Lietuvos miestuose plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausias to argumentas – negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems. Kaip iš tikrųjų įvairaus pobūdžio žinios veikia mūsų psichiką, kalbamės su psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte.

Rasa Derenčienė

Prieš keletą metų Vilnius universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti per pagrindinius Lietuvos TV kanalus rodomo smurto dažnumą. Tris kartus per dieną po 15 minučių tyrėjai įrašydavo atsitiktinai pasirinktas trijų televizijos kanalų laidų ištraukas. Rezultatai parodė, kad per vieną valandą buvo parodoma vidutiniškai net po 10,8 smurto atvejų!

Įvairiose televizijų laidose vyravo fizinis smurtas. Tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas dažniausiai buvo rodomas tikslingai, apie pusę visų atvejų nebuvo rodoma jokių pastebimų smurto padarinių aukai ar pateikiama aiškaus smurto arba smurtautojo vertinimo. Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichologinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008).

Tyrimas buvo sutelktas tik į smurtą. Tačiau televizijų laidose apstu ir kitokios negatyvios informacijos: nuolat kalbama apie karo grėsmę, nelaimes ir nelaimingus atsitikimus, politikų nekompetenciją ir korupciją, kylančias kainas, didėjantį skurdą, savižudybes ir t. t. Televizijos rodo, žiūrovai žiūri. Arba įsijungę televizorius namuose, „kad nebūtų per tylu“, tampa pasyviais laidų girdėtojais. Kaip tai veikia?

Smegenys viską fiksuoja

Psichologė psichoterapeutė Giedrė Žalytė sako, kad gana seniai įrodyta, jog žmogaus smegenys didelę dalį informacijos fiksuoja nesąmoningai. Per televiziją nuolat transliuojamos žinios, net jeigu jų klausomasi nevalingai, mūsų smegenyse įsitvirtina ir paskui veikia mūsų nuotaiką, nusiteikimą, pasaulio suvokimą.

Jeigu mes nekreipiame dėmesio į mus pasiekiančią informaciją, jeigu nuolat girdime žinias apie žmogžudystes, užpuolimus, nelaimes, tokia informacija kaupiasi atmintyje ir gali formuoti iškreiptą pasaulio vaizdą. Ypač, jei žmogus ir taip jaučiasi nesaugus, ji gali dar labiau apsunkinti gyvenimą ir tolinti nuo realybės. Jei žmogus mano, kad gyvenime klesti vien neteisybė, nelaimės ir problemos bei nuolat tai patvirtina televizijos žinios, jis pradeda tokį gyvenimą gyventi: visko bijo, ir net jeigu tų nelaimių gyvenime dar nėra, jis joms ruošiasi.

„Aš taip ir žinojau...“

Ir tai dar ne viskas. Psichologė psichoterapeutė pasakoja, kad visą gaunamą informaciją smegenys filtruoja pagal tam tikrus „kriterijus“. Pirmas svarbus dalykas, anot Giedrės, yra žmogaus įsitikinimai. Jeigu jis mano, kad pasaulis yra pavojingas, jo psichika informaciją filtruoja taip, kad tą įsitikinimą patvirtintų. Taigi, girdėdamas žinias apie karo grėsmę, nelaimes ir kataklizmus, žmogus lengvai jas dėsis į galvą ir atsimins, tarsi pats sau patvirtinadamas: „Aš taip ir žinojau.“ O štai informacijos, kuri tiems įsitikinimams prieštaraus – praneš apie gražius dalykus, nesavanaudišką pagalbą, geraširdiškumą, pasiaukojimą, veikiausiai „negirdės“, nuvertins arba čia pat užmirš.

Kita vertus, mes geriausiai įsimename dalykus, kurie mums emociškai svarbūs. Jeigu informacija neutrali, žmogus veikiausiai jos neatsimins. Bet jeigu žinios kels tam tikrus jausmus, jos veikiausiai stipriai įsirėš į atmintį. Ir net nesvarbu, pastebi tai žmogus ar ne. Daugelis iš mūsų jautriai reaguoja į pranešimus apie kitų sukeltą skausmą, bejėgiškumą, neteisybę, nes su tokiomis patirtimis esame susidūrę. Tokius jausmus atspindinti informacija juos dar labiau sustiprins.

Kodėl akys pirmiau pastebi grėsmingiausias antraštes?

Deja, tokia žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysim tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją linkęs laikyti svarbesne už teigiamą. Yra taiklus posakis, kad mūsų smegenys sukurtos ne laimei, o išlikimui. Atpažinti pavojų yra daug svarbiau nei pastebėti gėrį ir grožį. Mes visi labai norim būti laimingi, bet mūsų smegenys vystėsi taip, kad padėtų mums išlikti. O tam, kad išliktume, labai svarbu laiku pastebėti pavojus, grėsmes ir nuo jų apsisaugoti. Štai kodėl mes esame linkę priimti negatyvią informaciją.

„Tai suvokęs dažnas suglumsta: „Negi aš toks blogas?“ Tikrai nereikia taip galvoti. Mums visiems tai būdinga“, – sako G. Žalytė.

Mes tik norim apsisaugoti

Psichologė papasakojo apie vieną tyrimą, kuris puikiai atspindi, kaip žmogaus veiksmai priklauso nuo pateikiamos informacijos. Medicinos įstaigoje buvo stebimi pacientai, kai gydytojas jiems praneša apie jiems reikiamą atlikti medicinos procedūrą, kurios sėkmės tikimybė – 70 proc., o nesėkmės – 30 proc. Atrodytų, koks skirtumas, kaip šiuos faktus pacientui pateiksi. Bet štai kas paaiškėjo: jeigu gydytojas žmogui pasakydavo, kad, atliekant procedūrą, sėkmės tikimybė yra 70 proc., dauguma žmonių ją atlikti sutikdavo.

Bet jeigu gydytojas pradėdavo pokalbį nuo nesėkmės atvejo, daugelis procedūros atsisakydavo. Ir net jei vėliau patvirtindavo, kad sėkmės tikimybė visgi – 70 proc., geroji informacija jau nebuvo tokia veiksminga kaip pateikiant ją iš pradžių. Negatyvumas tarsi apsunkina pozityvios informacijos įsisąmoninimą ir pastarąją nusveria. Galima daryti išvadą, kad mes labiau koncentruojamės į neigiamus dalykus, tačiau tik norėdami save apsaugoti.

Informaciją dozuoti kaip cukrų

Kalbant apie žiniasklaidą, problema atsiranda, kai šia mūsų savybe imama piktnaudžiauti. Nes transliuotojai žino, kad bloga žinia pritrauks daugiau žiūrovų dėmesio, nei gera. Tačiau informacijos vartotojai turi teisę rinktis.
„Šį atvejį galima prilyginti piktnaudžiavimui cukrumi, – kalba psichologė. – Visais laikais žmonės mėgo saldų skonį. Kai cukraus buvo mažai ir jis buvo brangus, dėl jo vartojimo nekilo didelių bėdų. Bet kai jis tapo pigus, lengvai prieinamas, žmonės pradėjo viską saldinti, atsirado begalė su tuo susijusių problemų: nuo antsvorio ir nutukimo iki diabeto ir onkologinių ligų.“ Taip yra ir su informacija. Kai neigiamų žinių „sugeriama“ labai daug, jos gali tapti prastos žmogaus savijautos priežastimi. Kaip rasti išeitį?

„Būtų paprasta pasakyti, kad išjunkite televizorių, ir visos jūsų problemos išsispręs“, – kalba psichologė . Žmogaus sąmoningumas, anot jos, šiuo atveju būtų veiksmingiausia priemonė. Jeigu jau renkamasi, ką žiūrėti, tai reikia daryti sąmoningai suvokiant, ką norima išgirsti ir kodėl. Vienaip jausimės pasyviai klausydami nenutrūkstamo žinų srauto, kitaip – atsirinkdami mus gerai nuteikiančias laidas. Juk informacija gali būti ir naudinga: papildyti, sustiprinti žinias, nuteikti siekti pozityvių dalykų.

Kaip gyventi džiaugsmingiau?

Taigi, jeigu blogą informaciją priimame natūraliai, gerą ir pozityvią turime rinktis sąmoningai dėdami pastangas. Užuot vakare mintyse sukus vaizdus apie grėsmę, geriau užfiksuoti (net užsirašyti), kas per dieną įvyko gero. Pamąstyti apie dalykus, už kuriuos esame dėkingi. Štai psichologė Karolina Veb pernai Didžiojoje Britanijoje išleistoje pupuliarioje knygoje „Kaip gerai praleisti dieną“ (How to have a good day) siūlo atsikėlus iš ryto pagalvoti, kaip norėtume praleisti dieną, kad ji būtų prasminga.

O vakare – įvertinti rezultatus, pagalvoti, ką gero nuveikėme, kas malonaus mums nutiko. „Šie praktiniai veiksmai skatina siekti pozityvių tikslų, o ne plaukti pasroviui automatiškai reaguojant į įvykius“, – sako psichologė. Įrodyta, kad net ir nedidelės pastangos gerina nuotaiką ir nuteikia pozityviai. Toks elgesio modelis padeda net sergant depresija. Jeigu jūs nuolat kreipsite dėmesį į teigiamus dalykus, jūsų gyvenimas, tikėtina, ims keistis į gera.