Susidūrimas su briedžiu, stirna ar šernu visuomet paįvairina žiniasklaidos antraštes, tačiau niekas per daug nesuka sau galvos dėl po automobilių ratais žūstančių tūkstančių ežių, kiškių, lapių ir kitų smulkių gyvūnėlių.

Laimius STRAŽNICKAS

Kelias – mitybos šaltinis?

„Gyvūnai niekada nesupras, kodėl žmonės savo kelius nutiesė per jų gyvenamąsias teritorijas ir dėl to jie tikrai nepakeis nei savo elgsenos, nei taps atsargesni. Todėl, jeigu mums rūpi laukinė gamta, turime stengtis patys – keisti savo vairavimo būdą, būti atidesni, kurti naujas gyvūnų apsaugos priemones“, – į klausimą, kodėl kelyje dažnai atsiduria laukiniai gyvūnai, pirmiausia atsakė gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Ant kelio suvažinėtų smulkiųjų žvėrelių išvysdavome visada. Tik šiais laikais tokie vaizdai dažnesni, nes automobilių eismas tapo daug intensyvesnis.

Kiek kokių žvėrelių žūsta mūsų keliuose, tiksliai suskaičiuoti būtų labai sunku, o ir įvairiais laikais bandymai tą padaryti nebuvo itin tikslūs. Tik neabejotina, kad tarp dažniausiai po automobilių ratais papuolančių yra ežiai, lapės, kiškiai, kiaunės. Prieš keturiolika metų atlikti skaičiavimai veda prie išvados, kad per sezoną mūsų keliuose žūsta apie 10 tūkst. ežių. Jeigu žmonės per žvėrelių gyvenamąją teritoriją nutiesė plentą, dar nereiškia, kad gyvūnai dings iš tų vietų. Tikrai ne, galbūt jie taps baikštesni, tačiau įsigeidę patekti į kitą savo lauko ar miško pusę jie tikrai eis per kelią.

Pasak gamtininko, gyvūnus į pakeles vilioja ir kitas dalykas – būtent tos vietos mėsėdžiams yra neblogas mitybos šaltinis, juk ten tiek visko galima aptikti: atsitrenkusių paukščių, smulkių žvėrelių, vabalų, varlių... Užuosdamos tų „patiekalų“ kvapą, pavyzdžiui, lapės ar kiaunės tamsiuoju paros metu leidžiasi į lengvą medžioklę pakelėse. Apie kiekvieną kelią net susidaro savotiškas ratas gyvūnų, nuolat ten ieškančių sau maisto.

Tamsa – rizikingiausias metas

Didžiausia tikimybė kelyje susidurti su žvėreliu yra visai ne miškas, kaip dažnas mano. Nemaži pavojai tyko nebent tose miško vietose, kuriose tarp medžių įsiterpia kirtavietės ar vidury jo plyti laukas. Anot S. Paltanavičiaus, kur kas daugiau žvėrelių sutinkama ten, kur susiduria du skirtingi kraštovaizdžiai, pavyzdžiui, pamiškės ar per laukus tekantis upelis. Kad ir kaip atrodytų keista, netgi pačiose gyvenvietėse ar jų prieigose žūsta nemažai ežių. Šie gyvūnai mėgsta telktis arčiau žmonių gyvenamųjų vietų.

Ankstyvą rytą galima pastebėti daugiausia suvažinėtų žvėrelių, nes vakaro prieblanda, naktis ar ryto sutemos yra pats tinkamiausias laikas gyvūnams ieškotis maisto. Tamsiuoju paros metu daugelis gyvūnų yra judriausi ir gyvybingiausi.
Gamtos bičiuliai yra pastebėję, kad žūčių keliuose gerokai padidėja nuo vasaros antrosios pusės iki maždaug spalio vidurio ar dar vėliau. Mat tokiu metų laiku aktyviai pasaulį pradeda pažinti ir savarankiškai maitintis žvėrelių jaunikliai, kurie yra mažiau baikštūs ir patiklūs. Istorijos tėkmėje gyvūnai tobulėja kaip ir žmonės.

Pavyzdžiui, lapiukai, gimę ir užaugę oloje, kurioje aplinkui nuolat girdėjo kertamo miško garsus, burzgiančius traktorius, motorinių pjūklų zvimbesį, jau taip nesibaimina ir plentu zujančių mašinų burzgimo. Prisiminkite, kiek kartų važiuodami automobiliu pastebėjote netoli plento peliaujančią lapę, nekreipiančią dėmesio į šalia lekiančias mašinas. Tačiau užtenka sustoti, išsitraukti fotoaparatą, ir lapės jau nėra. Automobilių žibintai gyvūnams taip pat joks pavojaus ženklas.

Pagrįstai gali kilti klausimas, kodėl kelyje galime matyti ir žuvusių sparnuočių, juk jiems turėtų būti visai nesunku pakilti pamačius atlekiantį automobilį?
S. Paltanavičius sako prisimenąs, kad dar vaikystėje, kai pusantro kilometro tekdavo iš mokyklos eiti paplente, nebūdavo dienos, kad nepamatytų ant kelio suvažinėto kokio nors paukščio: pradedant naminėmis pelėdomis, antimis ir baigiant žalvarniais, kurių šiuo metu Lietuvoje peri vos keliolika porų, o anuomet armija buvo gerokai gausesnė.

Gamtininkas aiškina, kad dažniausiai paukščius prie žemės bloškia skraidyti nepalankus oras. Tiesiog tokiomis sąlygomis sparnuočiams sunku greitai pakilti. Daugiau sparnuočių žūsta prasidėjus paukščių migracijai. Kai paukščiams tenka grumtis su priešiniu vėju, jie skrenda žemiau, kartais vos ne pažeme. Važiuojantys į pajūrio regioną neretai susiduria su vos poros metrų aukštyje sklendžiančiu kokiu nors kikilių būriu, į kurį įlėkus 130 km/val. greičiu krenta ne vienas paukštis. Keliuose žūsta ne tik smulkieji – į automobilius atsitrenkia ir gulbės, ir gandrai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais tapo dar patiklesni ir jaukiai jaučiasi arčiau žmonių. Pajūryje gandrus galima sutikti netgi vaikštinėjančius ant automagistralę skiriančios žaliosios vejos, kur su jaunikliais jie bet kada gali pasukti pėsčiomis į šalikelę.

Šiandien vis mažiau klausimų žmonėms kelia, ko rytais prie kelių dažnai trainiojasi krankliai, varnos ar suopiai. Būtent jie, o ne kelių priežiūros tarnybos, yra geriausi gamtos sanitarai, nes šie skraidantys plėšrūnai nurankioja ant asfalto sumaitotus paukščius ar smulkiuosius žvėrelius. O su automobiliais susidūrusiais stambiais žvėrimis pasirūpina vietos medžiotojų klubas ar būrelis.

Kaip to išvengti?

Ar įmanoma išvengti taip dažnai pasitaikančių žvėrelių susidūrimų su automobiliais? Gamtininkas įsitikinęs, kad čia žmonės gali padaryti labai daug. Antai modernizuojant kelią „Via Baltica“ kai kuriose vietose statomos priešgarsinės šešių metrų aukščio sienos. Tokios sienos pasitarnauja ne tik tylesniam autostrados eismui, bet ir neleidžia žemai sklęsti paukščiams – tiesiog juos priverstinai kilsteli virš transporto srautų. Šios sienos – didelė kliūtis ant važiuojamosios dalies prasibrauti barsukams, ežiams ar kitiems smulkiesiems žvėreliams, kurie, norėdami migruoti toliau, priversti ieškotis specialiai gyvūnams po keliu įrengtų požeminių perėjų. Deja, to negalima pasakyti apie apsaugines vielos tvoras, kurios tik pristabdo stambiuosius žvėris – smulkieji be vargo išsirausia pro tvoros apačią.

Nereikalingų laukinės gamtos atstovų žūčių sumažinti padės ir mūsų pačių atidumas. Juk jeigu ant kelio stovės plyta, tikrai niekas nevažiuos ant jos – visi kaip įmanydami vengs kliūties. Tad kodėl neaplenkus ant kelio pūpsančio ežio, kuris savo įpročiais yra labai primityvus ir pernelyg paprastas gyvūnėlis?