Lietuva – išties paradoksų šalis. Neseniai ne bet kas, o Pasaulio bankas paskelbė, kaip augo gyventojų vartojimas 2014–2016 metais. Ir ką jūs manote – mes esame septinti iš 124 valstybių, įvertintų pagal šį rodiklį. „Amžini“ mūsų konkurentai estai – penkiolikti, latviai – šešiolikti. Žodžiu, aišku, kad nelabai kas aišku.

Viena vertus, dauguma mūsų piliečių uždirba gerokai mažiau, nei siekia bedarbių pašalpos Vakarų Europoje. Žiniasklaida vis trimituoja apie siautėjančią infliaciją, nemažėjantį nedarbą ir tokią pat emigraciją. Tačiau kiekvienas matome, kas dedasi prie prekybos centrų – nėra vietos, kur automobilį pastatyti. Be to, automobilių (ir butų, ypač premium klasės) pardavimas siekia vis naujus rekordus. Nepamirškime, kad mūsų emigrantai kasmet parsiunčia ir parveža milijardą kitą eurų. O kur dar visos šešėlinės ekonomikos indėlis į mūsų piliečių kišenes – nuo statybos iki prekybos turguose.

Taigi oficialioji statistika daugmaž parodo mūsų bėdas, tačiau nesugeba identifikuoti paslėptų rezervų, dėl kurių šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių gyvena ne pagal išgales. Taip, kad ir kiek buvo skelbta kryžiaus žygių prieš šešėlį, mes ir toliau esame tikra šešėlio valstybė. Ir neatrodo, kad padėtis keisis bent jau artimiausiu metu.

Mūsų gyvenimas gerėja akivaizdžiai

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:

– Bendrojo vidaus produkto ar eksporto augimas daugeliui nieko nesako ir nereiškia, bet ką rodo kiti, labiau apčiuopiami, rodikliai? Kad ir koks būtų mūsų požiūrio atspirties taškas – euro įvedimas ar prieškriziniai metai, – progresą, bent jau materialinį, paneigti sunku. Nuo 2007 m. vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius išaugo daugiau nei 70 proc. Per tą patį laikotarpį, Statistikos departamento duomenimis, vidutinio prekių ir paslaugų krepšelio kainos padidėjo apie 30 proc. Taip, kai kurios prekės ir paslaugos pabrango ne keliolika ir ne keliasdešimt procentų, bet dažniausiai tai nėra būtiniausios ir visų kasdien vartojamos prekės.

Taip, darbuotojų trūksta dėl emigracijos. Tačiau nuo amžiaus pradžios emigravo ne milijonas, o daugiau kaip 600 tūkst. lietuvių. Be to, nemažai jų jau grįžta – apie 15 tūkst. kasmet. Lietuvos banko analizė rodo, kad užsienyje gyvenamąją vietą deklaruojančių lietuvių skaičius išlieka stabilus. Maža to, nėra apskrities, kurioje atlyginimų augimas šiemet būtų mažesnis nei 7 proc, nėra sektoriaus, kur jis nesiektų 4 proc. Nuo krizės pabaigos vidutinis darbo užmokestis trečdaliui daugiausia uždirbančiųjų išaugo 28 proc., o trečdaliui mažiausiai uždirbančiųjų – 56 proc. (daugiausia dėl sparčiai didėjusio minimaliojo atlyginimo).

Tik įstojus į Europos Sąjungą net trečdalis gyventojų gyveno visiškame skurde. „Eurostat“ duomenimis, dabar tokių yra 13,5 proc. Vis dar daug ir beveik dukart daugiau nei euro zonos vidurkis. Tačiau pažanga yra. Taip, yra daug neišspręstų problemų – pajamos ir užimtumas mažesniuose miesteliuose ir kaimuose auga ne taip greitai kaip didmiesčiuose. Daugybė kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų pastarąjį dešimtmetį beveik ar visai negalėjo pasidžiaugti realiu pajamų augimu. Taip, mokesčių našta kai kur per didelė, o viešojo sektoriaus ištekliai per dažnai skirstomi neskaidriai ir neefektyviai. Taip, viešųjų paslaugų kokybė netenkina, o dar labiau nuvilia už jas mokami atlyginimai.

Taip, vis dar nemažai lietuvių renkasi emigraciją – galimybę dirbti, uždirbti ir save realizuoti ne ten, kur gimė. Taip, vis dar nemažai tautiečių turi daugiau laisvo laiko nei pinigų, todėl važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Nelengvai, bet visos šios problemos yra išsprendžiamos ir reikia reikalauti, kad jos būtų sprendžiamos. Taip pat reikia stengtis išbristi iš materialinio nepritekliaus ir siekti pajamų augimo. Tačiau nedera ignoruoti ar neigti pažangos, net jeigu ji palietė dar ne visus.

Vartojimą augina šešėlis ir neturtingiausieji

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko vyriausiasis analitikas:

– Darbo užmokesčio augimas pastaruoju metu Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europos Sąjungoje, nedarbas sparčiai smuko, ir tai skatino vartojimą. Tiesa, nors žmonės nori daug sparčiau priartėti prie Europos Sąjungos senbuvių gyvenimo kokybės, mes artėjame ne tik pagal kainas, bet ir pagal pajamas bei išlaidas. Žinoma, negalima užmiršti ir šešėlinės ekonomikos įtakos mūsų gyventojų vartojimui: nors mūsų vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis negu Latvijoje ar Estijoje, vidutinės vieno lietuvio išlaidos, skirtos vartoti, – didesnės nei tose šalyse.

Iš šešėlyje uždirbtų pinigų augantis vartojimas labiausiai baudžia tuos pačius socialiai jautriausius asmenis – pensininkus. Valdžia daro įtaką vartojimui mokesčių ir socialine politika: pastaraisiais metais kelta minimalioji mėnesinė alga ir maksimalus neapmokestinamasis pajamų dydis didino mažiausiai uždirbančių asmenų pajamas ir vartojimą, beveik nedarydami įtakos vidutines pajamas uždirbančių gyventojų vartojimui. Panaši politika bus tęsiama ir kitąmet: bus didinamos mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos, tad jos lems ir didesnį šių asmenų vartojimą, kartu ir didesnį mūsų visuomenės vartojimą apskritai.

Vartojimas auga ir augs toliau

Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ, „Luminor“ banko vyriausioji analitikė:

– Pagrindinės priežastys, lėmusios namų ūkių vartojimo atsigavimą ir spartų augimą, – staigi verslo įmonių reakcija ir mokėjimas prisitaikyti prie ekonominių išorės šokų bei sėkminga verslo plėtra, davusi impulsą atsigauti mūsų ūkiui po krizės. Privačiojo sektoriaus sėkmė lemia ir gausesnius viešojo sektoriaus aruodus bei galimybes didinti viešųjų paslaugų kiekį, kokybę, atlyginimus, pensijas ir kitas išmokas. Ilgainiui tai pasireiškia gyventojų perkamosios galios ir vartojimo augimu.

Nepamirškime ir šešėlio, kuris, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vertinimais, sudaro ketvirtadalį šalies bendrojo vidaus produkto. Tad gyventojų perkamoji galia ir vartojimo galimybės yra didesnės, nei rodo statistika. Tačiau Lietuva per pastarąjį dešimtmetį padarė rimtą pažangą: privatusis sektorius įrodė savo gebėjimą prisitaikyti ir augti net ir nepalankiomis sąlygomis. Emigracija, darbo jėgos stygius ir kitos darbo rinkos įtampos verčia darbdavius kelti algas ir kitais būdais motyvuoti darbuotojus. Dirbančiųjų pajamų augimas privačiajame sektoriuje – užprogramuotas, tad tiems, kurie neišvyko, yra darbštūs, nebijo iššūkių ir moka prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, sąlygos gerėjo ir, tikėtina, gerės.