Kai kovo 15 d. buvo priverstas atsistatydinti krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, be kitų aspektų, buvo svarstoma, ar verta keisti ministrą likus vos devyniems mėnesiams iki Vyriausybės darbo pabaigos. Žinoma, susikompromitavusio ministro darbe nė dienos nereikia laikyti, bet keičiant juos be skandalų vien perimti darbus užtrunka nemažai laiko, o pradėjus dirbti – jau ir rinkimai ant nosies. Tuo metu Premjerė Ingrida Šimonytė glaustai paaiškino, kad taip norima paspartinti darbus.

Teodora RAŠIMAITĖ

Tačiau neseniai, likus maždaug keturiems mėnesiams iki šios Vyriausybės darbo pabaigos, buvo pakeisti dar du ministrai: naujuoju sveikatos apsaugos ministru tapo Aurimas Pečkauskas, o žemės ūkio ministru – Kazys Starkevičius. Tiesa, ministerijų kuruojamose srityse jie gaudosi – A. Pečkauskas buvo sveikatos apsaugos viceministras, o K. Starkevičius – ilgametis Kaimo reikalų komiteto narys.

Šie pokyčiai nenugriuvo iš giedro dangaus – naujai išrinktam Prezidentui pradėjus darbą Vyriausybė grąžina įgaliojimus, o Premjeras Prezidentui tvirtinti teikia naujos Vyriausybės sudėtį. Šia proga pakeisti ministrus ir pasinaudota.

Visgi tai neatsako į klausimą, ar, perfrazavus žinomą posakį, verta arklius keisti beveik persikėlus per upę? Juo labiau kad Premjerė, kaip įprasta, teigė, kad buvę ministrai dirbo gerai, o naujieji dirbs dar geriau.

Per tiek laiko nuveikti ką nors svarbaus – nerealu

Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė, buvusi sveikatos apsaugos ministrė.

– Nepalaikau sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio veiksmų ir darbų – buvo padaryta daug klaidų, dėl kurių susiklostė tokia situacija, kokia yra. Tačiau su visa pagarba buvusiam viceministrui A. Pečkauskui, iš tikrųjų daug išmanančiam ir galėjusiam daug ką padaryti kitaip, manau, kad ne dabar laikas keisti ministrus, kai iki Seimo rinkimų liko du mėnesiai.

Mano nuomone, buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys tuos trejus su puse metų labiau imitavo darbą, negu dirbo pacientų naudai, tad galėjo ir toliau jį imituoti iki Vyriausybės darbo pabaigos – per keletą mėnesių nuveikti ką nors svarbaus yra nerealu. Žinoma, naujajam sveikatos apsaugos ministrui galima prikišti, kad jis buvo viceministras, tad, viena vertus, galėjo kai ką nuveikti eidamas savo pareigas, kita vertus, dirbo ranka į ranką su ministru. Tačiau aš pati buvau ministrė ir galiu patvirtinti, kad paskutinis žodis ir visa atsakomybė yra ministro, nepaisant to, kad viceministrai turi savo kuruojamas sritis.

Gali būti, kad naujajam ministrui tiesiog buvo pasakyta tęsti pradėtus darbus, bent jau dėl tos priežasties, jog nuveikti ką nors iš esmės tiesiog nėra laiko. Tačiau kam tada reikėjo gaišti laiką ir keisti ministrą? Antra vertus, bet koks ministras gali būti geresnis – padaryti daugiau žalos, nei padaryta per tuos beveik ketverius metus, tiesiog neįmanoma.

Siekiama pamaloninti rinkėjus ne darbais, o žodžiais

Algirdas BUTKEVIČIUS, Seimo demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, buvęs Premjeras.

– Manau, dviejų ministrų pakeitimas susijęs su dviem aspektais. Vienas iš jų – Prezidentas Gitanas Nausėda rinkimų kampanijos metu žadėjo pokyčių ir turėjo šį pažadą įgyvendinti. Apie sveikatos apsaugos ir žemės ūkio ministrus buvo kalbama daug ir ilgai, tad jų pakeitimas sumažins emocijų lygį šių ministrų diskusijose su visuomene, su žemdirbiais, su pacientų interesams atstovaujančiomis organizacijomis ir kt. Diskusijos su buvusiais ministrais vyko labai sudėtingai.

Kalbant apie tai, ar ministrams per trumpą laikotarpį pavyks ką nors nuveikti, pirmiausia reikia suprasti, kad ministrai vykdo Vyriausybės programos priemonių planą visą ketverių metų kadenciją. Kad dabar, prieš Seimo rinkimus, šis planas būtų keičiamas – visiškai nerealu vien jau dėl to, kad pokyčiai turi būti derinami su kitomis ministerijomis, pavyzdžiui, Finansų, jeigu jie susiję su didesniu finansavimu, tvirtinami Seime.

Egzistuoja tam tikros sprendimų priėmimo procedūros, kurios gali užtrukti ne vieną mėnesį. Užtrunka vien perimti darbą – mažiausiai 10 dienų reikia susipažinti su padėtimi, susitikti su tam tikras sritis kuruojančiais vadovais, vėliau – numatyti prioritetus, ką dar galima nuveikti artėjant rinkimus, kaip pamaloninti rinkėjus.
Taigi, manau, bus daugiau kalbų nei darbų. A. Pečkauskas vargiai kritikuos buvusį ministrą ar atšauks jo sprendimus, nes sėdėjo vienose rogėse, o K. Starkevičius yra tolerantiškas, tad tiesiog stengsis kalbėtis su žemdirbiais, pažadės, kad atsižvelgs į jų interesus ir kritiką. Juk ką daugiau galima padaryti?

Proga Prezidentui paveikti Vyriausybės darbą

Vytautas DUMBLIAUSKAS, Mykolo Romerio universiteto Vadybos ir politikos mokslų instituto docentas.

– Kalti mūsų Konstitucijos autoriai, parašę, kad be Prezidento parašo Vyriausybė negali pradėti veikti, o vėliau Prezidentas lieka be jokių galių paveikti Vyriausybės darbą. Pavyzdžiui, kai Prezidentas norėjo atstatydinti ministrą Jaroslavą Narkevičių, Premjeras Saulius Skvernelis tik juokėsi į akis teigdamas, kad ministro darbu yra patenkintas. Reikėtų pakeisti Konstituciją, kad Prezidentas galėtų atstatydinti ministrą bet kuriuo metu, kai iškyla reikalas.

Taigi dabar Prezidentas tiesiog pasinaudojo Konstitucijos suteikta ta proga, kad pradėjus dirbti naujam Prezidentui Vyriausybė grąžina jam savo įgaliojimus ir jis tvirtina naują Vyriausybę. Prezidentui dviejų ministrų pakeitimas buvo tarsi kompensacija už tai, kad jis negali turėti įtakos Vyriausybės darbui, ir galimybė pademonstruoti savo galią. Tad jis yra patenkintas, konservatoriai taip pat išgyvens. Politika – galių žaidimas, ir tai nėra nieko blogo.

Mano supratimu, tai, kiek laiko liko dirbti naujiesiems ministrams, yra antraeilis ar net trečiaeilis klausimas. Beje, Vyriausybė dirba tol, kol patvirtinama nauja Vyriausybė, taigi iki pirmosios gruodžio dekados ar net vidurio, o ne iki Seimo rinkimų. Pavyzdžiui, dabartinė Vyriausybė buvo patvirtinta gruodžio