Skaitantieji maisto prekių etiketes perka bent 5 proc. mažiau. Šį tyrimą atlikę Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinkodaros specialistai manė, kad tai apsaugo vartotojus nuo spontaniško pirkimo. Tačiau į spontanišką pirkimą yra linkę tik apie trečdalį vartotojų, kitiems įdėmiau paskaičius maisto gaminių etiketes kyla klausimų dėl jų sudėties, saugumo ar kokybės...

Vitalijus BALKUS

Lietuviški, naminiai ir... chemizuoti

Dažniausiai skubame ar esame įsitikinę, kad žinome, ką perkame. Bet štai rankose laikau lietuviškų „Naminių“ krienų indelį. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – kiekviena šeimininkė puikiai žino nesudėtingą jų receptą. Šiek tiek ašarų tarkuojant, šaukštelis acto ir šlakelis burokėlių sulčių, jei norisi spalvos. Na, dar šiek tiek druskos, nors ji nėra būtina. Tiesa, dalyje receptų, pagal kuriuos paruoštus krienus taip pat galima visiškai teisėtai vadinti „Naminiais“, „Kaimiškais“, „Močiutės“ ar dar kokiu patraukliu pavadinimu, aptiksime ir prieskonių, ir citrinų rūgšties, ir cukraus. Tačiau tik perskaitę etiketę galime padaryti netikėtą atradimą – aptikti ne cukrų, o jo sintetinį pakaitalą sachariną.

„Pelėdos – ne tai, kas mums atrodo“ – ši garsiojo serialo „Tvin Pyksas“ frazė tiesiog savaime suskamba galvoje, kai pradedi rimčiau nagrinėti, kuo gali nustebinti iš pažiūros patys paprasčiausi maisto pramonės gaminiai. Na, kas gali slypėti paprasčiausiuose konservuotose žirneliuose? O marinuotuose agurkuose? Ir kam gaišti laiką skaitant sudėtį? Gražūs, žali, tiesiog lyg vakar nuskinti. Tačiau ne visuomet ši žalia spalva yra vien rūpestingo ūkininko ir gamintojo, pasirenkančio esą geriausią žaliavą, nuopelnas. Daugelis nustebsite, kad, pavyzdžiui, pigiuose žirneliuose galima aptikti... sintetinių dažiklių. Maža to, jei visai nepasiseks, tas dažiklis gali būti vilnai ir audiniams dažyti dar XIX a. pabaigoje naudotas tartrazinas. Na, o dėl to, kad jis yra geltonas, o reikalinga žalia spalva, labai didelė tikimybė, kad kartu su juo bus naudotas kuris nors iš mėlynųjų dažiklių.

Ne nuodai, bet...

Be abejo, joks maisto priedas savaime nėra mirtinas nuodas, tačiau jeigu jau perkate tokį maistą, pravartu žinoti, kad egzistuoja skirtingų maisto priedų sąveika. Apmaudu, kad pirmieji tyrimai šiuo klausimu pradėti tik prieš daugiau nei dešimtmetį, nors gausaus maisto chemizavimo imtasi jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio.
Štai vienas pavyzdys, susijęs su jau minėtu tartrazinu. Šis dažiklis gali sukelti alergiją, labai retais atvejais – rimtą alerginę reakciją. Taip pat kai kurie tyrimai rodo dirginamąjį poveikį nervų sistemai. Jeigu jis naudojamas kartu su populiariausiu konservantu natrio benzoatu, yra pagrindo manyti, kad sąveikaudamos tarpusavyje medžiagos gali turėti mutageninį (vėžio rizikos) poveikį.

Kaip matote, net ir paprasčiausi ir aiškiausi maisto pramonės gaminiai verti to, kad jų etiketės būtų įdėmiai išnagrinėtos.

Vartotojai nori būti apgaudinėjami

Būtent taip skambėjo išvada, pateikta JAV maistininkų užsakymu atlikus vieną tyrimą. Jo metu buvo tiriamas nitratų ir nitritų naudojimas mėsos pramonėje. Daugelis žinome, kad, be konservuojamųjų savybių, akcentuojamų pirmiausia, vadinamoji maistinė salietra suteikia mėsos gaminiams patrauklią „tikros mėsos“ spalvą.
Iš tikrųjų termiškai apdorota mėsa nepatraukli vartotojams, tad jei norite sužinoti, kaip visgi turi atrodyti virtas vyniotinis ar kumpelis, tiesiog prisiminkite paprastos virtos mėsos spalvą. Prisiminę atsakykite sau į klausimą, ar iš aibės rausvos spalvos kumpio gabaliukų, išdėliotų prekybos centro lentynoje, išties išsirinktumėte tokį? Jeigu nesate prisiekęs ekologiško ar sveiko maisto vartotojas, atsakymas, ko gero, – akivaizdus.

Maisto gamintojai dažnai argumentuoja būtinybę naudoti natrio nitritą (rašau „nitritą“ todėl, kad reikiamas veikliąsias ypatybes turi būtent ši medžiaga) tuo, kad tai konservantas, veikiantis anaerobines bakterijas, galinčias sukelti botulizmą. Tai tiesa. Esant dideliems gamybos mastams, kai neįmanoma užtikrinti visiškos apsaugos nuo patogeninių mikroorganizmų, šis konservantas yra išeitis. Tačiau jau puikiai žinoma, kad su minėta problema gali susitvarkyti ir paprastas etilo alkoholis, tad būtent vartotojų noras matyti gaminius gražius dažnai yra lemiamas veiksnys ir toliau naudoti šį priedą.

Tiesa, minėtas chemikalas ne tik saugo natūralią gaminio spalvą. Jis jau pradėtas naudoti kartu su cheminiais dažikliais. Būtent dėl estetinių sumetimų salietra imta naudoti ne tik mėsos pramonėje, bet ir gaminant kitus produktus, pavyzdžiui, sūrius. Dar keisčiau atrodo konservanto naudojimas termiškai apdorotuose mėsos produktuose (dešrelėse, virtose dešrose), juk juos gaminant botulizmo sukėlėjų negali likti net teoriškai. Tačiau skaitome produktų etiketes ir matome E 251 ar E 250...

„Grožio procedūros“ taikomos ne tik mėsos gaminiams. Ar matėte, kaip atrodo tikros ekologiškos džiovintos slyvos ar razinos? Jokio blizgesio, matiniu, kiek dulkėtu paviršiumi ir visai nepatrauklios. Be to, tokias sunkiau laikyti ir transportuoti, nes jos nėra gerai apsaugotos nuo pelėsių ir grybelių. Laimei, o gal ir nelaimei, apdorojant džiovintus vaisius naudojamas sieros dioksidas. Jis ne tik apsaugo produktus nuo kenksmingos mikrofloros, bet ir suteikia malonią prekinę išvaizdą. Ir būtent tai taip pat yra nemenkas argumentas priedui naudoti.

Pats apdorojimo procesas yra identiškas rūkymui. Džiovinti vaisiai dedami į kamerą, kur, veikiami sieros dioksido, pasidengia apsaugine plėvele ir įgauna blizgesį. Beje, sieros dioksidas (E 220) kartu yra ir baliklis, pašviesinantis vaisius. Todėl džiovinti abrikosai išlieka ryšiai oranžiniai, o razinos įgauna gintaro spalvą.
Yra žinoma ir alternatyvių džiovintų vaisių ir uogų saugojimo būdų, nenaudojant sieros dioksido, tačiau kai vienas priedas puikiai atlieka ir konservavimo, ir estetinę funkciją, alternatyvos tiesiog gali padaryti produktus nepatrauklius ar pernelyg brangius.

Jei perkame pagal paveikslėlį

Nemalonūs atradimai – tai ne tik abejotini cheminiai priedai maisto produktuose. Perkant vien pažiūrėjus į etiketę, galima tiesiog negauti norimo produkto ir joks įstatymas ar Europos Sąjungos direktyva nebus pažeista.

Majonezo indelio etiketėje matome pavaizduotas ant šakelės kabančias juodąsias alyvuoges. Kas bus indelyje? Na, pirmiausia verta prisiminti, kad juodosios alyvuogės gamtoje neegzistuoja, jos tokios tampa apdorojant, tad ant šakelės kabėti niekaip negali. Tačiau tai – dar ne viskas. Skaitant sudėtį paaiškėja, kad „alyvuogių skonio“ majoneze alyvuogių aliejaus paprasčiausiai nėra, yra tik alyvuogių skonį suteikiančių medžiagų. Sąžininga? Ne. Teisėta? Taip. O juk dauguma pirkėjų tikriausiai net nesivargino skaityti smulkiu šriftu surašytos sudėties ir nusipirko šio majonezo vien dėl patrauklaus indelio piešinio. Prekybininkai ir gamintojai, išgirdę priekaištus, atkerta, kad jei ant pieno pakelio pavaizduota karvė, nereikia tikėtis aptikti jame supakuotą žalmargę...

Ypač spalvingi yra sulčių gėrimų pakeliai. Viename persikų ir obuolių sulčių gėrime, kurio pakuotė papuošta didelio sultingo persiko ir mažo obuolio atvaizdais, pavyko aptikti net 1 proc. persikų sulčių, o štai mažasis obuoliukas prisidėjo prie šio gėrimo net 24 proc. Magija, ir tiek. Juoko sukėlė ir užrašas ant aliejaus mišinio „Pagaminta iš lietuviškų sėklų“ po palmės lapo atvaizdu. Radikalaus Lietuvos klimato juostos pokyčio paslaptis paaiškėjo perskaičius sudėtį: 85 proc. rapsų (greičiausiai lietuviškų) ir 15 proc. raudonojo palmių aliejaus.

Tai, ką dabar parašysiu, gal skambės nuobodžiai ir banaliai, tačiau gyvendami pramoninio maisto karaliavimo laikais turime suprasti, kad kiekvienas maisto produktas gali būti visai ne toks, kokio tikimės. Smagu, kad ženklinimo reguliavimas tampa vis griežtesnis, vis dėlto dauguma abejotinų pirkinių patenka į mūsų krepšelius vien todėl, kad mes skubame, tingime ar tiesiog nenorime žinoti, ką valgome.