Išgyventi neseniai Karibų jūros regioną nusiaubusį uraganą Irmą. Tokį iššūkį likimas mestelėjo, veikiau drėbė, Beatričei Paškevičiūtei, save vadinančiai tiesiog pasaulio piliete. „Tai nebuvo nuotykis, kuriuo galiu didžiuotis. Tai buvo plonytė riba tarp gyvenimo ir mirties. Aš tikrai maniau, kad visi mirsime“, – prisimena pašnekovė.

Birutė JANČIENĖ

Į Bartolomėjaus salą!

Karibuose Beatričė atsidūrė planuotai ir kartu visai netikėtai. Šis pasaulio kampas seniai buvo įrašytas į jos kelionių sąrašą. Ir štai atsirado proga ten nuvykti. Vieną dieną Beatričė sulaukė brolio draugės, kurios tėtis jau trylika metų gyvena Karibuose, kvietimą atvykti į Karibus padirbėti aukle. Beatričė ilgai galvojo. Nors tuo metu jau lyg ir buvo įsitvirtinusi Anglijoje: turėjo gerą darbą, susirado draugų, daug keliavo, bet...

„Tuo metu išsiskyriau su ilgamečiu draugu, – pasakoja mergina. – Kita vertus, man visuomet norėjosi padaryti ką nors crazy, atrasti ramybę, kurios man visada trūko... Taigi, atrodė, atsirado puiki proga pažinti kitokią kultūrą, pasimėgauti Karibų gyvenimu ir paieškoti savęs. Todėl ir išsikrausčiau į Šv. Bartolomėjaus salą. Gyvenau per 200 metrų nuo kranto nutolusioje jachtoje.“ Tiesa, Beatričė neketino ilgai ten užsibūti. Planavo vos pusmetį. Tačiau, juk žinome, kaip su tais planais būna...

Iki uragano

Rojus žemėje. Taip šią vietą apibūdino tie, kas ten lankėsi. Nuostabus žemės lopinėlis, kuriame – ne tik dieviška gamta, bet ir aukšto lygio kultūra. Šv. Bartolomėjaus saloje – nulinis nusikalstamumo lygis. Čia niekas nerakina nei namų, nei automobilių. Čia nėra jokių politinių dramų. Prancūzijai priklausanti sala turi savo prezidentą ir savas taisykles, pavyzdžiui, sekmadienį negalima kelti nė menkiausio triukšmo – netgi „užkurti“ žoliapjovės. Mat salos gyventojai dirba šešias dienas per savaitę, tad sekmadienis – šventa poilsio diena. Gatvės tuščios, visi ilsisi namuose arba paplūdimiuose.

Keisti likimo pokštai

Prieš ketverius metus Beatričė keliavo į Tunisą – lygiai po metų toje pačioje vietoje, ant tų pačių gultų, kur kasdien mėgavosi saule – teroristai sušaudė turistus. Pernai ji keliavo į Nicą. Po dviejų savaičių ten įvyko teroro išpuolis. Kai ji gyveno Anglijoje, ten buvo vykdomi teroro išpuoliai. Prieš išsikraustydama į Karibus su drauge keliavo į Italiją. Kopdamos į Vezuvijaus ugnikalnį, bičiulės pokštavo, kas būtų, jeigu ugnikalnis ūmai išsiveržtų? Vos išvykus iš Italijos, Vezuvijų nusiaubė baisus gaisras.

Tad ruošdamasi į Karibus, Beatričė juokais svarstė, nuo ko teks sprukti šį kartą? Tačiau šįsyk likimas buvo tiesmukas. Trys uraganai per dvi savaites – maža nepasirodė. Kokios mintys kilo galvoje, sužinojus, kad gamtos stichija, vardu Irma, kvėpuoja į nugarą? Išgirdę pirmąsias prognozes, žmonės vylėsi, kad keliaudamas per Atlanto vandenyną uraganas susilpnės, galbūt net praeis pro šalį. Ir kasdien akylai sekė informaciją. Tiksliausios prognozės, žinoma, pateikiamos likus dviem trims dienoms iki uragano. Tačiau pasiruošti tokiam galingam gamtos siautuliui (uraganas Irma iš prognozuotos trečios peraugo į pačią stipriausią – penktą kategoriją, o uraganui praūžus mokslininkai svarsto įregistruoti net šeštą kategoriją, nes tokio stiprumo uragano Atlanto vandenyne dar nėra buvę) kelių dienų tikrai nepakanka. Pasprukti iš salos per tiek laiko jau irgi neįmanoma. Taigi neliko nieko kita, tik laukti tikslių prognozių ir tikėtis geriausio. Deja... Orų prognozės nedžiugino. Reikėjo ruoštis blogiausiam.

Pasiruošimas uraganui

Jachta, kurioje Beatričė gyveno, buvo išplukdyta į kitoje saloje esančią įlanką. Mergina liko Švento Bartolomėjaus saloje, tapusioje uragano taikiniu. Tiesa, prieš išplukdant jachtą, jai liepė susikrauti būtiniausius daiktus. „O kokie daiktai yra būtiniausi, kai artinasi uraganas? Ir iš viso, kas dabar bus? Kiek ta stichija tęsis, ir apskritai, kas tai? Galvoje virė milijonas klausimų, atsakymų – nė vieno. Ta nežinomybė varė iš proto“, – prisimena mergina.

Ji susikrovė mažytį lagaminą, kuriame svarbiausias daiktas buvo pasas, ir iškeliavo į draugų vilą. Buvo apgyvendina čia esančiame svečių namelyje, kuriame pasitikti uraganą būtų tekę tik dviese. Beatričė supanikavo, esą dviese nesaugu, jai širdis iššoks greičiau nei prasidės audra. Juk daugiau žmonių – daugiau nuomonių ir emocinio palaikymo. Laimei, atsirado kita „slėptuvė“. Užbėgant įvykiams už akių – praėjus kelioms dienoms po uragano Beatričė pravažiavo pro šią vilą. Svečių namelis, kuriame turėjo slėptis, buvo likęs be stogo ir sienų…

Taigi namuose, kuriuose Beatričė slėpėsi nuo uragano, prasidėjo pasiruošimas. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti maisto bei vandens atsargomis. Kuriam laikui? Nežinia. Gal trims dienoms, o gal ir visam mėnesiui. Likus parai iki pranašaujamo uragano, parduotuvių lentynos jau buvo apytuštės. Mergina šypteli, tikriausiai tai, kad buvo likę vos keli kepaliukai duonos, panašios į lietuvišką juodą duoną, likimo pokštas. Reikėjo pasirūpinti ir mašinų degalais, todėl saloje esančiose dviejose degalinėse nusidriekė didžiausios eilės. Visur buvo juntama kylanti įtampa, panaši į pasiruošimą ilgai truksiančiam karui.

„Paskutines dvi naktis negalėjau ramiai miegoti. Suprasdama, kad nuo gamtos stichijos pabėgti neįmanoma, norėjau tik vieno – kad viskas greičiau ateitų ir praeitų. Neliko nieko kita – tik sėdėti ir laukti. Visi žinojo, kad jų gyvybėms gresia pavojus, bet tuo pat metu tikėjosi stebuklo – galbūt dangus susimylės ir prognozės pasikeis. Tačiau sparčiai ruošėsi uraganui. Lentomis užkalinėjo namo langus ir duris, automobilius pastatė į saugesnes vietas.

Vakaras prieš uraganą buvo kupinas įtampos ir baimės. Susėdus už stalo, kąsnis strigo gerklėje. Jokio juoko ar klegesio. Uraganas turėjo įsisiautėti paryčiui, tad sudėti bluosto nepavyko. Atrodė, kad kiekvienas kūno organas tirta nuo streso.

„Naktis, durys ir langai užkalti, aklina tamsa, o iš lauko sklinda bauginantys garsai. Vienintelė mintis, kuri tą minutę sukosi galvoje – nenoriu čia būti, noriu namo. Naršiau internete, skaičiau įvairias nesąmones, kad tik nukreipčiau mintis. Tačiau užsienio portalų antraštės kėlė tikrą siaubą: „Uraganas Irma bus stipriausias kada nors užfiksuotas Atlanto vandenyne“, „Mokslininkai uraganui Irma nori suteikti šeštą kategoriją“. Jutau, kaip kyla adrenalinas, o kūnas dreba ir tampa nevaldomas. Maniau, išprotėsiu!“, – Beatričė dar sykį sugrįžta į išgyventą košmarą. Visa griaunanti ir verčianti audra prasidėjo trečią valandą nakties. Į namo sienas trankėsi griūvantys medžiai, dingo elektra. Uraganas vis stiprėjo. Taškė, rovė ir naikino viską, kas aplink. Drebėjo langai, sienos, stogas, baldai. Ir tai turėjo tęstis 5–7 valandas. Laikas ėjo lėtai, labai lėtai. Sekundės virto valandomis.

Gamtos monstro atakos

Po kelių valandų siautulio uraganas atslūgo. Išėjus laukan ištiko šokas. Virš namo kybojo didžiuliai medžiai, elektros laidai buvo nuplėšti, aplinkiniai namai stovėjo be stogų, langų ir netgi be sienų, automobiliai ir jachtos – aukštyn kojomis. Viskas – lyg po karo. Ir tai dar ne pabaiga. Artinosi antroji uragano banga. Tad laiko verkti ir dejuoti nebuvo.

Reikėjo mikliai prikalti nuo langų ir durų nuplėštus sutvirtinimus. Gamtos monstras sugrįžo kone po pusvalandžio. Antroji uragano banga buvo dar stipresnė... Praūžus Irmos siautuliui, realybė tokia – viskas nusiaubta. Nuo ko pradėti tvarkytis? Ką daryti? Kur eiti? Nėra elektros, nėra jokio ryšio su pasauliu, nėra dujų ir vandens. Vienintelis dalykas, kurį suvoki visa esatimi – stipriausias Atlanto vandenyne siautėjęs uraganas tavęs nepasiglemžė.

Gyvenimas po uragano

Kiek gyvybių nusinešė uraganas, niekas neskelbė. Nenorėjo kelti panikos – chaoso ir taip buvo labai daug. Beatričė sako, tik vėliau sužinojusi, kad žuvo keli žmonės, o valdžia paskelbė sąrašą su dvidešimties dingusių žmonių pavardėmis... Kaip reagavo turistai ir vietiniai gyventojai? Be abejo, atvykėliai buvo šokiruoti, juk nesitikėjo tokių atostogų. Tačiau vietiniai gyventojai laikėsi ramiau.

Juk čia – jų namai, jų gyvenimas, todėl suskubo kuo greičiau viską tvarkyti. Praėjus savaitei po uragano, duris atvėrė pirmoji maisto prekių parduotuvė, prie kurios nutįso didžiulė eilė. Kiekvienas galėjo prisikrauti tik vieną pirkinių krepšelį ir gauti šešis butelius geriamojo vandens. Taip pat po salą važinėjo mašina, iš kurios buvo dalijami maisto paketai bei vanduo.

Iššūkis ar nuotykis?

Beatričė sako, ne kartą savęs klausė, už ką jai skirta ši patirtis? Atsakymą pusiau juokais kyštelėjo brolis, patikinęs, jog silpni žmonės tokių iššūkių negauna. Uraganas, o ir prieš tai – gyvenimas jachtoje – priminė, kiek mažai žmogui reikia. Akimirką atsidūrus ant prarajos krašto vartotojiški poreikiai ir įgeidžiai išnyksta kaip dūmas. Lieka bendrystės, susikaupimo, gerumo ir geranoriškumo kupinos akys ir širdys. Kaip išgyventi tokias situacijas?

„Svarbiausia išlikti – kiek tik įmanoma – blaivaus proto, – sako Beatričė. – Buvo žmonių, kurie, norėdami išvengti siaubo, gėrė raminamuosius vaistus. Tačiau tai yra blogiausia, ką gali padaryti. Kritinėse situacijose privalu išlaikyti budrumą, kad bet kurią akimirką sugebėtum imtis reikiamų sprendimų. Aš kiekvieną sekundę galvojau apie šeimą – mamą, tėtį, brolį. Žinojau, kad privalau išgyventi dėl jų. Antraip jiems plyš širdis. Ir aš labai norėjau gyventi. Nes dar daug ko nepadariau. Tikriausiai tas noras gyventi buvo stipresnis už klaikią audrą.“

Gamtos stichijos siaučia ir Lietuvoje

Nors mūsų krašte galingos gamtos stichijos yra gana retas reiškinys ir nė iš tolo neprilygsta Ramiajame vandenyne šėlstantiems taifūnams, vis dėlto stiprių vėtrų ir akimirkų, kai žemė maišosi su dangumi, būna ir Lietuvoje. Uraganai formuojasi tuomet, kai susiduria šaltos arktinės ir šiltos Atlanto oro masės. Dažniausiai uraganai įsismarkauja didelėje teritorijoje. O kartais ir škvaliniai vėjai (įprastai siaučiantys nedidelėje teritorijoje) eibių prikrečia.

Vienas stipriausių uraganų užfiksuotas 1967 metų spalį Žemaitijoje. Uragano metu vėjo gūsiai siekė net 55 metrų per sekundę greitį. Tuosyk įtūžusi Baltija sugriovė Palangos tiltą ir nuplovė kopas. Gūsingi vėjai sukėlė vandens lygį Klaipėdos laivybos kanale. Vanduo pakilo net iki 1,86 metro žymos! Tokio rodiklio dar niekad nebuvo užfiksuota. Danės upė taip išsiliejo iš krantų, kad net užtvindė Klaipėdos senamiesčio aikštes ir gatves. Žemaitijoje siautęs uraganas išvertė daugybę medžių.

Vėliau, 1999 metų gruodį, pajūrį draskė uraganas Anatolijus. Vėjo greitis vietomis viršijo 40 m per sekundę, o Baltijos jūros bangos pajūryje siekė 5–6 metrus. Vėjo gūsiai išlaužė ir išvertė ištisus miško kvartalus. Vėtra apgadino daug pastatų ir transporto priemonių, sutrikdė elektros linijų darbą. Buvo suniokotas Palangos paplūdimys – ties Palangos tiltu bangos „okupavo“ kone 20 metrų kopų ruožą. Nidoje uraganas nušlavė garsųjį saulės laikrodį.

2005 metų sausį Lietuvoje siautėjo uraganas Ervinas. Stichija siaubė ne tik Lietuvą, bet ir didelę dalį Šiaurės Europos – Daniją, Nyderlandus, Norvegiją. Tuo metu Lietuvos pajūryje vėjo gūsių greitis siekė iki 34–35 m per sekundę. Smarkiai nukentėjo Palangos paplūdimio kopos, buvo išlaužyti miškai, Danė užtvindė Klaipėdos senamiestį.

Tuo tarpu 2010 metų rugpjūtį susiformavęs neįprastai galingas škvalas ne tik keliose Lietuvos savivaldybėse stipriai apgadino pastatus ir išlaužė medžius, bet ir nusinešė keturių žmonių gyvybes.
Pernai birželį praūžusi audra pridarė nuostolių daugelyje Lietuvos vietovių. Rytų, pietryčių ir centrinėje Lietuvos dalyse siautėjo škvalas, o vakarop į šalį su ciklonu atkeliavo smarkūs vėjai, šėlę pajūryje ir niokoję Žemaitiją.

Tikriausiai nespėjome pamiršti ir šiųmečių liūčių, užtvindžiusių Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos gatves.