Laikai keičiasi, į mūsų gyvenimą sparčiai žengia išmaniosios technologijos, populiarėja elektroninės knygos. O popierinės mums mielos tėvų ir senelių arba pačių kauptos namų bibliotekos neretai tampa galvosūkiu: kur dėti senas dešimtmečius nevartytas dulkančias lentynose knygas? Juk jos buvo, o gal ir dabar yra neliečiama šventenybė.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Žiupsnelis sentimentalios istorijos

Daugybė sentencijų ir pagiriamųjų žodžių yra skirta knygai. Štai žymusis Argentinos rašytojas Chorchė Luisas Borgesas rašė, kad iš įvairiausių žmonių naudojamų daiktų įstabiausias yra knyga. Spausdintos knygos nėra labai senas žmonių išradimas. Jos siejamos su vokiečių spaustuvininko Johano Gutenbergo (1400–1468), kuris įkūrė pirmąją spaustuvę, vardu. Na, o apie pirmąją lietuvišką 1547 m. Prūsijoje išspausdintą Martyno Mažvydo knygą „Katekizmas“ kiekvienas iš mūsų žinome nuo mokyklos laikų. Nebent tik televizijos „Klausimėlio“ laidoje kalbintos ponios būtų apie tai pamiršusios.

Mainosi laikai, pasaulį valdo XXI amžiaus audiovizualinė technika, vis daugiau randasi elektroninių knygų, bet daugelio žmonių poreikiai popierinei spausdintai knygai bent jau kol kas nemažėja. Kertu lažybų, jeigu būtų paskelbta sociologinė apklausa (o gal tokia ir yra), tai tų, kurie nelinkę atsisveikinti su įprasta knyga, būtų du trečdaliai, o gal ir daugiau. Apie tai byloja įvairiaspalviai knygynų prekystaliai, nuo kurių nyksta knygos, ypač prieš artėjančias Kalėdas – knyga buvo ir tebelieka gera dovana tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams. O kasmetės Vilniaus knygų mugės, sutraukiančios tūkstančius lankytojų iš visos Lietuvos, taip pat rodo, kad knygos – mūsų dvasios duona. Iš ten žmonės glėbiais išsineša ne tik naujų, bet ir naudotų knygų, kurioms pastaraisiais kartais skirta nemažai erdvės.

Tiesa, kai kurios knygos sensta, tampa nebeaktualios, ypač tai pasakytina apie sovietiniais laikais išleistas ir šviesia ateities dvasia alsuojančias knygas.

Bibliotekų lentynos – ne guminės

Prasmingi antikos išminčiaus Sokrato žodžiai: „Kas skaito knygas, tam netrūksta geriausio draugo ir patarėjo“ aktualūs ir dabar, kompiuterių klestėjimo laikais, kur vis daugiau atsiranda virtualių draugų ir patarėjų – skaitmeninių knygų. Tačiau jų negalima paliesti, pasimėgauti vartomų lapų šiugždesiu ir savitu kvapu. Senas knygas išstumia išleistos naujai – ant geresnio popieriaus, dailesniais viršeliais, neretai užsienio klasikų kūryba į lietuvių kalbą būna išversta kitų vertėjų, be sovietinės cenzūros pakeitimų.

Tad knygų kaita vyksta ir viešosiose, ir namų bibliotekose. Neišvengiamai kyla klausimas: kur dėti senas, nebeskaitomas knygas? Jis neduoda ramybės tiems žmonėms, kurie yra paveldėję savo tėvų, senelių ar kitų giminaičių kadaise kruopščiai pirktas knygas, pasenusias enciklopedijas, sovietmečiu išleistos „Pasaulio literatūros aukso fondo“ serijos knygas.

Ne vienam turbūt yra tekę patirti nesmagų jausmą, kai keičiant būstą ar baldus namuose staiga pastebi, kad daugybė knygų tūno nepajudintos lentynose dešimtis metų. Tada dažniausiai ir kyla mintys: atiduoti jas bibliotekoms, o gal parduoti ir už tuos pinigus nusipirkti naujų?

Viešosios bibliotekos jų nepriima, nes drastiškai ir neišvengiamai turi nurašyti savas senas, nes nėra kur dėti naujų. Nepatenkintų gyventojų skambučių dėl jiems nesuprantamos šios problemos sulaukėme ir iš „Savaitės“ skaitytojų.

Apie nereikalingas ir „suskaitytas“ knygas

Norėdami išsiaiškinti užsukome į Vilniaus miesto savivaldybės centrinę biblioteką, įsikūrusią Žirmūnuose. Direktoriaus pavaduotoja Simona Žilienė sako, kad ne pirmą kartą jai tenka aiškinti ir telefonu, ir akis į akį, kodėl nepriima senų knygų: „Biblioteka nėra knygų sandėlis, kuriame būtų kaupiamos nebeaktualios knygos. Ne paslaptis, kad kasmet Lietuvos bibliotekos nurašo į makulatūrą kelias tonas knygų. Tokia realybė. Gal mano kartai ir dar vyresniems žmonėms malonesnė popierinė knyga, kurią galima vakare paskaityti lovoje, užuot ant kelių pasidėjus nešiojamąjį kompiuterį ar elektroninę knygų skaityklę, tačiau ateitis priklauso būtent audiovizualinei technikai.“

Abi esame vienos nuomonės, kad popierinė knyga išnyks negreitai, ir jau dabar gerokai sumažėjusios namų bibliotekos taip pat turės savo vietą. „Knygos, švelniai tariant, kaip ir drabužiai, išeina iš mados, kai kurie autoriai ir leidiniai tampa nebeaktualūs, bet pasitaiko, kad po kiek laiko jie vėl sulaukia susidomėjimo. Štai, pavyzdžiui, kadaise paauglių graibstomos Žiulio Verno nuotykių knygos dabartiniam jaunajam skaitytojui atrodo nebeaktualios. Taip pat pasirodys daug kam keista, kad dar prieš keletą metų labai populiari „Hario Poterio“ knygų serija dabar patraukia vos vieną kitą vaiką“, – kalba pašnekovė.

Beje, tarp nurašomų knygų atsiduria ir ypač populiarios, bet „suskaitytos“ knygos: apšiurusiais ar suplėšytais viršeliais, suteptos riebalais, aplietos kava ar kitais gėrimais ir pan. Tarp tokių, pavyzdžiui, ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kai kurių aktorių šmaikščiai parašytos knygos. Anot bibliotekininkės, jeigu knyga patenka pas skaitytojus maždaug 50 kartų ir po 2–3 metų ją jau nemalonu paimti į rankas, ji yra nurašoma.

„Tikriausiai žinote, kad net pasaulinės literatūros klasikų knygos sovietiniais laikais buvo cenzūruojamos, net jų turinys pakeistas to meto valdžiai palankia dvasia. Tokios knygos dabar bevertės ir gali sukelti skaitytojui, kuris yra perskaitęs naujus jų vertimus, juoką ir nuostabą“, – aiškina S. Žilienė. Tarp tokių knygų yra Viktoro Hugo romanas „Vargdieniai“, kurio pagrindinis herojus Žanas Volžanas buvo paverstas revoliucionieriumi.

Sunaikinta viešosiose bibliotekose turėta propagandinė sovietinė istoriją iškraipanti literatūra, beje, tarp jų ir dalies vyresniojo amžiaus skaitytojų pamėgtų, tačiau istorijos skersvėjuose pasiklydusių talentingų žodžio meistrų kūryba.

S. Žilienė tikisi, kad žmonės po truputį atsikratys sentimentų senoms nereikalingoms knygoms. „Juk gerų ir įdomių, tačiau susidėvėjusių nuo intensyvaus skaitymo knygų turinys nėra sunaikinamas. Nereikia bijoti to neišvengiamo vertės netekusių knygų naikinimo proceso. Jos keliauja į popieriaus perdirbimo įmones, o paskui vėl grįžta pas žmones, bet kitu pavidalu. Iš jų gaminama daug įvairių ekologiškų dalykų.“

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir dar kai kuriuose mažesniuose miestuose yra vos vienas kitas knygynas, kuris priima naudotas nereikalingas knygas. Viena populiariausių vietų sostinėje, kur galite tai padaryti, yra senamiestyje bemaž prieš aštuonerius metus įsikūręs nedidelis jaukus knygynas keistoku pavadinimu „Mint Vinetu“. Tai pirmasis Lietuvoje skaitytų knygų knygynas, kurio tikslas – knygų mainai, jų kelionė iš rankų į rankas, galimas sugrįžimas atgal, o nepaklausių ir užsigulėjusių kelerius metus laukia kelionė į makulatūrą. Čia galima pigiau įsigyti įvairiu metu išleistų buvusių populiarių, gal kiek primirštų arba užgožtų naujai išleistų – ant geresnio popieriaus, spalvingesniais viršeliais, knygų.

Jaukaus knygyno lentynose randame knygų lietuvių, anglų, prancūzų, rusų kalbomis, taip pat nemažai vaikams skirtų senų ir naujesnių leidinių. Knygyno sumanytojas ir steigėjas Jonas Valonis sukūrė ypač jaukią aplinką, čia knygų ar žurnalų galima nusipirkti, skaityti vietoje gurkšnojant kavą, mėtų ar cinamono arbatą, naudotis nemokamu bevieliu interneto ryšiu. Kada tik čia užeitum, visada rasi žmonių, ypač jaunimo, ateina ir garbaus amžiaus senjorų, kurie mėgsta skaityti popierines knygas, nes čia jie gali įsigyti juos dominantį leidinį pigiau negu dideliuose knygynuose.

„Mes įsipareigojame vėl nupirkti knygas, kurias įsigijai „Mint Vinetu“ ir jau perskaitei. Jeigu ieškai kokios nors knygos, bet nerandi – pasakyk mums, ir mes pabandysime ją tau surasti“, – tikina visada pasirengęs padėti lankytojams bukinistas Jonas Valonis. Jis džiaugiasi, kad nuolat keičiasi knygos vaikų literatūros skyrelyje. Mat ateina tėvai, močiutės ir nuperka vaikams bei anūkams tas knygas, kurias patys skaitė vaikystėje. Beje, knygelės vaikams čia gana gerai išlaikytos, svarbiausia – nesutrumpintais tekstais, kokių pastaruoju metu atsiranda knygynuose.

Mintis sukurti tokią knygų mainų ir prekybos erdvę Jonui kilo iš didelės meilės knygoms, ypač toms, kurios yra išleistos po kelis kartus, tačiau pirmieji jų leidimai galbūt kam nors yra mielesni už naujuosius blizgiais viršeliais. Jis primena, kad bukinistika yra ir nuo seno populiarus verslas, ir tam tikras kolekcionavimo būdas, ir retesnių bei įdomesnių leidinių paieškos. Tai ir susitikimų, bendraminčių bendravimo vieta.

Kiek čia yra knygų? „Daug, labai daug... Pastaruoju metu jų teko sumažinti, nes reikia prisitaikyti prie laikmečio poreikių ir pokyčių. Tos knygos, kurios stovėjo lentynose nepajudinamos keletą metų, galbūt jas ir pats buvau pamiršęs, iškeliavo į makulatūrą.“

Kokių knygų „Mint Vinetu“ lankytojai ieško dažniausiai? Pasak J. Valonio, jų lankytojai yra arba kolekcininkai, arba sentimentų mėgėjai. Žmonės ieško kelis kartus leistų knygų pirmųjų leidimų. Kai kam įdomu palyginti, kiek ir dėl ko, pavyzdžiui, iš vaikystės jiems gerai žinoma klasikinė pasaka sutrumpinta, arba rūpi, kiek sovietinė cenzūra yra „apkarpiusi“ kai kurias lietuvių ar užsienio autorių knygas. Savininko nė kiek nestebina tai, kad pastaruoju metu ateina jauni žmonės, tikėdamiesi čia rasti, pavyzdžiui, Vladimiro Lenino ar Josifo Stalino raštų. Beje, gal net pusė šio Šv. Ignoto gatvelėje įsikūrusio knygyno lankytojų – užsienio turistai, kurie randa anglų, prancūzų, ispanų kalbomis išleistų knygų.

O kokias knygas Jonas priima? Savininkas juokiasi: „Visas... Jeigu nepriimsiu, vis tiek žmogus, atnešęs krūvelę nereikalingų knygų, paliks jas už durų. Patikrintas faktas.“ Už vienas, vertingesnes, bukinistas sumoka tam tikrą pinigų sumą, už kitas – suteikia 50 proc. nuolaidą knygyne esančioms knygoms įsigyti. „Svarbu, kad knygos judėtų, keliautų iš vienų skaitytojų pas kitus“, – aiškina bukinistas. Su juo svarstome, ar tiktų nenaują knygą, pavyzdžiui, dovanoti kam nors švenčių proga.
„Na, jeigu ji tam žmogui tikrai reikalinga, kodėl gi ne? Tik ją derėtų gražiai supakuoti, parinkti atitinkamą sveikinimo atviruką, o svarbiausia – parašyti nuoširdų palinkėjimą“, – šypsosi „Mint Vinetu“ steigėjas ir parodo, koks didelis jų knygyne senovinių ir naujų atvirukų pasirinkimas.

Gelbsti knygų nameliai

Gyventojai apsidžiaugė prieš kelerius metus atsiradusiais vadinamaisiais knygų nameliais arba mainų bibliotekėlėmis. Tai suteikia šiokią tokią viltį, kad knygų neištiks pati baisiausia lemtis – jos neatsidurs prie šiukšlių konteinerių. Kažkas atneša labai senų knygų, kažkas naujesnių, kažkas susidomi, randa, pasiima perskaityti ir vėl atneša. Taip vyksta gyvas knygų mainų procesas be jokių registracijų ir grąžinimo terminų.

Mainų bibliotekėlių daugiausia yra Vilniuje ir Kaune, taip pat – Klaipėdoje, Šiauliuose, Telšiuose, Druskininkuose, Marijampolėje, Šilalėje ir kituose didesniuose miestuose. Paprastai tokie nameliai glaudžiasi prie bibliotekų ar bažnyčių pastatų. Džiugu, kad knygų namelių pastaruoju metu sparčiai daugėja. Tikėkimės, kad iš jų knygos iškeliauja pagal paskirtį.

Sveikintinas reiškinys dalytis perskaitytomis knygomis viešose gausiai žmonių lankomose erdvėse. O štai perskaitytų knygų lentynos viešosiose bibliotekose, kino teatrų vestibiuliuose, kavinėse, kai kuriose darbovietėse, ligoninėse ir kitur – nebe naujiena. Neseniai tokia knygų mainų spintelė atsirado ir Kauno geležinkelio stotyje. Šiuo pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitų miestų geležinkelio ir autobusų stotys.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"