Vadinamieji super ar ultra tėveliai, norėdami savo vaikams gero, be galo stengiasi ir galiausiai nė patys nepajunta, kaip ima perdėtai juos kontroliuoti. Besaikis, neįsisąmonintas noras reguliuoti vaikų gyvenimą iki mažiausių smulkmenų tampa ne tik natūralios raidos stabdžiu, bet ir gali sukelti psichologinių problemų.

Apie super tėvelius bei kaip auginti kitokius vaikus jų nežlugdant, papasakojo psichologė Asta Blandė.

– Ko gero, daug kam yra tekę susidurti ar bent jau girdėti apie super tėvelius, o supermama jau tapo vos ne visuotinai atpažįstamu tam tikro tipo mamos apibūdinimu. Kokią aplinką savo vaikams jie kuria? Ką reiškia augti su super tėvais?

– Iš tiesų, kai kalbama apie super ar ultra tėvelius, dažniausiai turime mintyje tuos, kurie linkę visą kontrolę turėti savo rankose, labai ir net perdėtai rūpintis visais įmanomais vaiko gyvenimo aspektais. Ir neretai iš pradžių šie tėveliai sudaro tikrai pozityvų, besidominčių, vaikais nuoširdžiai besirūpinančių ir aktyvių tėvų įspūdį. Vis dėlto, laikui bėgant, pradedi pastebėti, kad ne viskas čia taip super: kažkodėl tiek vaikams, tiek vaikų draugams, tiek mokytojams pasidaro sunku bendrauti su tokiais tėvais, visi jaučiasi tarsi būtų nuolat testuojami ir vertinami.

Tėvai pastebi, bet ne visada supranta, kodėl tarpusavio ryšys tampa sudėtingas. Bet kam gi norisi nuolatinių klausimų, patarimų, jausmo, tarsi visą laiką būtum egzamine, o tas, kuris egzaminuoja, viską žino tobulai, o tavo atsakymas visada bus tik „iš bėdos“, tik dalinis. Maža to, pastebiu, kad iš tikrųjų „visažiniai“ super tėveliai labai dažnai reikalo esme domisi ir dalykus išmano gana paviršutiniškai.

– Kaip tampama tokiais tėvais? Kokia asmenybė tokioje aplinkoje formuojasi?

– Kiekvienas atvejis yra individualus. Kaip tokiais tėveliais tampama, galėčiau pasakyti tik pabendravus su kiekvienu jų. Tačiau galima matyti ir tam tikras tendencijas: kartais tai lemia asmenybės nesaugumo jausmas, apimantis atsidūrus nekontroliuojamoje situacijoje. Kartais įtakos turi tik kontrole pelnomas dėmesys, kuriuo sustiprinama savigarba, o kai kada – nuo pat mažens šeimoje matomas ypač dažnos ir intensyvios kontrolės pavyzdys. Kitaip tariant, kontroliuoti ima tie, kurie tai matė ar patyrė savo kailiu.

Gaila, tačiau ne visada suprantama, kad vaikui šalia tokių tėvelių ne tiek saugu, kiek sunku. Sunku dėl to, kad nuolat jautiesi tik kažkieno dalis. Todėl, kad už tave sprendimus priima kitas net ir tada, kai esi prašomas dėl kažko apsispręsti, iš tiesų viskas įvyksta taip, kaip buvo suplanavę tėvai.

Vaikams, ypač paaugliams, dėl to dažnai gėda prieš savo draugus, nes visad ir visur šmėžuoja tėvelių veidas, patarimai ir kritika. Be to, svarbu nepamiršti ir dar vieno dalyko: kai už tave nuolat sprendžia kiti, vėliau tampa tikrai sunku pačiam savarankiškai priimti sprendimus ir su jais susijusią atsakomybę.

– Ar dažnai tenka konsultuoti tėvus, auginančius „kitokį“ vaiką, ar jie ieško pagalbos, patarimų? Kokie yra „kitokie“ vaikai šiandien?

– Kai kalbame apie „kitokius“ vaikus, daugeliui į galvą pirmiausia ateina vaikai, turintys specialiųjų poreikių, psichikos ar raidos sutrikimų. Tačiau aš kalbu kiek plačiau. „Kitokie“ vaikai yra tie, kurie išsiskiria iš pilkos masės savo apranga, stiliumi, nuomone, gebėjimais, veiksmais ar neveiklumu. Jie kartais turi tam tikrų sunkumų bendraujant, mokantis, jiems reikalinga papildoma pagalba koreguojant elgseną ir emocinę raišką.

Svarbu suprasti, kad būti kitokiu visuomet yra ir privilegija, ir iššūkis. Viskas priklauso nuo to, kaip tave priims namiškiai ar aplinka. Kartais būdamas išskirtinai kitokiu netgi gali išpopuliarėti socialiniuose tinkluose ir formuoti tam tikros grupės žmonių nuomonę. Kita vertus, technologijų pagalba tokį vaiką gana lengvai gali pasiekti nemaža patyčių bei negatyvumo lavina.

Sakyčiau, kad dabar atsirado daugiau „kitokių“ vaikų nei jų buvo anksčiau. Būtent todėl parodoje „Mokykla 2018” organizuosime simuliacijas, kurios tiek super tėvams, tiek tėvams, auginantiems kitokius vaikus, leis pažvelgti į save iš šono. Padedami specialistų jie galės mokytis naujų elgesio būdų, pamatyti, kas bendraujant su vaiku iš tiesų veikia ir padeda, o kas tik atveria kelią naujoms problemoms. Kai kada tokia praktika padeda stabtelti ir įvertinti, gal reikalingi tam tikri pokyčiai, nes šalia esantys išgyvena ne pačius maloniausius jausmus.

– Kokie būtų jūsų patarimai tėvams, auginantiems „kitokį“ vaiką?

– Tiesą pasakius, receptas ir paprastas, ir sudėtingas vienu metu. Pastebėjau, kad priėmimas, šiluma ir meilė augina bet kurį vaiką, kitokį – taip pat. Kiekvienas vaikas yra kažką galintis ir kažko negalintis, todėl svarbiausia akcentuoti jo stiprybes. Tėveliams taip pat nereiktų pamiršti, kad kiekvienoje šeimoje atsiranda būtent toks vaikas, kuriam labiausiai reikia, kad patys tėvai ūgteltų kaip žmonės ir kaip asmenybės.