Pirmieji įstatymai, skirti kovai su pernelyg „gudriais“ pardavėjais, buvo labai paprasti – turguje sučiuptas sukčius dažniausiai savo dienas toje pačioje aikštėje ir užbaigdavo kartu su kišenvagiais ar plėšikais. Tiesa, žiaurios bausmės neatgrasydavo ir padirbinių verslas klestėjo toliau. Šiais laikais maisto falsifikatų pramonei dirba mokslininkai, tad abejones dėl maisto kokybės gali išsklaidyti tik laboratoriniai tyrimai.

Vitalijus BALKUS

Šiuolaikinės vartotojų teisių apsaugos normos gimė taip pat ne vakar ir net ne užvakar. 1879 m. Vokietijoje pradėjo galioti pirkėjus nuo nesąžiningų verteivų saugantis įstatymas, kuriame buvo nurodyti dažų, žaislų, indų, tapetų, maisto ir viešojo maitinimo paslaugų kokybės reikalavimai. Bausmės jo nesilaikantiesiems buvo numatytos skausmingos. Vien policijos nustatytų prekybos taisyklių nevykdymas buvo įkainotas 150 markių. Padirbinėtojai rizikavo dar labiau, nes jiems grėsdavo 1 500 markių bauda arba pusmetis belangėje. Viduramžiais Vokietijoje už maisto ir alaus padirbinėjimą buvo taikomas nukirsdinimas.

Panašiu laiku įstatymai, reguliuojantys maisto produktų kokybę, atsirado daugelyje Europos valstybių – Prancūzijoje (1851 m.), Italijoje (1890 m.), Belgijoje (1891 m.), kiek vėliau Anglijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Be to, būtent tuomet pradėta vertinti, kiek padirbinys pavojingas sveikatai – nuo to priklausydavo bausmė. Jau tada iškilo ir klausimas, ar reikia bausti prekeivius, kurie pardavė falsifikatus nežinodami. Anglai ir austrai manė, kad bausti nevalia, vokiečiai bausdavo net ir tuomet, jei pardavėjas pats neatpažindavo klastotės. Beje, dabartiniai Lietuvoje galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys pardavėjų atsakomybę, yra būtent vokiško pobūdžio.

Ilgą laiką buvo populiarūs pavieniai įstatymai vienos ar kitos rūšies maisto prekėms apsaugoti. Įvairiose šalyse veikė kavos, arbatos, vyno, medaus, alaus, mėsos ir net motinos pieno kokybės apsaugos įstatymai. Kai kurie iš jų modernizuoti išliko iki šių dienų, būtent dėl jų saugomi nacionaliniai produktai, tokie kaip vynas Prancūzijoje.

Pelnėsi ir valstybės

Jei turgaus prekeivis moka pasipelnyti iš padirbto maisto, kodėl to negalima daryti valstybės mastu ir taip papildyti biudžetą? Būtent šiuo klausimu ir prasidėjo legalių padirbinių era. Maisto produktų grynumas ir autentiškumas tapo valstybės reguliavimo sritimi, pirmieji maisto priedai leido pradėti pramoninio maisto revoliuciją, kai gamintojai galėjo visiškai legaliai mažinti savo sąnaudas blogindami kokybę, o uždirbtais pinigais mokesčių pavidalu dalydavosi su valstybe.

Mums geriau žinomas kitas pavyzdys, kai pati valstybė ir gamino abejotiną maistą, ir pelnėsi iš jo. SSRS parduodama indiška arbata buvo privalomai „atskiedžiama“ prastesnės kokybės gruziniškos arbatos žaliava, ir šis kiekis visiškai teisėtai galėjo siekti net 45 proc. Tarybinė kava kentėjo nuo „patobulinimų“ dar labiau. Aukščiausios rūšies kavoje buvo leista naudoti iki 20 proc. trūkažolių (cikorijos), o gaminant pirmos rūšies kavą buvo galima pridėti ir kitų pakaitalų. Nieko nuostabaus, kad anų laikų kavos mėgėjams skardinė iš užsienio atvežtos kavos būdavo geidžiamiausia dovana.

Tikrais tarybiniais padirbiniais galima drąsiai laikyti „Tarybinį šampaną“ ir tų laikų konjakus, nes šie buvo pradėti gaminti neįsigijus licencijos iš prancūzų. Be to, maisto technologai rado būdų pagreitinti šių gėrimų gamybą. Tad konjakai, skirti masiniam vartojimui, jau nebuvo brandinami ąžuolinėse statinėse, kaip reikalauja originali technologija, – tiesiog laikyti emaliuotose talpyklose, į kurias buvo metama ąžuolų drožlių.

Anekdotai apie dešrą iš popieriaus taip pat atsirado ne šiaip sau. Prastos kokybės žaliava ar net nevalgomais priedais buvo sėkmingai slepiamas tikros mėsos trūkumas, tiesiog neišvengiamas dėl visuotinio grobstymo. Galiausiai valstybė pralaimėjo kovą dėl kokybės, ir 1986 m. buvo įteisinti valstybinio standarto pakeitimai, leidžiantys visiškai teisėtai gaminti mėsos produktus, žymiai prastesnius, nei buvo numatyta originaliose receptūrose. Įdomu, kad šiandien mums gaminamų mėsos gaminių standartai – dar liberalesni ir, pavyzdžiui, maistinę celiuliozę („popierių“ iš anekdotų) dešrose valgome visiškai teisėtai.

Turgaus padirbinėtojai nyksta?

Anokia paslaptis, kad turgavietės buvo nuolatinė falsifikatų prekybos vieta. Paslėpti pašvinkusios mėsos ar žuvies kvapą, supelijusią dešrą paversti šviežia, nekondicines daržoves – ekologiškomis, pagaminti šviežią medų žiemos pabaigoje ar net sunokinti žalius pomidorus – nesudėtingos užduotys įgudusiam prekeiviui.

Pavyzdžiui, ką bendro turi žalias pomidoras, švirkštas ir... žmogaus šlapimas? Ogi tai, kad jei pastarojo įšvirkščiama į pomidorą, šis paraudonuoja. Dar visai neseniai, kai kiekviena daržovė ar vaisius, patenkantis į turgų, buvo aukso vertės, šis išradingas nokinimo būdas buvo ganėtinai plačiai paplitęs. Ir nors šiandien vargu ar kas imasi šio drastiško būdo, pats dirbtinio nokinimo procesas ne tik neišnyko, bet ir naudojamas vis dažniau, ir tai jau daro ne turgelio bobutės, o didelės įmonės.

Kas tikrai neišnyko iš mūsų gyvenimo, tai „silkės taisyklė“ – silkę reikia pirkti su galva, nes žuvis genda nuo galvos. Iš pradžių silkės parduodamos su galvomis, paskui – be galvų, vėliau – silkių filė, dar vėliau – silkių mišrainė. Būdų paslėpti gendančios mėsos ar žuvies kvapą yra tikrai daug, ir jie plačiai naudojami ir turgavietėse, ir net prekybos centruose. Sanitarinis valiklis su chloru puikiai panaikina gendančios mėsos kvapą, o valiklio kvapą naikina acto tirpalas. Nesudėtinga operacija, ir vėl turite „šviežią“ mėsą. Tačiau ir šiuo atveju tenka pripažinti, kad turgaus „chemikai“ ar užsigulėjusias prekes parduodantys parduotuvių darbuotojai neprilygsta pramonininkams, puikiai mokantiems net vandenį už mėsos kainą parduoti.

Kiek mėsos yra mėsoje?

Sakysite, klausimas – kvailokas, tačiau jis tampa labai įdomus prisiminus „magiškuosius“ polifosfatus. Šie fosforo rūgšties polimerai pasižymi savybe surišti vandenį. Vokietijoje jie buvo pradėti naudoti maisto pramonėje siekiant sumažinti natūralų drėgmės garavimą. Tačiau greitai buvo suvokta, kokias galimybes atveria jų naudojimas. Injekcinėmis mašinomis įpurškus tirpalo į mėsą, 500 g kiaulienos gabalas pasunkėja iki 800–900 gramų. Teigiama, kad kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, paukštienoje) polifosfatai ir jų surištas vanduo gali sudaryti iki 70 proc. gaminio masės. Na, o tam, kad vandeninga mėsa būtų skanesnė, į tirpalą gali būti dedama ir mums puikiai žinomo mononatrio glutamato. Ne paslaptis, kad tokios mašinos naudojamos ir Lietuvoje.

Yra vienas maisto produktas, kuris išlieka būtent „turginio“ padirbinėjimo lyderis. „Padirbtas medus įprastas mūsų turgavietėse. Dažniausiai naudojamas vandeniu skiestas ir įvairiomis kvapiosiomis medžiagomis pagardintas cukrus. Jis maišomas su tikru medumi.“ Manote, kad tai ištrauka iš vakarykščio laikraščio ar žodžiai, kurie ką tik išgirsti per radiją? Štai ir ne. Tai citata iš 1855 m. išleistos knygos „Falsifikatų nustatymas“. Kaip matote, tradicijos – gilios, be to, ir būdai padirbti medų – įvairūs.

Pramonininkų aukso gysla

Ką vakar būtume laikę falsifikatu, šiandien tampa legalia preke. Pavyzdžiui, daugiau nei 70 proc. pasaulyje parduodamo alyvuogių aliejaus – klastotė. Taip teigia Tomas Miuleris 2011 m. išleistoje knygoje „Extra Virginity“. Panašų padirbto aliejaus kiekį (50–60 proc.) nurodo ir kiti tyrimai. Ir visai nesvarbu, kas parašyta etiketėje, nesvarbu, kokia tara... Pirkdami bet kokį aliejų negalime būti tikri, kad tai – ne falsifikatas. Ypač dažnai padirbinėjama kava, arbata, prieskoniai, šokoladas.

Būdų padirbti yra įvairių. Dažniausiai naudojami įvairūs nemaistingi ingredientai. Krakmolas – pieno produktuose, celiuliozė – dešrose, vandens ir chemikalų tirpalas – žalioje mėsoje ir žuvų produktuose. Maisto technologai teigia, kad dešrai pagaminti pakanka vos 10–12 proc. baltyminės žaliavos. Būtent baltyminės žaliavos. Ir ji toli gražu nebūtinai turi būti kokybiška mėsa. Iš esmės tinka viskas: odelės, malti kaulai, subproduktai, kraujo plazma. Didžiausias darbas – iš to marmalo suformuoti dešrą. Jei reikia rūkytos dešros, nors dešra pavadinti šį produktą net nesiverčia liežuvis, visa tai išmirkoma vadinamajame rūkymo skystyje.

Itin mėgstama klastoti ir pieno produktus, ypač brangesnius. Krakmolas, želatina (iš jos gaminamos jogurte neva plaukiojančios uogos), augaliniai aliejai – tai dar ne visos priemonės sumažinti pieno produktų savikainą.

Netikri ryžiai ir kiaušiniai

Galime tik džiaugtis, kad patys išradingiausi padirbinėtojai gyvena ne Lietuvoje ir net ne Europoje. Dažna iš Azijos atkeliaujanti naujiena apie vis naujus falsifikavimo būdus būna tokia pribloškianti, kad iš karto net sunku ja patikėti.

Neįtikėtina, bet faktas – Kinijoje puikiai padirbinėjami ryžiai. Maža to, šių plastiko ar pramoninės paskirties bulvių krakmolo pagrindu pagamintų maisto produktų jau yra pastebėta Europoje. Kinų restoranų savininkus vienijanti asociacija suskaičiavo, kad suvalgyti vos vieną saują tokių ryžių prilygsta suvalgyti plastiko maišelį. Įdomu, kad atskirti plastikinius ar krakmolo pagrindu pagamintų ryžių plika akimi beveik neįmanoma, nes gamintojai stengiasi imituoti ne tik grūdų dydį ir formą, bet ir spalvą ar net kvapą. Atpažinti tokius ryžius galima nebent pamerkus į vandenį ir stebint, pakils jie į paviršių ar ne. Tiesa, pagaminę juos galbūt irgi suprasite, kad valgote toli gražu ne ryžius.

Net kiaušiniai Kinijoje tapo padirbinėjimo objektu. Technologija anaiptol nėra sudėtinga. Lukštai gaminami iš kalcio karbonato, gipso ir parafino. Užpildas, imituojantis baltymą ir trynį, – dažyta želatina ir kalcio alginatas (E 404). Susidūrusieji su šiuo padirbiniu tvirtina, kad atskirti tikrą kiaušinį ir padirbtą – labai sunku. Net jį sudaužęs apgaulės gali nepastebėti.

Kinai taip pat moka gaminti makaronus iš parafino ir padirbti net prabangiuosius trumus (vienus brangiausių grybų, didžiulį delikatesą), maža to, dar į Europą eksportuoti sugeba. Taigi padirbinėjimo būdų, kaip ir padirbėjamų produktų, daugėja. Ką mums reikia daryti? Mums dera visuomet išlikti budriems, nes ir nelegalūs, ir legalūs padirbinėtojai nesnaudžia.