Gintaras poetiškai vadinamas Lietuvos auksu, tačiau pastaraisiais metais jo vertė išties prilygo auksui, ir senyvos moterys ar apsukrūs jų anūkai su gintaro papuošalais ėmė traukti į supirktuves... Tiesa, praturtėti, nors ir trumpam, pavyksta ne visiems...

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Palikimas jau pravalgytas?

Prieš porą metų ant prekybos centro, pro kurį kasdien tenka praeiti, sienos atsirado didžiulis plakatas, skelbiantis, kad prekybos centre esančiose patalpose labai brangiai superkamas gintaras. Už gintaro karolius siūloma nuo 1 000 iki 1 800 eurų, už apyrankę – 100–150 eurų. Apsvaigusieji nuo tokio uždarbio galimybės galėjo ir praleisti po akis, kad tie karoliai turi būti iš masyvių rutulių, o ne iš sukabintų neapdirbtų vidutinio dydžio akmenukų, kokius teko pasitelkti į pagalbą stengiantis sužinoti, kaip viskas vyksta praktiškai.

Ypač vertinami seni, Antano Smetonos laikų, karoliai, suverti iš alyvuogės, slyvos formų, apvalių ar ovalių gintarų. Mat tais laikais dar nebuvo technologijų, kaip iš gintaro laužo ar mažų gintariukų sulydyti didesnius taip, kad atskirti, tai vientisi gintaro luitai ar lydyti, gali tik labai aukštos klasės profesionalas ar parodyti spektrinė analizė. Iš akies supirktuvėje galima atskirti tik tiek, ar gaminys – iš gintaro ar iš plastiko.

„Galiu duoti 5 eurus“, – be jokio entuziazmo tarė supirktuvės darbuotoja, ranka mostelėjusi į didžiulius dubenis, prikrautus šio gėrio, – aukso, medalių, ordinų ir kitų antikvarinių daiktų supirktuvė tapo gintaro supirktuve ar greičiau sandėliu.

Po kiek laiko minėtas viliojantis iššvaistyti močiučių palikimą plakatas išnyko. Tiksliau – buvo pakabintas gerokai mažesnio formato. Dabar jis, vis dar viliodamas milžinišku uždarbiu, kaba prie supirktuvės durų. Viduje sukęsis supirktuvės vadovas įtariai apžvelgė mano išraišką, demonstruojančią „eilinio pirkėjo“ susidomėjimą.

Tačiau jokio aiškaus atsakymo jokiu klausimu nepavyko išgauti, galų gale vyras apskritai reziumavo, kad gintaro laikinai nesuperka: geros kokybės dirbinių jau seniai niekas nesiūlo, tokių galima sulaukti gal kartą per pusmetį, o nuo piliečių, kurie vis dar šuorais vaikšto ir kartais kone verkdami bando įsiūlyti savo niekalus, jau tiesiog pavargo. O kur deda tą supirktą gintarą – ne mūsų reikalas, mūsų reikalas – parduoti, jei turime gerų daiktų...

Aišku, tokios vietos, kad ir yra legalios, ir net moka mokesčius, vis tiek turi gana tamsią aurą – čia suplaukia paskutiniai už skurdo ribos atsidūrusių žmonių žiedeliai, pilnametystės proga dovanoti auskariukai, geruoju ar net piktuoju iš močiučių išvilioti ar kaip palikimas gauti tie patys gintariniai karoliai, na, ir, žinoma, visiškai kriminalinės kilmės daiktai. Net jei turimi aukso, gintaro ar kokie kiti dirbiniai nebemadingi ar nebereikalingi, niekas jų šiaip sau į supirktuves paprastai neneša, nes jie nei valgyti prašo, nei pelija, nei rūdija, nei vietos daug užima...

Beje, per patį gintaro supirkimo vajų buvo pasitelkta net sunkioji psichologinė artilerija, be įprastų viliojančių kainų, dar buvo spausdinami ir reklaminiai straipsniai – esą, kam jums tas senas šlamštas, parduokite jį tiems, kurie apie tai išmano, ir džiaukitės gyvenimu jau šiandien.

Liks tik atvirukuose

Atrodo, kad per kelerius metus tautiniu paveldu vadinami daugumos močiučių gintariniai karoliai buvo supirkti ir pravalgyti – nors sumos ir buvo siūlomos nemažos, už jas namo nepasistatysi ir buto tikrai nenusipirksi. Tačiau skurdžiai gyvenantys žmonės džiaugiasi kiekvienu euru ir tuo, kad gali bent laikinai užlipdyti žiojinčias biudžeto skyles.

Pasaulinės gintaro tarybos ir Tarptautinės gintaro asociacijos narys, Gintaro muziejų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris pranašavo, kad greitai gintarinius karolius, kuriais mūsų mamos, močiutės puošėsi per savo vestuves, dainų šventes, kitomis progomis, galėsime pamatyti tik atvirukuose, nes jų Lietuvoje paprasčiausiai neliks, kad žmonės pravalgys ne tik savo prisiminimus, bet ir tautinį paveldą. Jo nuomone, tokių dirbinių iš Lietuvos nereikia leisti išvežti, bet, matyt, supirkėjai rado, kaip tai padaryti.

Maža to, gintaro atsargos, kaip ir visi kiti pasaulio ištekliai, katastrofiškai senka. Tik išsekus, pavyzdžiui, naftos ar dujų atsargoms, pasaulis turėtų alternatyvų, kaip versti be jų, o štai gintaras – unikali medžiaga, kurios nieku kitu nepakeisi. Tad galima tik prognozuoti, kiek kainuos gintaras jau po kelių dešimtmečių. Tačiau, atrodo, per pastarųjų metų gintaro supirkimo vajų nemaža dalis vertingo gintaro iš Lietuvos jau iškeliavo.

Mūsų karoliai – ant arabių kaklų?

Gintaro kainos mūsų šalyje pradėjo augti po to, kai prieš porą metų Kaliningrado srityje įsikūręs Jantarno gintaro kombinatas nusprendė Europos Sąjungos šalims oficialiai neparduoti gintaro žaliavos. Buvęs kasyklų vadovas, sugebėjęs didžiąją dalį gintaro parduoti kontrabanda, dabar ieškomas visame pasaulyje, o naujoji kombinato vadovybė dairosi, kaip iš gintaro geriausia pasipelnyti teisėtais būdais.
Jantarnas – vienintelė pasaulyje vieta, kur pramoniniu būdu iškasama daug gintaro – 300–350 tonų per metus. Tai sudaro apie 70 proc. viso pasaulyje ir apie 98 proc. viso iš Baltijos jūros per metus surenkamo gintaro. Geraisiais laikais didžioji dalis – beveik 90 proc. – jo būdavo eksportuojama į Lietuvą. Dabar kone viskas parduodama Kinijos rinkai.

Tad gintaro supirkimo vajus kilo ne tik Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje; šiose šalyse taip pat buvo siūloma staigiai praturtėti, pardavus turimus gintaro papuošalus.

Žiniasklaidoje minimos ir dar dvi aplinkybės, kurios sukėlė tokį vajų, galėjusį mums būti lemtingą. Teigiama, kad gintaru susidomėjo kinai ir arabai. Kinai jį pirko spekuliaciniais tikslais, siekdami pasinaudoti kainų skirtumais ir deficitu, o Jungtinių Arabų Emyratų gyventojai vertina gintarą kaip energiškai labai stiprų akmenį, tad prieš kelerius metus ten kilo būtent tokių apvalių karolių mada.

Gintaro meistrai sako, kad gintaro dirbinius mūsų pajūryje noriai perka vokiečiai, latviai, estai, rusai, iš to ir laikomasi. Lietuviams iš esmės gintaras įdomus tik tuomet, jeigu jį galima brangiai parduoti supirktuvėse.

Gintaras – ne tik mūsų

Kas gi gviešiasi mūsų gintaro? Nors lyg ir aišku, kad puoštis gintaru „turime teisę“ ne mes vieni, atradimai nustebino. Visų pirma – vienos Danijos įmonės, veikiančios nuo 1933 metų, interneto tinklalapio įžanginis žodis. Ten rašoma, kad gintaras yra visame pasaulyje vertinamas brangakmenis (taip ir parašyta, angliškas žodis gem reiškia „brangakmenis“), be to, vienintelis, kuris aptinkamas Danijoje.

„Nuo pat akmens amžiaus iki vikingų laikų mūsų protėviai ir visa Europa pripažino, kad gintaras yra kažkas ypatingo, gintaras buvo vadinamas Šiaurės auksu. Iš jo būdavo kuriami juvelyrikos dirbiniai, jis naudotas ir kaip mokėjimo priemonė. Gintaras tapo pirmąja sėkminga Skandinavijos eksporto preke“, – skelbiama minėtoje svetainėje.

Beje, Danija išties turi nedideles gintaro atsargas, bent kiek didesnių jo atsargų dar yra Dominikos Respublikoje. Nelaimei, kaip jau minėjome, didžioji dalis gintaro iškasama Kaliningrado srityje.
„Nuo senų laikų gintaras buvo vertinamas dėl savo grožio, individualumo ir šilumos. Jis turi ypatingą aurą ir lemia laimę, sveikatą ir klestėjimą. Nuo senovės dovanoti gintaro papuošalus ar kitus dirbinius reiškė dovanoti sėkmę. Gintaras – ypatinga dovana ypatingiems žmonės“, – baigiamas reklaminis danų tekstas.

Kiek buvo pasiekiamos informacijos anglų kalba, patyrinėjome ir Jungtinių Arabų Emyratų gyventojų polinkį puoštis gintaru. Iš internete pateikiamos informacijos atrodo, kad jokios mistinės reikšmės gintarui neteikiama, nors arabiškų dirbinių tikrai yra labai gražių. Tiesa, arabai linkę gintaro papuošaluose naudoti ne tik sidabrą (apsodams), bet ir deimantus, ko Lietuvos populiariojoje rinkoje netenka matyti. Arabų moters su mums įprastais gintaro karoliais nuotrauka – išvis įdomus ir akims neįprastas vaizdas... Tiesa, tų arabų šalių, kuriose vyrauja griežti musulmoniški įstatymai, interneto puslapiuose su gintaro papuošalais puikuojasi vien jauni vyrai. Beje, juose jokios informacijos perskaityti nepavyko, nes ji pateikta tik arabų kalba.

Savo turtų nesaugome

Palangos gintaro meistrų gildijos pirmininko Alberto Petkevičiaus teigimu, nors gintaro žaliava ir toliau brangsta, jo paklausa dėl to nė kiek nemažėja. Net priešingai – didėja. Ypač Kinijoje, kur rinka – tiesiog neaprėpiama. Tad nacionalinės pramonės šakos perspektyvos – niūrokos. Vietoj Baltijos gintaro į Lietuvą ima plūsti kopalas – panašus į gintarą, tačiau jaunesnis 50 mln. metų (egzistuoja technologijos, kurios jį pasendina). Be to, Baltijos ištekliams senkant, gintaras įvairiai chemiškai veikiamas, tad netenka savo gydomųjų galių.

Mūsiškiam Baltijos auksui neprilygsta gintaras, randamas Pietų Amerikoje, Meksikoje, Kanadoje, Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje, kitose pasaulio vietose. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau Lietuva, vadinanti save gintaro šalimi, net nežino, kiek savo teritorijoje turi to Baltijos aukso. Tik ankstesniais laikais buvo išžvalgytos teritorijos Kuršių mariose, kur ir yra didžiausia gintaro koncentracija Lietuvoje. Tai, ką į krantą išmeta Baltijos jūros bangos, greičiausiai tėra gintaro likučiai, srovių atnešti iš Kaliningrado srityje esančių gintaro kasyklų Jantarno vietovėje. Daugiausia gintaro Lietuvoje sužvejojama Kuršių mariose ir Baltijos jūroje, tačiau tai toli gražu neužtikrina Lietuvos poreikių. Juo labiau liūdna, kad per gintaro supirkimo vajų, tikėtina, iš mūsų šalies buvo iššluoti vertingiausi senieji, prieškariniai, gintaro dirbiniai ir visi bent didesnę vertę turintys gintaro gabalai, buvę privačiose rankose. Ir tai – jau nesugrąžinama istorija, tačiau kas laukia mūsų aukso toliau, kol kas taip pat nežinia.