Tokias istorijas pasakoja Lietuvoje veikiančių dienos centrų auklėtiniai. Užaugę jie pro šį slenkstį atgal į pasaulį žengia pakelta galva, turėdami didelių tikslų ir svajonių. Vėliau sukuria šeimas, randa mėgstamus darbus, tačiau tos saugios užuovėjos vaikystėje niekada nepamiršta.

Vaikų dienos centras – antri namai

Lietuvoje veikiantys vaikų dienos centrai tampa prieglobsčiu ir neretai antraisiais namais net 20 tūkstančių vaikų iš sunkiai besiverčiančių, daugiavaikių ar socialinės rizikos šeimų. Nors svarbiausia čia – šiluma, palaikymas ir supratimas, tokiems centrams išlaikyti reikalingos ir piniginės lėšos. O tai šiandien nebūtų įmanoma be žmonių ir verslo paramos.

„Mes stengiamės, kad vaikai gautų viską, ko jiems trūksta tėvų namuose, – sako Kauno arkivyskupijos „Caritas“ įkurto Senamiesčio vaikų dienos centro vadovė Aušra Žukauskaitė. – Čia jiems teikiama visapusiška parama ir globa: psichologinės konsultacijos, pagalba ruošiant namų darbus, įvairios veiklos, dukart per dieną gaunamas šiltas maistas ir nuoširdus auklėtojų bei savanorių rūpestis.“

Siekdama pagerinti tokių centrų kasdienybę, pernai gruodį bendrovė „Lidl Lietuva“ savo pirkėjams pasiūlė paprastą būdą rinkti paramą – grąžinti tarą „Lidl“ parduotuvėse veikiančiuose taromatuose ir aukoti už ją gaunamą depozitą. Savo ruožtu prekybos tinklas įsipareigojo pirkėjų aukų sumą padvigubinti ir paskirstyti ją projekto partneriams – nevyriausybinėms organizacijoms „Lietuvos Caritas“, „Gelbėkit vaikus“ ir Maltos ordino pagalbos tarnybai, kurie rūpinasi vaikų dienos centrais visoje Lietuvoje.

Pagalba ne tik vaikams

Šiandien Odetai 31-eri. Buvusi Senamiesčio vaikų dienos centro auklėtinė sunkiai įsivaizduoja, koks būtų buvęs ne tik jos, bet ir tėvų likimas, jei jų gyvenimuose nebūtų atsiradęs dienos centras.

„Aš ten užaugau. Man tai buvo antrieji namai, o ten dirbančios auklėtojos – antrosios mamos, prie kurių prisirišdavo daugelis vaikų. Daugelį metų dienos centras man buvo saugiausia vieta pasaulyje, čia slėpdavausi nuo išgėrusių tėvų, jų elgesio, skurdžios aplinkos ir galėjau tiesiog ramiai pabūti.“ Odetos tėvai nevengdavo išgerti, tačiau, padedant dienos centro socialiniams pedagogams, jie ėmė lankyti anoniminių alkoholikų kursus ir ilgainiui pasveiko bei iš naujo sukūrė gyvenimus.

„Dienos centrą lankiau beveik dešimt metų, jų suteikta pagalba man ir mano šeimai buvo didžiulė. Tėvai augino keturis vaikus – turiu seserį ir du brolius. Gyvenome vieno kambario bute: tėvai miegodavo virtuvėje, o mes – kambaryje. Vaikystė buvo sunki, neretai kęsdavome nepriteklių. Pamenu, kuomet tėvai mus dar visai mažus ar sergančius palikdavo vienus, o patys su draugais išeidavo išgerti. Situacija pasikeitė, kai mūsų, vaikų, gyvenime atsirado dienos centras – auklėtojų priežiūra, vizitai į namus ir pokalbiai su tėvais išgelbėjo mūsų šeimą“, – prisiminimais dalijasi Odeta.

Užaugusi mergina darė viską, kad negyventų taip, kaip jos tėvai. Šiandien ji dirba užsienyje, yra sukūrusi savo šeimą ir augina tris vaikus. Ji tiki, kad atsakomybės, pagarbos kitam ir suvokimo, kad gyvenimą galima pakeisti, išmoko būtent dienos centre.  
Padėjo susitaikyti su tėčio mirtimi

Kita Senamiesčio dienos centro auklėtinė Dalia čia atėjo būdama devynerių, netekusi tėčio: „Staigi ir netikėta jo mirtis buvo didelis šokas visai šeimai. Mama tuomet liko su manimi ir naujagimiu broliu ant rankų – šį etapą mums visiems buvo sunku ištverti ir psichologiškai, ir finansiškai. Esu be galo dėkinga savo tikybos mokytojai, kuri paskatino lankyti vaikų dienos centrą – ši bendruomenė man tapo atrama sunkiausiu laikotarpiu“, – pasakojo Dalia.

Dalia prisimena, kad ten visuomet jautėsi laukiama ir laiminga: „Dienos centre mokėmės įvairių namų ruošos darbų ir kitų gyvenime praversiančių įgūdžių, skaitydavome knygas, ruošdavome namų darbus, vykdavome į stovyklas. Bendravimas su kitais vaikais ir auklėtojomis visuomet buvo labai šiltas, vieni kitiems visuomet padėdavome ir palaikydavome.“

Dabar Dalia gyvena Kaune, dirba stiuardese, kartu su vyru augina 8 metų dukrą. Ji tiki, kad vaikų dienos centrai labai reikalingi, ypač nepasiturinčiose šeimose augantiems ar psichologines traumas patyrusiems vaikams.