Tikriausiai nė vienas Lietuvos gyventojas, bėgdamas į lauko tualetą, nenumano, kad dėl jo veiksmų mūsų valstybė gali gauti nemažą baudą.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Problema iš arti

Kaip nebuvo nė vieno Vilniaus mero, kuris nebūtų pasiryžęs sutvarkyti apleisto Šnipiškių rajono, dar vargingiau atrodančio šalia netoliese stūksančių verslo centrų, taip ne vienas Vilniaus Rasų gyvenamojo rajono naujakurys pašiurpdavo nuo kelių šiame rajone likusių lauko tualetų, šiltuoju metų laiku skleidžiančių po apylinkes bjaurius kvapus.

Pirmiausia tai stebina, nes daugelis didesnių miestų gyventojų, nekeliančių iš jų kojos, įsitikinę, kad tokios dvokiančios trobelės seniai praeityje, juo labiau jų nesitikima rasti vos už kelių kilometrų nuo Senamiesčio. Skambinama į seniūniją, savivaldybę, tačiau šioji nieko viltingo nepasako – galimybių prisijungti prie centrinės nuotekų valymo sistemos šio rajono gyventojai turi, tačiau to nedaro. Skirti baudas tiems, kurie nė neturi lėšų įsirengti tualetą namie, taip pat būtų keista.

Žinoma, lauko tualetai taip pat nevienodi, jų gali būti tvarkingų ir švarių – bent iš pažiūros. Tačiau Rasų gyvenamojo rajono tualetas, atlaikęs ne vieną aplinkinių gyventojų ataką, stovi kaip stovėjęs, ir vos pravėrus duris norisi neatsigręžiant bėgti kuo toliau. Dalis šalimais stovinčių nedidelių daugiabučių gyventojų turi įsirengę tualetus, dalis – ne, kai kurie į lauko tualetus vaikšto, kai kurie naudojasi jais kaip atmatų duobe – ryte traukia išpilti kibirų. Įdomiausia, kad pasibaldę į valdžios duris su tokiais vaizdais susitaiko ir šio rajono naujakuriai.

Sustingęs laikas

Rasų seniūnijos vyresnysis specialistas Alvydas Latvys sakė, kad vienintelė priežastis, dėl kurios lauko tualetai vis dar egzistuoja – pinigai, kurių jais besinaudojantys gyventojai neturi. Tiesą sakant, nedaug kas iki šiol juos ir judino, nebent pastaruoju metu, kai šiai problemai skirta daugiau dėmesio, kai pasikeitė dalis gyventojų, ir atsikraustė žmonės, pripratę prie kitokio gyvenimo būdo. Tačiau dauguma gyventojų gyvena čia pusę amžiaus ir prie tokios tvarkos priprato. Privačių namų savininkai, kurių rajone dauguma, šią problemą išsprendė, tačiau keliuose daugiabučiuose gyvenantys žmonės vis dar vaikšto į lauko tualetus, beje, kai kurie ir iš daugiabučio trečio aukšto.

Pasiturinti naujakurių pora dviem butų gyventojams net pasiūlė įrengti tualetus ir atsisakyti lauko tualeto paslaugų, tačiau paaiškėjo, kad tualetu naudojasi dar keli vieno namo gyventojai, be to, kaimynai pasidaliję vieną butą perpus ir įrengti tualetą būtų sudėtinga, nes ir taip mažas plotas dar sumažėtų. Be to, reikėtų mokėti už lauko tualeto nugriovimą, ekologišką vietos sutvarkymą.Pasak Rasų seniūnijos atstovo, lauko tualetų yra ir privačių, ir savivaldybės. Gyventojams prisijungus prie nuotekų tinklų priklausančiais savivaldybei pasirūpintų savivaldybė, kitu atveju šis darbas tektų patiems gyventojams. Per kelis dešimtmečius tikriausiai buvo įmanoma sukaupti lėšų tualetui įsirengti, tačiau laikas tokiose vietose tarsi sustingęs – niekas nieko nereikalauja nei iš savęs, nei iš kitų.

Kai kurie gyventojai, ypač rajonuose, taip pat neskuba jungtis prie centrinės nuotekų sistemos ir jas tvarko individualiai. Įsirengdami vietines kanalizacijas, dažnai ieško pigiausio varianto, pridaro klaidų, dėl kurių vėliau kenčia ir patys, ir aplinka. Tiesa, lauko tualetas prie tokių gyventojų namų nestyro, tačiau ar nuotekos tvarkomos tinkamai, niekas nežino.

Statistika nedžiugina

Vis dėlto Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose absoliuti dauguma gyventojų yra prisijungę prie centrinės nuotekų valymo sistemos, į lauko tualetus laksto vos keli procentai ar net kelios procento dalys gyventojų; reiškinys stebina tik dėl to, kad tai vyksta dideliame mieste. Tačiau kai kuriuose regionuose lauko tualetais naudojasi kiek daugiau nei pusė gyventojų. Per visuotinį gyventojų surašymą atliekamas ir būstų surašymas, klausiama ir apie higieninius patogumus.

Blogiausia padėtis Šalčininkų rajone, kur prie centrinės nuotekų valymo sistemos prisijungę 64,2 proc., Alytaus (64,8 proc.), Lazdijų (65,6 proc.), Molėtų (67,8 proc.) ir Pakruojo (69,7 proc.) rajonuose. Plačiausiai kanalizacijos sistema išplėtota Klaipėdoje ir Visagine (99,8 proc.), Panevėžyje (99,5 proc.), Alytuje (99,3 proc.).
Problemų kyla dėl to, kad daugelyje kaimo vietovių kanalizacijos nėra. Netgi jeigu nuotekų tvarkymo sistema sukurta, prisijungti prie centrinės sistemos kainuoja gerokai brangiau nei tvarkytis individualiai. Aplinkos ministerija sako, kad dedama pastangų, kad kanalizacija galėtų naudotis ir kaimo vietovių gyventojai, tačiau pastangos per mažos. Pagal ankstesnį scenarijų su šia problema buvo ketinta susidoroti iki 2015 m., tačiau iš pateiktų skaičių matyti, kad iki to dar labai toli.

Paskubins baudos?

Prieš Lietuvą pradėta pažeidimo procedūra dėl to, kad per daug šalies gyventojų vis dar neprisijungę prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos. Jei pažeidimas nebus pašalintas, Europos Teisingumo Teismas Lietuvai gali skirti milijonus eurų siekiančią baudą.

Siekiant išspręsti susidariusią padėtį, Vyriausybėje rengiamos įstatymo pataisos, pagal kurias bus numatytos baudos prie centralizuotos nuotekų sistemos neprisijungusiems gyventojams, tačiau jų dydžiai dar neskelbiami. Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje ryšių su žiniasklaida grupės vadovas Giedrius Sudikas sakė, kad kol kas vyksta pirmasis etapas – Lietuvos institucijų prašoma pateikti informaciją. Kiti galimi žingsniai – EK įpareigojimas per nustatytą laiką imtis priemonių Europos Sąjungos (ES) teisės aktams įgyvendinti, kreipimasis į Europos Teisingumo Teismą ir galimos sankcijos. Vis dėlto EK stengiasi spręsti ES teisės taikymo klausimus konstruktyviu dialogu, tad dažniausiai valstybės narės įvykdo įsipareigojimus iki EK kreipimosi į teismą.

Kaip nurodoma Vyriausybės nutarime „Dėl Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos patvirtinimo“, Lietuvoje 2015 m. centralizuotai tiekiamą geriamąjį vandenį naudojo 80 proc. gyventojų, 72 proc. gyventojų nuotekos buvo surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis. „Nors sukurta reikiama infrastruktūra ir gyventojai turėjo galimybę gauti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, gyventojų, gaunančių šias paslaugas, daugėjo nesmarkiai“, – rašoma nutarime. Jame taip pat teigiama, kad vandentvarkos ūkio infrastruktūrą Lietuvoje sudaro daugiau kaip 20 tūkst. kilometrų vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų, kurie bendrai vertinami daugiau kaip 1,16 mlrd. eurų. „Dėl to kasmet šių įmonių turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos didelės. Tačiau tik dalis šių sąnaudų įtraukiama į paslaugų kainą. Į paslaugų kainą neįtraukiamas už ES lėšas įgytas turtas, kurio vertė šiuo metu – apie 1 mlrd. eurų“, – rašoma nutarime.

Spaudimas iš dviejų pusių

Tačiau Lietuva neįgyvendino reikalavimo, kad 58 aglomeracijose (miestuose ir miesteliuose) ne mažiau kaip 98 proc. nuotekų būtų tvarkoma centralizuotose sistemose, ne daugiau nei 2 proc. nuotekų – individualiose nuotekų tvarkymo sistemose, o jų tvarkymas šiose sistemose neužtikrino tokio aplinkos apsaugos lygio, kokio reikalauja direktyva. Pagal direktyvą daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse privalo veikti centralizuota vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistema, o valstybė privalo užtikrinti, kad 100 proc. gyventojų turi naudotis tokia infrastruktūra. Tik Lietuvai iki šių rodiklių dar gana toli.

Pasak Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorės Agnės Kniežaitės-Gofmanės, Europos Komisijai esame įsipareigoję įstatymo pakeitimo projektą patvirtinti iki 2018 m. pradžios, jis įsigaliotų nuo 2019 m. Pataisose numatomos ne tik baudos neprisijungusiems, bet ir įpareigojimas vandens tiekėjams geriamojo vandens ir nuotekų infrastruktūros įvadus ir išvadus nutiesti iki būsto ribos, o ne tik iki gyventojo sklypo ribos kaip iki šiol. Preliminariais duomenimis, visiems Miestų nuotekų direktyvos reikalavimams įgyvendinti dar reikėtų apie 100 mln. eurų. Aplinkos ministerija ieško galimybių tam panaudoti ES paramos lėšas.

Net pirmi tualetai – su vandeniu

Seniausias pasaulyje tualetas, rastas archeologų šiaurės vakarų Indijoje, buvo įrengtas prieš 4 tūkst. metų. Vietoj bakelio su rankena nuleisti vandeniui žmonės pakreipdavo puodą su vandeniu. Romėnai (753–410 m. pr. Kr.) turėjo gerą kanalizacijos sistemą. Privačių tualetų nebuvo, miestuose buvo gausu viešųjų (315 m. Romoje jų buvo 144), kai kurie labai dideli. Viduramžiais Europoje daugelyje namų buvo naudojami naktipuodžiai. Gatvės turėjo atviras kanalizacines sistemas, taigi ištuštinti naktipuodžius buvo paprasta – turinį išpildavo pro langą. Turtuoliai turėjo mažus atskirus kambarėlius, kurie buvo išsikišę atokiau nuo išorinės namo sienos. Juose buvo lentelė atsisėsti, su skyle. Apačioje nieko nebuvo – viskas krisdavo žemyn. Kartais tie tualetai būdavo ties gynybiniu grioviu, tad viskas krisdavo į vandenį.

XIX a. Britanijoje, sparčiai išaugus žmonių populiacijai miestuose, tualetų nepadaugėjo. Mančesteris, Londonas buvo perpildyti, vienu tualetu kartais naudojosi daugiau kaip 100 žmonių. Viską tiesiog nuleisdavo į upes, nuo choleros ir vidurių šiltinės protrūkių mirė tūkstančiai žmonių. 1848 m. imtasi priemonių – kiekvienas naujas namas privalėjo turėti klozetą su nuleidžiamu vandeniu ar išvietę su pelenų duobe.