Neseniai Europos Sąjungos (ES) statistikos biuras („Eurostat“) paskelbė, kad, naujausiais duomenimis, infliacija Lietuvoje – didžiausia ES. Ši informacija vėl suteikė mums progą pasvarstyti apie mūsų pajamų ir kainų neatitikimus ir kitas ekonomikos disfunkcijas.

Teodora RAŠIMAITĖ

„Eurostat“ duomenimis, euro zonoje infliacija sumažėjo 0,1 proc. – nuo 1,4 proc. gegužę iki 1,3 proc. birželį. Visoje ES metinė infliacija birželį siekė 1,4 proc., t. y. 0,2 proc. mažiau nei ankstesnį mėnesį (1,6 proc.). Prieš metus metinis infliacijos rodiklis tesiekė 0,1 proc. Kainų mažėjimas ES fiksuotas tik Airijoje (–0,6 proc.). Sparčiausiai kainos augo Lietuvoje (3,5 proc.), Latvijoje ir Estijoje (po 3,1 proc.). Taigi infliacijos augimas mūsų šalyje – didžiausias ES.

Lietuvoje metinis kainų augimas buvo 0,4 proc. didesnis nei gegužę (3,1 proc.). Prieš metus birželį metinė infliacija siekė 0,4 proc. Didžiausią įtaką kainų augimui turėjo brangstančios apgyvendinimo paslaugos (0,08 proc.), kelionės (0,06 proc.) ir tabako gaminių kainų didėjimas. Infliaciją žemyn tempė telekomunikacijų paslaugos (–0,1 proc.), socialinė apsauga (–0,04 proc.), duona ir jos gaminiai (–0,03 proc.).

Kainos lenktyniauja su atlyginimais

„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, infliacija Lietuvoje didžiausia dėl to, kad mūsų šalyje greičiausiai auga atlyginimai, o kainų augimas tiesiogiai susijęs su atlyginimų augimu. Per tą laikotarpį privačiajame sektoriuje darbo užmokesčio augimas viršijo 10 proc., vidutiniškai – 9 proc. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atlyginimai auga triskart greičiau nei kainos. Tiesa, dalies darbuotojų darbo užmokestis nedidėjo, todėl jie kainų augimą junta labiausiai. Ekonomistas prognozuoja, kad ateityje kainų didėjimas turėtų sulėtėti. Darbo užmokesčio augimas sulėtės iki 6–7 proc. Infliacija šiemet bus kiek didesnė nei 3 proc., o kitąmet turėtų siekti 2,5 proc. Ji neįsibėgės taip, kaip 2007 m., bet išliks palyginti didelė.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, augant gyventojų pajamoms, paslaugas teikiančių bendrovių galimybės didėjančias darbo užmokesčio sąnaudas „perkelti“ į paslaugų kainas yra ganėtinai didelės. Jos šiomis galimybėmis ir naudojasi. Dėl to matome, kad daugelio paslaugų kainos didėja sparčiau nei vidutiniškai visos kitos kainos. Kalbama apie poilsio ir kultūros paslaugas, viešbučių ir restoranų sektorius, kur darbo sąnaudų lyginamoji dalis gana didelė. Bendras infliacijos rodiklis Lietuvoje yra gerokai didesnis nei ES dar ir dėl sprendimo didinti alkoholio akcizus. Tam tikrais mėnesiais infliacijos rodikliai bus didesni, nes pabrangusio alkoholio kainos bus lyginamos su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu. G. Nausėda teigia, šio sprendimo poveikis infliacijos rodikliui baigsis kitų metų balandį ar gegužę. Nebent akcizai bus didinami ir kitais metais.

Ar ne be pagrindo pabrėžiama, kad Lietuvoje seniai vyrauja europietiškos kainos, tačiau turime tenkintis lietuviškomis algomis? Pasak G. Nausėdos, pajamų augimo procesas taip pat vyksta. Kainos, ypač prekių, jau beveik tokios pačios kaip ES. Visi mato pajamų skirtumus ir nelabai nori kreipti dėmesio, kad pajamų augimas procentine išraiška tikrai yra didesnis nei kainų. Nebent numestume į šoną Statistikos departamento infliacijos rodiklius. Tačiau ekonomistai negali vadovautis tokiu subjektyviu infliacijos vertinimu.

Dalis priežasčių nutylima

Vilniaus universiteto profesoriaus, ekonomisto Povilo Gylio nuomone, infliacija yra gerokai didesnė, nei skelbiama, ir labai arti tiesos posakis, kad kai kurių grupių prekės eurais kainuoja tiek, kiek kainavo litais. Antra, atlyginimai auga anaiptol ne visiems, tad labiausiai nukenčia žmonės, gaunantys nedideles pajamas, – pensininkai, viešojo sektoriaus darbuotojai ir t. t. Pastarųjų realusis darbo užmokestis, atvirkščiai, mažėja.

Dar vienas svarbus veiksnys, lemiantis neadekvatų kainų augimą (nors tai yra vadovėlinė tiesa, kurios niekada nemini situaciją komentuojantys verslo interesams atstovaujantys analitikai), – monopolijos. Pasak ekonomisto, nors oficialiai mūsų rinka laikoma oligopoline (tokia, kurioje prekybos vietų koncentracija yra per didelė normaliai konkurencijai užtikrinti), realiai egzistuoja monopolijos. Joms net nereikalingi formalūs susitarimai dėl kainų, mat kainas gana lengva kelti ir taip – juk kiekvienas pastebi, kad kainos skirtinguose prekybos tinkluose yra vienodos.

Dažnai kainų augimas aiškinamas atlyginimų augimu, tačiau darbo užmokestis kaip sąnaudų dalis skirtingose ekonominėse veiklose yra skirtingas. Pasak P. Gylio, jei turėtume normalią statistiką, žinotume, kiek kiekvienos prekės sąnaudų sudaro darbo užmokestis, todėl šia tema būtų mažiau spekuliacijų.

Žodžiu, kai tik pakyla atlyginimai, jie tuoj iš mūsų „atimami“, nes padidėja kainos. Kadangi atlyginimų „startinė padėtis“ buvo apgailėtina, kaip mes iškopsime iš „vegetacinės būklės“, kai darbo užmokesčio vos pakanka būtiniausiems poreikiams patenkinti? P. Gylys ironiškai atsakė, kad tai įvyks tuomet, kai mūsų elitas bus protingas ir sąžiningas ir pakeis svarbiausią dalyką – prasčiausią ES uždirbto bendrojo vidaus produkto padalijimą.

Galime ir džiaugtis

Augančios kainos – neišsemiama tema, juo labiau kad kainos auga nuolatos – ir įvedus eurą, ir be jo, ir tose šalyse, kur cirkuliuoja rublis ar jena, – visur, kur nėra valstybės kontroliuojamos ekonomikos, ir net ten, kur valstybė retkarčiais priversta kelti kainas.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kainos per metus didėjo vidutiniškai 3,2 proc. Maža to, jos auga sparčiau, kai ekonomika kyla, ir lėčiau – kai smunka, tačiau didėja iš esmės visada. Svarbus klausimas – ar šis augimas yra adekvatus, ekonomiškai pagrįstas ir neišstumia už vartojimo borto vis didesnių gyventojų sluoksnių, kaip dažnai nutinka mūsų, žinoma, ir kitose šalyse, tačiau šiuo atveju kalbame apie Lietuvos aktualijas.

Kainų augimą lemiantys procesai yra ganėtinai sudėtingi, juos suprasti ir paaiškinti gali ne kiekvienas, tad dažniausiai apsiribojama tuo, kad ieškoma kaltų. Praėjusių metų liepą atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos metu teirautasi, kas labiausiai lemia kainų šuolį. Beveik pusė (46 proc.) Lietuvos žmonių teigė, kad didžiausią įtaką turi gamintojai ir prekybininkai. Antras dažniausias atsakymas – dėl to kalta valdžia ir valstybės įstaigos. Taip teigė 23 proc. apklaustųjų. Girdime įvairių versijų, pavyzdžiui, kad valdžia nepažaboja įsisiautėjusių prekybininkų, kad Konkurencijos tarybai neužtenka galių konkurencijai užtikrinti, kad kainas didina ir pati valdžia, keldama mokesčius ar minimalią mėnesinę algą, ir pan. 16 proc. apklaustų gyventojų buvo įsitikinę, kad kainų augimas yra savaiminis ekonominis procesas, jo niekas tiesiogiai nelemia.

Kaltas ne tik euras?

Nemažą įtaką vartotojų nuomonei turi ir konkurenciją rinkoje stebinčios organizacijos. Konkurencijos taryba aiškinosi būtiniausių maisto produktų pabrangimo nuo 2004 m. gegužės 1 d. priežastis. Analizė parodė, kad pagrindinės kainų padidėjimo priežastys buvo žaliavų kainų augimas, degalų pabrangimas, naujų standartų paisymas ir griežtesnių kokybės reikalavimų užtikrinimas, darbo užmokesčio didinimas.

Didžiausiose pieno perdirbimo įmonėse būtiniausių pieno produktų – pieno, kefyro, grietinės, varškės, sūrio, sviesto – kainos buvo padidintos nuo 2 iki 6,4 proc. Kitų gaminių, pavyzdžiui, glaistytų sūrelių, desertų, pelėsinių ir fetos tipo sūrių, kainos nebuvo keičiamos. Daugiausia kainos buvo didinamos dėl pieno supirkimo kainų augimo. Nustatyta, kad dėl žaliavos pabrangimo tam tikrose pieno perdirbimo įmonėse pieno produktų savikaina padidėjo nuo 4,7 iki 9,4 proc., o dėl degalų pabrangimo – nuo 0,2 iki 0,5 proc. Be to, savikaina padidėjo (apie 0,2 proc.) dėl naujų standartų ir ženklinimo įdiegimo.

Dėl grūdų pabrangimo miltų ir kruopų kainas perdirbimo įmonės pradėjo didinti kovą ir jos buvo didinamos kiekvieną mėnesį. Dėl šių priežasčių gegužę kvietinių miltų, priklausomai nuo rūšies, kainos, palyginti su praėjusių metų vidutinėmis pardavimo kainomis, tam tikrose įmonėse padidėjo 25–30 proc., ruginių – 2–5,4 proc., manų kruopų – 25,7 proc. Pabrangus miltams, duonos gamintojai savo gaminių pardavimo kainas daugiausia pakėlė balandį – vidutiniškai 7–7,5 proc., dėl žaliavos pabrangimo – 6,5–7 proc., dėl transporto išlaidų padidėjimo pabrangus degalams – 0,5 proc.

Aiškinantis mėsos ir mėsos gaminių pabrangimo priežastis buvo nustatyta, kad nuo metų pradžios galvijų supirkimo kainos padidėjo 25–50 proc. Šios kainos išaugo dėl padidėjusio eksporto. Per keturis 2004 m. mėnesius jautienos eksportuota 57 proc. daugiau nei per tą patį 2003-iųjų laikotarpį, nes nuo gegužės 1 d., Lietuvai įstojus į ES, daugelis įmonių gavo sertifikatus – leidimus eksportuoti. Supirkimo kainos, kartu ir jautienos produktų kainos buvo pradėtos didinti balandį ir tam tikrose įmonėse per sausį–balandį produktų kainos išaugo nuo 1,7 iki 32 proc.

Gamintojams didinant kainas, prekybos tinklai antkainius taip pat keitė: vienais atvejais jie buvo didinami, kitais – mažinami. Nustatyta atvejų, kai, gamintojams nuo gegužės pradžios padidinus pardavimo kainas, prekybos tinklai sumažino kai kurių virtų dešrų, pieno produktų ir duonos gaminių antkainius. Tačiau būta nemažai atvejų, kai prekybininkai antkainius didino. Be to, analizuotose prekybos tinklų parduotuvėse kainos buvo keičiamos ne tik dėl supirkimo kainų padidėjimo, bet ir dėl darbo užmokesčio padidinimo. Didžiausių tinklų parduotuvėse darbo užmokestis nuo metų pradžios išaugo vidutiniškai nuo 3 iki 18 proc.

Apibendrinus perdirbimo įmonių ir prekybos tinklų duomenis, buvo prieita prie išvados, kad kainų pakėlimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. įvyko dėl objektyviai pagrįstų ekonominių priežasčių. Dera atkreipti dėmesį, kad kainų kilimas minimu laikotarpiu buvo būdingas ne tik Lietuvai. Kaimyninėse šalyse daugelio maisto produktų kainos taip pat padidėjo, kai kurių iš jų – gerokai prieš gegužės 1-ąją. Remiantis turimais duomenimis, Latvijoje pieno produktai nuo 2004 m. pradžios pabrango 14–17,2 proc., Lenkijoje nuo balandžio vidurio iki birželio vidurio paukštienos kainos išaugo 22 proc., jautienos – 21,7 proc., Estijoje cukrus pabrango kone tris kartus.

Vartotojų interesų niekas negina

Pasak Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentės Alvitos Armanavičienės, kainų augimui didelę įtaką turi ir tai, kad Vyriausybė skiria labai menką finansavimą nevyriausybinėms vartotojų teises ginančioms organizacijoms ir daro viską, kad vartotojų teisių apsaugos organizacijos nesustiprėtų. Tuo metu daugybė lobistinių verslo organizacijų gina verslo interesus, užsiima įstatymų stebėsena (tai labai svarbu), informacijos sklaida.

„Ir mes tai darytume, jei turėtume pakankamą finansavimą. Tačiau vykdyti įstatymų stebėseną, samdyti teisininkus, ekspertus – tai ne tas pats, kas renginius ar mitingus organizuoti. Kvalifikuotų specialistų darbas brangiai kainuoja“, – pabrėžė A. Armanavičienė.

Vartotojų federacijos prezidentės teigimu, valstybinės vartotojų teises ginančios organizacijos daugiausia dėmesio skiria vartotojų skundų tyrimui, o ne pamatiniams dalykams, t. y. procesui, o ne rezultatui. Pasak A. Armanavičienės, jei žmonės kreipiasi į valstybines institucijas, gauna kelių puslapių atsakymus, pagrindžiančius, kodėl turi būti taip, kaip yra. Tiesiog nesistengiama kartu su žmonėmis susėsti ir pagalvoti, ką būtų galima padaryti, kad būtų geriau. Be to, pašnekovės manymu, ir patys vartotojai nėra solidarūs, nerodo iniciatyvos, kartais netgi išplūsta savanoriškai dirbančius žmones, kad šie negina jų interesų, nepadarė vieno ar kito dalyko.