Nuo ankstyvos vaikystės gyvenimas šiems vaikams nešykštėjo sunkumų. Šeiminiai globos namai jiems suteikia ramų prieglobstį ir specialistų pagalbą, tačiau kelias savarankiško, savimi pasitikinčio žmogaus link išlieka duobėtas.

Ramutė ŠULČIENĖ

Vaiko globos sistemos pertvarka, prasidėjusi 2014 m. ir trukusi dešimtmetį, formaliai baigėsi. Paskutiniai vaikų globos namai buvo uždaryti 2024 m. gruodžio pabaigoje Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose. Šios reformos tikslas – didelius vaikų globos namus perorganizuoti į mažus šeiminius namus, kuriuose gyvenimo sąlygos būtų kuo panašesnės į esamas šeimoje.

Sigita Ignatovičienė, socialinės globos paslaugas ir psichosocialinę pagalbą tėvų globos netekusiems vaikams teikiančios VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ direktorė, sako, kad šiam procesui reikėjo laiko, nes pertvarkos procesui darė įtaką daug nenumatytų atvejų ir nestandartinių situacijų. Pavyzdžiui, buvo sudėtinga rasti tinkamų namų ar butų, kuriuose pagal visus keliamus reikalavimus būtų galima apgyvendinti po 6–8 vaikus.

„Esminis gyvenimo šeimynose skirtumas nuo didelių globos institucijų yra tai, jog šeimynose gyvena mažiau vaikų, todėl kiekvienas vaikas yra matomas ir svarbus. Vaikams skiriama daugiau individualaus dėmesio, jie atlieka daugiau namų ruošos darbų, jiems pavedamos atsakomybės“, –pertvarkos suteikiamus pranašumus dėsto S. Ignatovičienė. Tokios sąlygos užtikrina sėkmingesnę vaikų integraciją į visuomenę: jie turi daugiau galimybių ugdyti savo socialinius įgūdžius, išmokti rūpintis savimi ir ruoštis savarankiškam gyvenimui. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti.

Nelengva gyvenimo pradžia

Pasak S. Ignatovičienės, nors situacija tikrai keičiasi į gera, šeiminiuose namuose gyvenantys vaikai patiria daug sunkumų. „Visų pirma turime suprasti, kad vaikai patenka į globos namus, turėdami skausmingų patirčių ir traumų, todėl sudėtinga per trumpą laikotarpį atkurti jų pasitikėjimą savimi ir aplinka. Tai labai sunkina jų gebėjimą megzti ilgalaikius santykius, prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Ir darbuotojai negali jiems atstoti tėvų, nes tai fiziškai neįmanoma, ir išgydyti jų traumų, kurios toliau veikia jų funkcionavimą ir apriboja integraciją į visuomenę“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad psichologiškai itin sudėtingas laikotarpis globojamiems jaunuoliams yra perėjimas į savarankišką gyvenimą, sulaukus pilnametystės. Per gana trumpą laiką jie turi susitaikyti su pasikeitusiu statusu ir iš lydimų, aprūpinamų vaikų tapti finansiškai ir emociškai nepriklausomais visuomenės nariais. S. Ignatovičienė pabrėžia, kad sulaukę pilnametystės jaunuoliai automatiškai netampa pasiruošę savarankiškam gyvenimui. „Neretai šių jaunuolių branda vėluoja, tad jie yra lengviau paveikiami neigiamų aplinkos veiksnių, dažniau įtraukiami į nusikalstamas veikas. Tiesa, sistema šiuo metu suteikia palaikymą ilgesnį laiką nei anksčiau: jaunuoliai gali likti gyventi šeimynose ar atskirame palydimosios globos padalinyje, jeigu to nori ir sugeba laikytis susitarimų. Tokia galimybė suteikia jaunuoliams saugumo savarankiško gyvenimo pradžioje ir leidžia suformuoti trūkstamus savarankiško gyvenimo įgūdžius“, – sako „Atsigręžk į vaikus“ direktorė.

Socialinių įgūdžių stoka

Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė Vida Gudžinskienė jau ne vienus metus tiria socialinių įgūdžių reikšmę sėkmingai vaikų integracijai į visuomenę. Šiuo metu mokslininkė kartu su kolegomis iš Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Rita Raudeliūnaite, doc. dr. Justinu Sadausku ir dr. Dovile Lisauskiene vykdo projektą „Vaikų, esančių nuolatinėje globoje, socialinių įgūdžių ugdymas“.

Šiuo projektu siekiama iš įvairių perspektyvų pamatyti, kas ir kaip ugdo vaikų, esančių nuolatinėje globoje, socialinius įgūdžius. Tyrėjai kalbasi su socialiniais darbuotojais, globėjais ir pačiais vaikais. Tyrimas atliekamas įgyvendinant valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“, kuris vykdomas pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“.

„Dokumentuose, strategijose pabrėžiama, kad labai svarbu įgalinti globojamus vaikus. Tačiau kaip tai padaryti, kaip juos įgalinti? Mano manymu, esminis atsakymas į šį klausimą yra socialinių įgūdžių ugdymas. Todėl atlikdami tyrimą domimės, kokie globojamų vaikų socialiniai įgūdžiai šiuo metu yra ugdomi, kurie iš įgūdžių lengviau pasiduoda, lengviau formuojami, o kurie sunkiau, kokių sunkumų kyla ugdant socialines vaikų kompetencijas. Kitas svarbus klausimas – kas vaikus ugdo, kokie specialistai ar institucijos bendradarbiauja, o kurių indėlio galbūt trūksta, pavyzdžiui, psichologai, vaiko teisių apsaugos specialistai, atviros jaunimo erdvės, mokyklos ar kt. Beje, pokalbiuose dažnokai neišgirstu minint būtent mokyklos socialinio pedagogo arba mokytojo vaidmens“, – pažymi prof. V. Gudžinskienė.

Neišmoktos pamokos

Ilgamečiai tyrimai rodo, kad institucinėje globoje esantys vaikai stokoja socialinių įgūdžių. Daroma išvada, kad tai trukdo jų socialinei įtraukčiai, gerovei ir savarankiškumui. Pasak mokslininkės, iki įkuriant šeiminius namus, globos sistema iš tiesų nebuvo labai palanki vaikų socialiniams įgūdžiams lavinti, tačiau šiandien situacija kur kas geresnė.

„Reikėtų suprasti, kad vaikai į atskirtį patenka ne todėl, kad auga ne namie, o yra globojami. Atskirtį lemia ne pati globos sistema, o jų elgesys, t. y. nepakankamai iš(si)ugdyti socialiniai įgūdžiai. Problemų turinčiose biologinėse šeimose vaikai dažniausiai nebuvo mokomi šių įgūdžių, o jie labai svarbūs norint sėkmingai sąveikauti su kitais asmenimis, pasiekti sėkmę ir patenkinti socialinius poreikius“, – teigia mokslininkė.

Profesorė sako, kad, apsigyvenus šeiminiuose namuose, globojamiems vaikams gali būti nauja daug mums įprastų dalykų, pavyzdžiui, kad galima bendrauti nerėkiant, neujant kito, mandagiai. Jie dažnai nėra turėję turiningo laisvalaikio, jiems sunkiai sekasi organizuoti, planuoti savo veiklas, kelti ateities tikslus ir jų siekti, ir t. t. Viso to išmokti užtrunka, tai yra net ne metų, o greičiausiai viso gyvenimo procesas. „Atsimenu vieną globojamą paauglę. Labai protinga, mokosi didesnius pasiekimus turinčių vaikų klasėje, bet bendraudama, staiga susierzinusi, užuot priėmusi konstruktyvų konflikto sprendimą, staiga parodo liežuvį“, – apie nelengvą kelią kalba tyrėja.

Sukurtos palankesnės sąlygos

Pasak pašnekovės, vaiko globos sistemos pertvarka vaikų socialinėms kompetencijoms vystyti ir stiprinti sukūrė kur kas geresnes sąlygas, gerokai palankesnes, nei jos kada nors buvo ilguose globos institucijų koridoriuose. „Vaikai į šeiminius namus ateina užsisklendę, sužeistomis širdelėmis, jie nepasitiki suaugusiais žmonėmis, nes gyvenimas kol kas nedavė jokios progos pasitikėti. Taigi pradžia nelengva, bet šeiminė aplinka įgalina juos keistis, ir tai labai svarbu. Šeiminiuose namuose vaikai turi daugiau ir kokybiškesnių kontaktų vieni su kitais ir su jais besirūpinančiais socialiniais darbuotojais. Bendravimo ir bendradarbiavimo galimybės nepalyginti geresnės, dėl to pamažu tobulėja ir vaikų socialiniai įgūdžiai. Iš įvairių tyrimų, apklausų matome pozityvių poslinkių“, – pasidžiaugia prof. V. Gudžinskienė.

Išryškėjo nauji įgūdžiai

Daugiau nei dešimt metų atliekamuose mokslininkės tyrimuose tik visai neseniai išryškėjo nauja globojamų vaikų savybė – jie pradėjo kalbėti argumentuotai. „Gebėti išreikšti konstruktyvią savo nuomonę labai svarbu daugelyje sričių. Šis įgūdis padeda surasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis ir spręsti konfliktines situacijas. Tyrimas rodo, kad vaikus reikšti nuomonę moko socialiniai darbuotojai, o palankias sąlygas sukuria nauja gyvenimo šeiminiuose namuose, mažose grupelėse, forma. Tokiuose namuose taisyklės ne nuleidžiamos iš viršaus, kaip dažnai būdavo didelėse globos institucijose, o dėl jų susitariama. Vaikai patys teikia siūlymus, diskutuoja, kaip jie šiuose namuose gyvens“, – dėsto prof. V. Gudžinskienė.

Šeiminiuose namuose, pasak pašnekovės, vaikai apskritai daugiau bendrauja, kalbasi, todėl konfliktai neįsisenėja, jie mažesni, trumpalaikiai, kaip pasitaiko ir daugelyje įprastų šeimų. Sakykim, socialinė darbuotoja mokslininkei yra pasakojusi, kaip vienas vaikas savo budėjimo dieną virtuvėje neišplovė indų, dėl to kiti šeimynos nariai ant jo supyko. Tačiau konfliktą jie greitai išsisprendė paskatinti pasikalbėti: paaiškėjo, kad vaikas labai skuba į būrelį, o savo pareigas pasižadėjo įvykdyti sugrįžęs. Profesorę maloniai stebina, kad kartu su vaikais į gera keičiasi ir socialiniai darbuotojai. Jie prisipažįsta anksčiau buvę kategoriškesni, daugiau nurodinėdavo vaikams, tačiau pastebėjo, kad kur kas geriau veikia susitarimai, todėl vis dažniau naudoja šią praktiką.

Pagalbos sulaukia ne visi

Nepakankami socialiniai įgūdžiai, prof. V. Gudžinskienės teigimu, taip pat labai dažnai lemia globojamų vaikų nesėkmes, konfliktus švietimo įstaigose. O tai daro įtaką jų akademiniams pasiekimams ir profesinei ateičiai. Pedagogai ar mokyklos administracija kai kuriais atvejais tokio vaiko mieliau renkasi „nematyti“ arba išvis neturėti bendruomenėje, nei ieško, kaip jam padėti.

„Apie atskirtį iš pedagogų niekas nenori garsiai kalbėti, tačiau mano tyrimas atskleidžia, kad tokių atvejų, deja, pasitaiko. Juos liudija tiek globojami vaikai, tiek jų globėjai. Žinoma, yra ir gražių pavyzdžių, kai iškilus sunkumams klasės vadovas ir kiti mokyklos darbuotojai bendradarbiauja, tačiau taip būna ne visada. Socialiniai darbuotojai pasakoja, jog jeigu mokykloje vaikui nesiseka mokytis, o ypač jeigu esama elgesio ir emocijų valdymo problemų, jiems labai greitai pasiūloma ieškoti globotiniui kitos ugdymo įstaigos. Šeimose augantiems vaikams greičiausiai neskubama to pasiūlyti. Kai už vaiko stovi šeima, kuri dėl jo stengiasi, į jį palankiau žiūri ir švietimo bendruomenė. Globos sistemoje augantis vaikas visuomenei atrodo lyg ir niekieno, todėl dėl jo kai kuriais atvejais stengiamasi mažiau. Laimei, tokiais vaikais itin rūpinasi šeiminių namų socialiniai darbuotojai, dažnu atveju tik dėl jų pastangų vaikas, užuot priverstas išeiti iš mokyklos, gauna psichologo ar kitų konsultacijų“, – dėsto prof. V. Gudžinskienė.

Mokslininkė pabrėžia, kad yra ir rūpestingų švietimo bendruomenių. Be to, užgriuvus įtraukties procesui mokytojams pastarieji metai gerokai sudėtingesni. Reikia išties daug vidinių pedagogų išteklių, norint didelėse klasėse atliepti vaikų skirtingus poreikius ir jiems padėti.

Daugiau paslaugų ir mokymų

Ką vertėtų daryti kitaip, ką tobulinti, kad išleistume vaikus iš šeimynų į gyvenimą taip, kaip juos išleidžiame iš šeimų? „Atsigręžk į vaikus“ direktorės S. Ignatovičienės teigimu, reikėtų teikti šiems vaikams daugiau specializuotų paslaugų: psichologų, psichoterapeutų, specialiųjų pedagogų konsultacijų. „Taip pat būtina kelti su šiais vaikais kiekvieną dieną dirbančių darbuotojų kvalifikaciją, kad jie būtų kompetentingi teikti pagalbą vaikams, patyrusiems traumų ir netekčių, dažnai turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo“, – teigia pašnekovė.

Prof. V. Gudžinskienės manymu, svarbu nuolat kelti globojamų vaikų savivertę: dažnai jie tiesiog netiki galintys gerai mokytis, įveikti užduotį, įgyti specialybę. Kaip rodo atliekamas tyrimas, pasitikėjimo savimi stoka atsiskleidžia net paprastose kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, sprendžiant, kokius produktus išrinkti pietums visai šeimynai, kurioje gyvena. Vaikai nerimauja, kad kitiems neįtiks, kad jie supyks.

„Tu gali, tu sprendi ir tavo sprendimas yra teisingas – tokių žodžių globojami vaikai labai dažnai negirdi. Ypač mokykloje ir ypač kai jiems nesiseka. Kaip mes jaustumės, kaip mus tai motyvuotų dirbti, jeigu kasdien girdėtume priekaištus ir vos kartą per pusmetį nedidelį pagyrimą?“ – palygina tyrėja. Mokslininkų atliekamame tyrime išryškėjo dar ir tai, kad vaikams trūksta vieno ar dviejų pastovių žmonių globos.

Šeiminiuose namuose darbuotojų kaita gana didelė, vaikais kasdien rūpinasi pamainomis dirbantys darbuotojai. Kiekvienas iš jų turi savo auklėjimo, bendravimo stilių, todėl vaikams kartais sunkoka prie visų prisitaikyti. „Bet ten, kur darbuotojų komanda nesikeičia, padėtis yra gana gera, sudėtingiau, jei šeiminiuose namuose darbuotojai keičiasi. Lieka tikėtis, kad kaitos mažės, o nuolatinėje globoje esantys vaikai vis labiau pasitikės tiek suaugusiaisiais, tiek savimi“, – viliasi profesorė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.