Pastaruoju metu daug kalbama apie vaikų globos sistemos pertvarką, vyksta konkretūs jos žingsniai, po truputį atsisakoma įprastinių vaikų globos įstaigų. Kaip viena iš vaikui palankesnių globos formų įvardijama šeimyna. Tačiau pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi.

Emilija ČEPULIONYTĖ

Šeimyna – lyg antra šeima

Neseniai vykusioje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Vaikų globos šeimynų kūrimasis ir plėtra: teorinės ir praktinės perspektyvos“ politikai, mokslininkai, vaiko teisių ekspertai iš Lietuvos ir užsienio dalijosi patirtimi, kartu sprendė, kaip paspartinti vaiko teisių apsaugos sistemos reformą, kad kuo mažiau vaikų augtų globos namuose.

Dainora Bernackienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento Vaikų skyriaus vedėja, pristatė šeimynų steigimo padėtį mūsų šalyje. Pasak jos, šeimyna savo gyvenimo turiniu ir veikla yra artimiausia šeimai erdvė. „Šeima vaikui – nebūtinai giminaičiai. Kartais juos atstoja visiškai svetimi žmonės, kurie yra artimi ir brangūs. Dėl to jie tampa šeima. Globojamam vaikui tai yra šeimyna. Tiek Civiliniame kodekse, tiek Šeimynų įstatyme šeimynoms keliamas ypač didelis uždavinys – sukurti globojamiems vaikams šeimos aplinką“, – sako ministerijos atstovė.

Šeimyna įvardijama kaip pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, šeimos aplinkoje globojantis 6 ir daugiau vaikų (bendras globojamų ir savų vaikų skaičius – ne daugiau kaip 12). Nuo kitų metų liepos šeimyna globos nuo 4 iki 8 vaikų.

Kas gali steigti?

Pagal įstatymus, šeimynos steigėjas turi būti fizinis asmuo, kuris atitinka visus Civiliniame kodekse vaiko fiziniam globėjui (rūpintojui) taikomus reikalavimus ir yra ne mažiau kaip trejus metus iki šeimynos steigimo vykdęs vaikų globėjo (rūpintojo) pareigas. „Nuo kitų metų liepos šeimyną galės steigti ne tik buvęs globėjas, bet ir kitas veiksnus fizinis asmuo, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo kursus bei turintis ne mažesnę kaip trejų metų darbo su be tėvų globos likusiais vaikais, vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, neįgaliais vaikais ir (ar) šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, patirtį, ar veiksnus fizinis asmuo, kuris turi aukštąjį universitetinį ar jam lygiavertį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip vienų metų tiesioginio darbo su vaikais patirtį socialinio darbo, socialinės pedagogikos, specialiosios pedagogikos, psichologinės pagalbos teikimo, ikimokyklinio ugdymo srityse“, – aiškina D. Bernackienė.

Šeimynos steigėjas iki jos įregistravimo Juridinių asmenų registre turi gauti savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą apie steigiamos šeimynos tinkamumą tapti vaikų globėju (rūpintoju) ir per 3 mėnesius gauti jos rašytinį patvirtinimą apgyvendinti būsimojoje šeimynoje be tėvų globos likusius vaikus ir užtikrinti jų socialinės globos finansavimą. Taip pat šeimynos steigėjas turi gauti savo sutuoktinio (nuo kitų metų liepos – ir kartu gyvenančių pilnamečių vaikų) rašytinį pritarimą steigti šeimyną arba rašytinį sutikimą tapti šeimynos dalyviu.

Finansinė parama

Šeimyna gali gauti iš valstybės, savivaldybės ir kitų asmenų finansinę ir materialinę pagalbą šeimynos veiklai užtikrinti, finansavimą už vaiko poreikius atitinkančios socialinės globos teikimą, sudaryti sandorius, neprieštaraujančius šeimynos veiklos tikslams, gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų dokumentus bei informaciją, tiesiogiai susijusią su šeimynos globojamais (rūpinamais) vaikais, ir kt.

„Vaikų globa (rūpyba) šeimynoje finansuojama iš valstybės biudžeto (4 bazinės socialinės išmokos, arba 152 eurai), o šių vaikų socialinė globa – iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Šeimynos dalyviams garantuojamos išlaikymo pajamos – nuo kitų metų liepos jos turės būti ne mažesnės negu Vyriausybės nustatytos 1,5 minimaliosios mėnesinės algos dydžio, nepriklausomai nuo šeimynoje globojamų (rūpinamų) vaikų skaičiaus. Tai būtų 570 eurų“, – sako D. Bernackienė.

Pagal Šeimynų įstatymą, šeimynos dalyviai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis ir nuo 2017 m. privalomai draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Taip pat šeimynos dalyviai privalomai draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. Šios įmokos „Sodrai“ mokamos tada, kai šeimynos dalyvis yra įsiregistravęs kaip individualiąją veiklą pagal pažymą vykdantis asmuo.

Dviejų dešimtmečių reforma

Šiuo metu 29 Lietuvos savivaldybėse veikia 56 šeimynos. Kitose (31) savivaldybėse šeimynų nėra. Veikiančioms šeimynoms priklauso 72 dalyviai ir 20 samdomųjų darbuotojų. Šeimynos globoja daugiau negu 450 vaikų. Norėtųsi, kad šeimynų būtų daugiau, tačiau kol kas procesas juda gana vangiai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vyriausiosios patarėjos Eivilės Žemaitytės teigimu, šeimynos, kaip institutas, Lietuvoje veikia jau 20 metų, ir per tą laiką tiek pačios šeimynos, tiek jas prižiūrinčios institucijos susidūrė su daug problemų ir iššūkių. „Buvo atvejų, kai šeimynos dėl labai objektyvių priežasčių nutraukė savo veiklą, tačiau šiandien iš esmės gyvuoja nusistovėjusi šeimynų veiklos praktika, nustatėme teisinį reglamentavimą, išryškinome jo trūkumus, dabar bandome juos taisyti“, – dėsto pašnekovė.

E. Žemaitytė apgailestauja, kad lygiai tiek pat laiko, kiek egzistuoja šeimynų institutas, vykdome vaikų globos sistemos reformą. „Mes nuolat deklaravome siekį sumažinti vaikų, globojamų institucijose, skaičių. Deklaravome, kad suprantame, jog vaikui geriausia aplinka yra šeima, ir sakėme, jog suvokiame, kokią žalą jo raidai daro institucinė globa. Tačiau šiandien mes nematome šeimynų plėtros proveržio“, – pabrėžia ekspertė.

Pasak pašnekovės, to proveržio buvo tikimasi jau 2015 m., kai Seimas priėmė Prezidentės inicijuotas Civilinio kodekso pataisas, kurios nustatė, jog vaiko laikinoji globa (rūpyba) gali vykti ne ilgiau nei 12 mėnesių, o vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais ir trukti ne ilgiau kaip 3 mėnesius, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės įgaliota institucija pritaria, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje tęstųsi ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių: vaikui yra reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje, arba vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų geriausius jo interesus, arba globa yra nustatoma dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje ar šeimynoje.

„Šios nuostatos įsigaliojo nuo 2017 m. sausio, tad turėjome pusantrų metų joms įgyvendinti. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atliko tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie pokyčiai įvyko vaikų globos srityje, kaip minėtos nuostatos daro įtaką tiems pokyčiams. Tyrimo metu mes lyginome duomenis, kuriuos mums pateikia savivaldybės ir kuriuos mes rinkome nuo 2015 m. Ką matome? 2015 m. gruodžio 1 d. buvo globojamas 9 331 vaikas. 59 proc. jų augo šeimose, 5 proc. – šeimynose. Šių metų gegužės 1 d. globojamų vaikų buvo 8 949, 62 proc. jų auga šeimose, 5 proc. – šeimynose. Tačiau per tą laiką vaikų skaičius Lietuvoje sumažėjo, tad, jeigu skaičiuosime procentinį santykį su bendru vaikų skaičiumi šalyje, matysime ne progresą, o regresą. Beveik 2 proc. padaugėjo vaikų, likusių be tėvų globos, nemažėja ir vaikų, augančių globos institucijose“, – sako E. Žemaitytė.

Pirmuosius penkis šių metų mėnesius 16 vaikų iki trejų metų globa institucijose truko ilgiau negu 3 mėnesius. Dažniausia priežastis ta, kad tokių vaikų nėra kur kitur apgyvendinti. „Mes, kaip valstybė, nelabai žinome, kaip tobulinsime pagalbos šeimoms ir šeimynoms sistemą, nes iki galo neidentifikuojame, kokios pagalbos reikia. Kyla rizika, kad, kaip ir prieš 20 metų, kai buvo vykdoma reforma, taip ir dabar galime nepasiekti iškeltų tikslų“, – teigia pašnekovė.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovė pabrėžia realios pagalbos būtinybę. Pasak jos, ne šeimynos turi eiti į savivaldybę ir klausti, kur jos galėtų gauti teisinę pagalbą, kas galėtų surašyti ieškinį, kaip spręsti vieną ar kitą situaciją, o tos institucijos, kurios turi būti arti vaiko, arti šeimynos, šeimos, turi sakyti, kad žino, kokios pagalbos reikia, ir suteikti visas būtinas paslaugas. „Vien finansinės pagalbos teikimas nedavė naudos. Vadinasi, turime ir toliau teikti finansinę pagalbą, bet kartu ieškoti kitų priemonių, kurios skatintų šeimas globoti vaikus. O su profesionalių globėjų atsiradimu sietinas dar vienas svarbus aspektas – mes turime nesupriešinti vaikus globojančių šeimų ir profesionalių globėjų, kad vienų padėtis netaptų geresnė nei kitų“, – dėsto E. Žemaitytė.

Globėjams būtina pagalba

Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto docentė dr. Brigita Kairienė sako, kad teisiniai pokyčiai ne visada atspindi gyvenimiškus pokyčius – situacija staiga nesikeičia iš esmės, nes tam reikia laiko. „Jeigu kas nors prisiima atsakomybę padėti vaikams, kurie liko be biologinių tėvų globos, mes, kaip visuomenė, turėtume padėti tam žmogui. Ir pradėti reikia nuo mūsų visų požiūrio. Labai dažnai vaikus globojančios šeimos yra stigmatizuojamos, neretai apie tokias šeimas girdime baisių dalykų, pavyzdžiui, kad jos tai daro dėl naudos. Norėčiau taip manantiesiems pasiūlyti patiems gauti tą naudą. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir visus metus be poilsio“, – teigia ekspertė.

Pasak B. Kairienės, vadinamoji deinstitualizacija yra svarbi, nes kai vienoje vietoje auga 60–70 vaikų, suteikti jiems visiems tai, kas geriausia, tiesiog neįmanoma. Tačiau ir institucinės globos skaidymas nėra tai, kas atitinka geriausius vaiko interesus. „Vaikui globa yra didžiulis stresas. Šiandien mes nepadarėme namų darbų taip, kad šeimų ar šeimynų, kurios imtų globoti vaikus, būtų pakankamai. Tie žmonės, kurie norėtų ir galėtų tapti globėjais, girdi, kad tai nėra lengvas kelias, jiems sudarytos nepakankamos sąlygos. Šeimos ir šeimynos pačios turi rūpintis daugeliu dalykų, ieškoti pagalbos, nors turėtų būti atvirkščiai“, – aiškina pašnekovė.

Ekspertė pabrėžia, kad kiekvienas į šeimą ar šeimyną atėjęs vaikas atsineša savo nelengvą patirtį, be to, ir pačiai šeimai, kurioje yra biologinių vaikų ar vaikų, ilgiau gyvenančių toje šeimoje, sunku priimti naują narį. Tėvai neretai nesusitvarko netgi su biologiniais vaikais, kuriuos sieja brolystė, o visiškai svetimas žmogus, kamuojamas savo problemų, tampa tikru iššūkiu. „Tokioms šeimoms būtina labai didelė pagalba jau vien dėl specifinės jų sudėties“, – įsitikinusi B. Kairienė.

Zuydo taikomųjų mokslų universiteto atstovas dr. Gosas Kardolas sako, kad Nyderlanduose vaikų globai šeimose ir šeimynose skiriamas didžiulis dėmesys. „Globa šeimose mūsų šalyje yra svarbi tiek globojamiems vaikams, tiek pačiai šaliai, nes ji yra pigesnė nei institucinė globa. Daug globojamų vaikų mūsų šalyje gyvena giminių ar draugų šeimose, tačiau nemažai jų globojama ir šeimynose, kur jais rūpinasi profesionalūs globėjai. Tokių šeimynų turime daugiau nei 16,6 tūkst.“, – teigia G. Kardolas.

Pasak specialisto, jeigu biologiniai vaiko tėvai – gyvi, daroma viskas, kad vaikas grįžtų į savo šeimą, tačiau, deja, neretai nepavyksta to pasiekti. „Suprantama, kad vaikas turi augti šeimos aplinkoje, nes ji yra palankiausia vaiko interesams. Globos institucijoje apgyvendinti vaiką galima tik tada, kai išbandomos visos kitos galimybės“, – aiškina G. Kardolas.

Specialisto teigimu, Nyderlanduose didžiulis dėmesys skiriamas šeimoms dėl to, kad manoma, jog kuo stipresnė ir saugesnė bus biologinė šeima, tuo daugiau ji pati galės rūpintis savo vaikais. „Kai šeima nesusitvarko, ja ima rūpintis visas įvairias socialines paslaugas teikiančių specialistų tinklas. Į šį procesą įsitraukia įvairios organizacijos, tačiau tuo metu vaikas vis dar būna biologinėje šeimoje. Jeigu vaiko globa – būtina, pavyzdžiui, kai įvyksta krizė, vaikui teikiama laikinoji globa, bet ne ilgiau nei 6 savaites. Egzistuoja ir ilgalaikė globa, kai vaikas auginamas tol, kol užauga. Tuomet jau nebesiekiama jo grąžinti į biologinę šeimą, tačiau vaiko ir biologinės šeimos ryšiai dažnai išlieka. Tai, žinoma, labai apsunkina globėjų dalią“, – pabrėžia G. Kardolas.

Nyderlanduose profesionaliais globėjais gali būti žmonės, vyresni nei 21 metų. Dažniausiai tai yra poros, turinčios ir savų vaikų. Svarbi sąlyga – asmenys negali būti teisti. Šis reikalavimas taikomas ne tik patiems globėjams, bet ir jų vaikams, vyresniems nei 12 metų.

„Globėjams – sunku. Mūsų šalyje jų mažėja. Deja, po 5–6 metų žmonės pavargsta ir nebenori būti profesionaliais globėjais, tačiau mes darome viską, kad juos motyvuotume. Tos šeimynos gauna visokeriopą pagalbą, finansinę paramą. Ir kuo globojamų vaikų daugiau, tuo ši parama didesnė“, – teigia G. Kardolas.