įžengus į suaugusiųjų pasaulį?

Garsūs JAV vaikų psichologai Danas Kindlonas ir Michaelas Thompsonas susitelkia į berniukų elgesį bei jausmus, kurių dažnai nepavyksta įžiūrėti ir perprasti aplinkiniams. Remdamiesi patirtimi, sukaupta per keturis darbo dešimtmečius, jie nagrinėja, kaip kultūra, brukdama sustabarėjusius, kartais net karikatūriškus, vyriškumo idealus, skurdina berniukų jausmų pasaulį, ir pataria, ko reikia, kad šie užaugtų emociškai stabiliais, empatiškais, gebančiais mylėti, rūpintis ir bendrauti vyrais.

Kuomet emocijų pasaulis vyrams tampa apleista „antrąja kalba“

Psichologų teigimu, kai suaugęs vyras pravirksta terapiniuose užsiėmimuose, jis beveik visada kalba apie tėvą, nesvarbu, ar jis gyvas, ar miręs, nekenčiamas ar garbinamas. Vyrai pasakoja apie tėčius, kurių neturėjo, kurie nuolat buvo šalia, bet skaudino, kurie buvo bejausmiai ir bedvasiai. Kalbėdami vyrai retai vartoja žodį „meilė“, bet būtent apie tai ir būna visi vyrų pasakojimai. Tėvų ir sūnų istorijos – tai istorijos apie meilę be atsako, kurias pasakojant juntamas ilgesys, pyktis, liūdesys ir apmaudas.

Daugelį berniukų nuo tėčių skiria gili jausmų bedugnė, ir vaikui tai turi itin neigiamą poveikį, nes tėvo įvaizdis – nepaprastai svarbus formuojantis jo paties požiūriui į save. Daugybė berniukų, kuriuos nuo tėčių skiria emocinė praraja, visą gyvenimą jaučia liūdesį, pyktį, kartėlį ar gėdą. Emociškai atitolę nuo sūnų daugybė puikių vyrų negali tapti geresniais tėčiais, tačiau tai nemažina vaiko noro artimai su jais bendrauti. Kad ir koks beviltiškas būtų tėvas, giliai pasąmonėje berniukas trokšta jį mylėti, nori būti jo pastebėtas ir mylimas.

Nuolat įsitikiname, kad bet kokio amžiaus sūnūs be galo trokšta tėčių meilės ir pagarbos. Vyrai mums tvirtina norį gerai ir tinkamai užauginti sūnus, kad jiems tai pavyktų geriau nei jų pačių tėčiams, bet sykiu sako, kad sūnūs niekada neklauso, nesupranta, pridaro rūpesčių, nuvilia ar elgiasi dar blogiau. Berniukai apie tėčius atsiliepia su tokiu pat nepasitenkinimu, tvirtindami, kad jie nesiklauso, nesupranta ir reikalauja pagarbos, patys kitų negerbdami. Mamos dažnai teigia, kad visaip stengiasi suartinti tėčius su sūnumis, tačiau dažniausiai pasijunta taip, lyg būtų teisėjos ar seselės – malšina aistras arba gydo sužeistus jausmus. Daugelis moterų pyksta, kad vyrai aktyviau nedalyvauja sūnų gyvenime.

Mums akivaizdu, kad emociškai turtingiausi ir tvirčiausi būna tie berniukai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja emociniame šeimos gyvenime, jais rūpinasi ir tai daro švelniai ir nuosekliai. Deja, taip su sūnumis bendraujančių tėčių – mažuma.

Mūsų visuomenėje istoriškai nusistovėjus tradicijai santykių puoselėjimą laikyti moterų atsakomybės sritimi, emocijų pasaulis vyrams tapo apleista „antrąja kalba“. Todėl daugelis vyrų nesuvokia ir nepažįsta savo arba aplinkinių jausmų. Jiems sunku mąstyti meilės sąvokomis arba rodyti sūnui juntamą meilę, kadangi jų pačių tėvai to daryti neišmokė. Užtai jie dažniau griebiasi tų metodų, kokiais buvo mokomi bendrauti su kitais vyrais – konkuruoti, valdyti ir kritikuoti.

Kai paauglys sūnus pradeda kelti grėsmę tėvo autoritetui, tai būna tipiška tėčio reakcija – net ir tuomet, kai ankstesni santykiai su sūnumi buvo gana tvirti. Toks elgesys žlugdo tėčio bendravimą su sūnumi ir trukdo suprasti jo paties vaikystėje patirto auklėjimo emocines pasekmes.

Daugelio vyrų gyvenimą apsunkina neišreikšti jausmai tėčiams, kad ir koks tolimas būtų jų tarpusavio ryšys – arba dėl didelio juos skiriančio atstumo ar dėl tėčio mirties. Liūdna, kad šis artumo troškimo ir nusivylimo ratas įsuka vis naujas tėvų ir sūnų kartas.

Kaip emocinis ryšis su tėvu veikia berniukų mokymosi rezultatus?

Viename iš žurnale „Demografija“ aprašytų tyrimų Šiaurės Karolinos universiteto ir Pensilvanijos valstybinio universiteto tyrėjai, vykdydami Nacionalinį vaikų tyrimą, stebėjo 584 vaikus, augusius šeimose, kurios neiširo per vienuolikos metų tyrimo laikotarpį. Pradėjus tyrimą, vaikų amžius svyravo nuo septynerių iki vienuolikos, o baigiant – nuo septyniolikos iki dvidešimt dvejų metų.

Tyrėjai norėjo išsiaiškinti, kokią įtaką psichologinei vaikų būklei ir jų mokymosi rezultatams darė artimi tėvų santykiai bei jų domėjimasis vaiku. Vaikai, kurių tėčiai emociškai buvo artimi ir aktyviai domėjosi vaiko mokslais, pasiekė geresnių rezultatų, be to, jie rečiau nusikalsdavo – imdavo chuliganiškai elgtis arba prekiauti narkotikais. Nenustatyta, kad tokią pat įtaką būtų daręs aktyvus mamos dalyvavimas. Taip yra ne todėl, kad mamų vaidmuo nėra svarbus, bet todėl, kad mamų rūpestingumo lygis iš esmės nesiskiria, todėl aktyvus tėčio įsitraukimas vaikui nepaprastai naudingas.

Ko gero, įspūdingiausi emocinio auklėjimo ir dėmesingumo klausimų srities rezultatai nustatyti dvidešimt šešerius metus vykdytu tyrimu: berniukų ir mergaičių grupės stebėjimas prasidėjo tada, kai jiems sukako penkeri metai, ir baigėsi jiems sulaukus trisdešimt vienų. Tyrėjai nagrinėjo abiem tėvams tenkančias tėčio ir mamos pareigas, analizavo keletą auklėjimo aspektų, kaip antai, kiek mama stengėsi apsaugoti vaikus nuo agresyvaus elgesio, ar ji buvo patenkinta savo padėtimi šeimoje ir kiek vaikais rūpinosi tėtis. Nors mamų auklėjimo ypatumai lėmė didesnį vaikų jautrumą sulaukus trisdešimt vienų metų, didžiausią reikšmę turėjęs veiksnys (daug svarbesnis už visus mamos auklėjimo aspektus, sudėtus kartu) – buvo tėvo rūpinimasis vaiku.

Tyrimas taip pat parodė, kad kai tėčiai aktyviai dalyvauja prižiūrint vaikus, jie daugiau laiko skiria berniukams, ypač paauglystėje. Tėčio elgesys gali turėti lemiamą reikšmę emociniam berniukų vystymuisi, ypač tose srityse, kuriose berniukai atsilieka nuo mergaičių, pavyzdžiui, norint išugdyti jų dėmesingumą, ir apsaugo vaiką nuo problemų, su kuriomis berniukai dažniausiai susiduria, pavyzdžiui, neleidžia įsivelti į nusikalstamą veiklą.

Nors šiandieninėse šeimose, kur yra abu tėvai, tėčiai vaikais rūpinasi kiek daugiau (maždaug 15 proc.) nei prieš dvidešimt metų, jie ne visada būna emociškai artimi sūnums, nors šie to be galo trokšta. Berniukai jaučia, kad jiems skiriama ne tik per mažai laiko, bet ir dėmesio, ir šią netektį atsineša į suaugusiųjų gyvenimą. Tą puikiai iliustruoja įmonių vadovų tyrimo išvados. Trys šimtai įmonių vadovų ir vidurinės grandies valdytojų turėjo atsakyti į tyrėjų klausimą, kokį vienintelį dalyką norėtų pakeisti vaikystėje bendraudami su tėčiais. Daugelis vyrų atsakė, kad būtų norėję jaustis artimesni tėčiams ir kad tėčių bendravimas būtų buvęs emocingesnis ir jausmingesnis.