Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvos mokyklos ieško maždaug 650 švietimo specialistų. Tiesa, dalies – ne visu etatu. Mokytojų ieškoma įvairiai: nuo skelbimo socialiniuose tinkluose iki ant direktoriaus marškinėlių išspausdinto kvietimo įsidarbinti, o į mokyklas priimami tiek studentai, tiek į pensiją jau išėję mokytojai.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Mokytojų stygius – nenauja problema. Vis dėlto, norėdami pritraukti mokytojų, mokyklų vadovai pasitelkia vis originalesnius būdus. Pavyzdžiui, Vilniaus Žvėryno gimnazijos direktorė Žaneta Vaškevičienė apsivilko marškinėlius, ant kurių parašyta: „Vilniaus Žvėryno gimnazija ieško matematikos mokytojo.“ Direktorės nuomone, kartais tokie linksmi skelbimai patraukia daugiau dėmesio nei publikuojami skelbimų portaluose.

Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos direktorius Linas Janulionis nusprendė eiti dar toliau: apsivilkęs marškinėlius su skelbimu, kad ieško mokytojų, leidosi į žygį Lietuvos pajūriu, kur vasarą itin daug galimybių būti pamatytam. Su šiais marškinėliais pozuojančio L. Janulionio nuotrauka socialiniuose tinkluose tapo virusinė, o svarbiausia – atkreipė ne tik kandidatų dėmesį, bet ir sukėlė diskusijų visuomenėje. Ar tikrai mokytojų taip stinga?

„Pamatęs, kaip Vilniaus Žvėryno gimnazijos direktorė ieško mokytojų, pagalvojau: galiu ir aš. O ieškoti kitame Lietuvos regione, ne Vilniuje, kai daug žmonių atostogauja ir ten gali lengvai būti matomas, man pasirodė gera mintis. Gal tam ryžtųsi ne visi, bet šis būdas pasiteisino – dabar mokyklai trūksta tik informatikos mokytojo“, – šypsosi pašnekovas.

Nori savirealizacijos

Pasak L. Janulionio, darbo skelbimai skaitomi vangiai, o ir mokyklų puslapiuose skelbimus apie laisvas darbo vietas mažai kas skaito. Tad originali idėja, socialiniai tinklai ir žiniasklaidos dėmesys buvo tai, kas suveikė geriausiai. „Pirma atėjo matematikos mokytoja, bet ji darbo skelbimą rado savivaldybės puslapyje. Tačiau dabar ateina pedagogai, kurie girdėjo apie originalų darbo skelbimą. Gauname gyvenimo aprašymų net tų specialistų, kurių neieškome. Po šios akcijos kreipėsi ir antro kurso studentas, jis norėtų dirbti chemijos mokytoju, bet yra pasiryžęs ir kitiems darbams, nes labai nori dirbti mokykloje. Sutarėme, kad galėtų dirbti mokytojo padėjėju. Taigi tikrai atkreipėme tiek visuomenės, tiek specialistų dėmesį“, – prisipažįsta pašnekovas.

Pasak jo, žmonių, kurie ieško darbo, padaugėjo ne todėl, kad jo neturi, bet todėl, kad ieško mokyklos, kurioje galėtų labiau realizuoti savo sumanymus. „Jeigu darbuotojų ieškoma kūrybiškai, vadinasi, ir kūrybiškumui darbe bus daugiau laisvės. O to žmonės taip pat nori. Na, o mes savo ruožtu stengiamės, kad biurokratinių dalykų būtų tik tiek, kiek privalu, o visa kita – kintantis procesas, ir jis iš tiesų reikalauja kūrybiškumo“, – sako L. Janulionis.

Ieško išeičių

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjaus direktorius dr. Dainius Žvirdauskas sako, jog matematikos, fizikos, informacinių technologijų, net ir pradinio ugdymo mokytojų mokyklos vadovams tenka ieškoti patiems.

„Turi ieškoti, domėtis, kartais kalbinti grįžti jau į pensiją išėjusį mokytoją. Kai kur regionuose įdarbinami studentai, nors jie dar neturėtų mokyti mokinių, nes neturi diplomo. Taigi situacija visur skirtinga, tačiau Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos apklausoje paprašius atsiliepti vadovus, kuriems prieš rugsėjį trūksta 3–5 mokytojų, tokių neatsirado. Taigi suprantu, kad mokyklos mokslo metams pasiruošė, esminiai specialistų poreikiai patenkinti, tačiau taip, kaip buvo anksčiau, kai iš kelių specialistų galėjai rinktis tinkamiausią, tikrai nėra. Kartais tenka rinktis vieną iš vieno, o ir dėl to vieno konkuruoti su kita mokykla“, – sako pašnekovas.

Dr. D. Žvirdauskas pažymi, kad regionuose neretai vienas mokytojas dirba keliose mokyklose, tad, be tiesioginio darbo, pasirengimo ugdymo procesui, jam tenka ir logistiniai dalykai, o tai taip pat kelia iššūkių. „Kai kurie edukologai kalba apie poreikį prisiminti pandemijos laikus ir nuotolines pamokas. Ten, kur trūksta mokytojų, koks nors specialistas galėtų mokinius konsultuoti tiesiogiai, su jais būti, o mokytojas dalykininkas nuotoliu vestų pamoką kelioms klasėms. Teko girdėti, kad kai kur tai jau praktikuojama: su klase būna socialinis pedagogas, o matematikos ar kito dalyko mokytojas aiškina pamoką nuotoliu“, – sako mokyklos vadovas.

Priežasčių – ne viena

Kas lėmė mokytojų stygių? „Ši problema evoliucionavo, nes apie tai, kad dirbantys mokytojai išeis į pensiją, ir reikia juos keisti naujais specialistais, kalbėta prieš dešimtmetį ir seniau. Tik tų specialistų nebuvo parengta pakankamai. Be to, kai kurie studentai, baigę mokslus, nepanoro dirbti mokykloje, kiti pabandė ir išėjo. Dabar studentų daugėja, tad galime tikėtis, kad užpildysime trūkstamas vietas, tačiau turime sulaukti, kol specialistai bus parengti, be to, skatinti jaunus žmones rinktis tas specialybes, kurių mums trūksta labiausiai“, – sako dr. D. Žvirdauskas.

L. Janulionis pažymi, kad mokytojų stygių lėmė keli veiksniai. „Anksčiau Lietuvos edukologijos universitetas buvo pedagogų rengimo kalvė. Nori būti mokytojas – stoji į universitetą, atlieki praktikas, baigi mokslus ir tampi mokytoju. Dabar vienus specialistus rengia Vilniaus universitetas, kitus – Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas ir kt. Neaiškumo yra gerokai daugiau. Kur stoti? Ką rinktis? O ir specialistų rengimas skiriasi“, – sako pašnekovas.

Dr. D. Žvirdauskas atkreipia dėmesį į tai, kad geram mokytojui parengti labai svarbi praktinė dalis. „Mokyklos nori, kad rengiami mokytojai gautų ir teorijos žinių, ir praktikos. Mums reikia kuo daugiau praktinio rengimo centrų pačiose mokyklose. Pavyzdžiui, dėstytojai, kurie rengia pradinio ugdymo mokytojus, ir patys turėtų mokėti dirbti su klase. Analogiškai kaip kad rengiami medikai, kai dėstytojas moko studentus, rengia mokslinius straipsnius, bet dirba ir ligoninėje, taip pat ir su rezidentais. Tada studijas baigę jauni žmonės žinotų, kas jų laukia mokyklose, ir būtų tam pasirengę, o ne padirbėtų metus kitus ir išeitų“, – sako pašnekovas.

Dr. D. Žvirdauskui antrina L. Janulionis: neretai tenka rinktis iš vieno kandidato, nebūtinai turinčio pedagoginės praktikos. „Tuomet žmogus supranta, kad darbas mokykloje – ne jam, padirba ir išeina. O mes toliau ieškome mokytojų. Vilniuje 2009 m. gimę vaikai netelpa į gimnazijas. Mokinių daugėja, tad reikia ir naujų mokytojų. Vien mūsų mokykla kasmet jų priima apie dešimt. Gal regionuose ir kitaip“, – svarsto pašnekovas.

Iškreiptas dėmesys

Pašnekovai pažymi, kad neigiamą įtaką mokytojų skaičiui daro ir netinkamai viešojoje erdvėje dėliojami akcentai. „Iki šiol kalbama apie tai, kokie maži mokytojų atlyginimai. Jeigu būtų mano valia, jie tikrai būtų didesni, bet ar jie yra tokie maži? Jeigu būtų labai maži, tiek mūsų mokyklai, tiek kitoms trūktų dešimčių specialistų, bet taip nėra. Atlyginimas nuo rugsėjo 1 d. pasieks 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Ir tai yra atlyginimas už etatą. Dirbant daugiau, uždirbama daugiau. Taigi kalbos apie mažus atlyginimus nėra teisingos ir formuoja netinkamą jaunų žmonių požiūrį“, – sako L. Janulionis.

Dr. D. Žvirdauskas pritaria, kad mokytojų atlyginimai auga, nors tikėtina, kad geras specialistas, dirbdamas privačiame sektoriuje, uždirbs daugiau. „Turėjome puikų mokytoją, jis atėjo iš verslo, buvo baigęs ekonomiką, persikvalifikavo į matematikos mokytoją. Dirbo puikiai, nes turi talentą dirbti su vaikais. Po dvejų metų išėjo. Suskaičiavo transporto išlaidas, darbo krūvį ir prisipažino, kad, gaudamas tiek pinigų, dirbti tiek, kiek dirba, tiesiog negali sau leisti. Žinoma, žmogus visada renkasi, kur jam geriau, kur gali uždirbti daugiau. Tačiau iš tiesų mokytojų atlyginimai nėra tokie maži, kaip dažnai tvirtinama viešojoje erdvėje, o ir problemų nėra tiek daug, kaip kartais susidaro įspūdis“, – sako pašnekovas.

Pasak L. Janulionio, jauniems žmonėms, svarstantiems apie pedagogo kelią, baimių kelia ir netinkamas įtraukiojo ugdymo interpretavimas viešojoje erdvėje. „Girdime daug diskusijų, kaip tai atsilieps mokytojų darbui, tačiau realiai niekas nesikeičia. Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo įstaigose turėjome visada, tik nebuvo tokių galimybių, kokios yra šiandien, identifikuoti problemas ir jas spręsti, padėti mokiniams. Tų mokinių yra nei daugiau, nei mažiau, o pagalbos galimybės tikrai yra didelės“, – sako pašnekovas.

Pašnekovas tikina, kad valstybės pastangos didinti pedagogo profesijos populiarumą bei patrauklumą yra matomos ir turi duoti rezultatų. „Žinoma, turime išlaukti, kol jauni žmonės pabaigs studijas ir įsilies į švietimo bendruomenę, bet noriu tikėti, kad į mokyklas ateis motyvuoti, dirbti norintys mokytojai“, – sako L. Janulionis.

Svarbi mokyklos atmosfera

Tai, kad vienur mokytojų pakanka, o kitur jų stinga, žinoma, priklauso nuo vietovės, kurioje yra mokykla, savivaldybės politikos, kiek remiamas švietimas, kokiomis priemonėmis skatinami mokytojai, pavyzdžiui, ar kompensuojama už degalus nuvažiuoti į darbą, ar padedama įsikurti savivaldybėje, kai kur regionuose suteikiamas būstas, jeigu tik mokytojas persikelia čia dirbti.

„Tačiau svarbūs ir kiti dalykai, pavyzdžiui, atmosfera organizacijoje. Man pačiam svarbu investuoti į personalą, kurti gerus santykius. Sakykime, rugsėjo pradžioje pasitikdami naujus mokslo metus su visais mokytojais plauksime garlaiviu. Susitiksime, paspausime vienas kitam ranką, apsikabinsime ir įžengsime į naują sezoną. Formuoti komandą, į ką verslas atsigręžė jau seniai, svarbu ir mokyklose. Mokytojui visada bus smagiau dirbti jį suprantančioje ir palaikančioje aplinkoje“, – sako dr. D. Žvirdauskas ir priduria, kad valstybinių mokyklų vadovai, deja, neturi finansinių priemonių laisviau investuoti į darbuotojų bendruomenines veiklas.

„Privačios mokyklos išlaisvėja, o mes biurokratijos turime vis daugiau. Ir tai taip pat darbo mokykloje nedaro patraukesnio“, – teigia pašnekovas.