Iki šiol niekas Lietuvoje negali tiksliai pasakyti, kiek ir kokių meno bei istorinių vertybių mes praradome, kai netekome nepriklausomybės – nuo pat 1795 metų.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Šimtmečius – vien praradimai

Ką reiškia prarasti valstybingumą po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo, pajuto visi to meto valdantieji visuomenės sluoksniai. Rusijos imperija, vadovaudamasi įprasta praktika, visų pirma iš inkorporuotos į jos sudėtį valstybės išvežė tai, kas vietos elitui žadina bet kokius politinius prisiminimus. Kalbama, savaime suprantama, apie pagrindinį buvusios mūsų valstybės politinį archyvą – Lietuvos metriką. Vėliau į Maskvą ar Sankt Peterburgą iškeliavo ir kiti bent kiek okupacinę valdžią dominę archyvai – nuo vienuolynų iki dvarų...

Vėliau beveik per šimtmetį įvyko trys sukilimai bandant atkurti buvusią valstybę. Už jų pralaimėjimus teko brangiai mokėti: kone kas antras trečias dvaras Lietuvoje buvo konfiskuotas ar nusiaubtas. Vienuolynus, beje, ištiko tas pats: po 1831 metų sukilimo beveik visi jie buvo uždaryti, o jų turtą, pirmiausia – archyvus, perėmė okupacinė valdžia. Toks likimas neaplenkė ir po 1863 metų sukilimo uždaryto Vilniaus universiteto. Vėliau laukė Pirmasis pasaulinis karas, vienus okupantus pakeitę kiti, Vilniaus krašto praradimas, Antrasis pasaulinis karas su nauja okupantų „rokiruote“. Ir kiekvienąsyk kentėjo mūsų valstybės istorinis bei meninis palikimas: tik XIX amžiuje įkurtų muziejų fondai, dvarų rinkiniai, privačios kolekcijos.

Nuo XX amžiaus pradžios mes pradėjome kai ką atgauti, tačiau dalį tų pastangų vėliau „nubraukė“ Antrasis pasaulinis karas. Apie tai, ką vis dėlto atgavome, pasakoja istorikas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas.

Pažadai liko pažadais

Pašnekovas pirmiausia pabrėžia sovietinės Rusijos ir Lietuvos 1920-ųjų taikos sutarties atsiradimo priežastis. Rusija ją sudarė ne iš gero gyvenimo, o norėdama užtikrinti saugų užnugarį Varšuvą puolančiai Raudonajai armijai. Todėl skubėdama vėl okupuoti Lenkiją Maskva mums dosniai mostelėjo: pažadėjo perduoti kelis milijonus aukso rublių, leisti kirsti medieną ir grąžinti išvežtas iš Lietuvos kultūros bei istorines vertybes.

Tačiau į Kauną (Vilnių ir Vilniaus kraštą jau buvo okupavusi Lenkija), deja, atkeliavo tik aukso rubliai – jais buvo pasinaudota įvedant litą ir toliau kaupiant aukso atsargas. Istorinės ir meno vertybės liko negrąžintos, nors tuo metu Komunistų internacionalas iš Rusijos valstybės rezervo dosniai beriamais briliantais labai guviai finansavo komunistines ir kitas antivalstybines grupes visame pasaulyje.

Dar 1915 m. liepos 23 d. Rumiancevo muziejaus prižiūrėtojas raštu patikino, kad gavo ir priėmė saugoti atvežtas Vilniaus muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir šios bibliotekos vertybes, sudėtas į 23 dėžes ir 36 užsiūtus maišus. Pateikti du sąrašai nenurodo tikslaus jų skaičiaus, tik pažymima, kad iš minėto muziejaus buvo išvežta gausi numizmatikos kolekcija, nemažai Slucko juostų, XVII amžiaus audinių, senų kryžių, ginklų ir kitų istorinių daiktų, rankraščių. Vien iš Vilniaus muziejaus išvežtą numizmatikos kolekciją sudarė 5 347 monetos ir 1 333 medaliai.

XX amžiaus trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje Lietuva ir Lenkija, remdamosi savo teisinėmis pozicijomis bei sutartimis su Rusija, sudarė specialias derybų komisijas ir įpareigojo kai kurias valstybines institucijas atlikti kultūros turtų restituciją. Abi atsikūrusios valstybės siekė gauti dalį tų pačių kultūros turtų: Lietuvos metriką, Vilniaus universiteto, Vilniaus senienų muziejaus ir kitas iš Vilniaus išvežtas vertybes. 1928 metais Rusija kažkodėl Lenkijai grąžino... vieną Vilniaus senienų muziejaus eksponatą (skulptūrinę grupę, vaizduojančią karališkąją Jadvygos ir Jogailos šeimą). Tačiau Lenkijos valstybinių meno rinkinių direkcija šį eksponatą 1931-aisiais perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai – štai kaip Varšuva manipuliavo Vilniaus senienų muziejaus paveldėjimo teise.

Taigi, tęsia pašnekovas, po minėtos taikos sutarties vėliau, 1921–1922 m. Lietuvos ir Rusijos derybų metu, mūsų šaliai tebuvo grąžinta dalis per Pirmąjį pasaulinį karą išvežtų maldos namų varpų bei kai kurių įstaigų archyvai. Nė viena Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos vertybė neatgauta.

Reikėjo laukti dar beveik pusšimtį metų, kol Maskva vėl „susimylėjo“. Deja, labai jau šykščiai: tik 285 Vilniaus senienų muziejaus vertybės (iš 10 tūkst.) buvo atgautos iš Maskvos valstybinių Aleksandro Puškino vaizduojamosios dailės ir istorijos muziejų 1956, 1966, 1968 metais. Gedimino kalno papėdėje įsikūrusio Istorijos ir etnografijos muziejaus fondus papildė 32 ant drobės aliejiniais dažais tapyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, Lenkijos karalių, Vilniaus universiteto mokslininkų portretai, 68 ginklai ir ginkluotės dalys, 4 taurės su Tiškevičių ir Radvilų herbais, 20 tekstilės eksponatų. Ir... viskas.

Mūsų archyvų likimas

1940 metų įvykiai Lietuvoje (kaip ir 1939-ųjų Lenkijoje) tam tikra prasme atkartojo 1795-ųjų okupantų veiksmus: pirmiausia į Rytų imperiją buvo vežami politiniai archyvai. Taip į Maskvą tų metų vasarą išgabenti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, karinės žvalgybos, Valstybės saugumo departamento ir kiti archyvai – visa tai, kas nebuvo mūsų pačių pareigūnų sunaikinta prieš pat okupaciją. Vėliau, jau sovietmečiu, didesnė dalis šių politinių archyvų sugrąžinta į Vilnių – kaip vienai iš 15 sovietų respublikų, „statančių“ socializmą. Tiesa, tai nebuvo afišuojama, be to, prie minėtų archyvų galėjo prieiti ne kiekvienas istorikas, o tik tas, kuris, KGB nuomone, buvo patikimas.

Pasak A. Anušausko, 2009–2012 metais Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos programoje tarp specifinių mūsų šalies diplomatijos uždavinių įtrauktas ir toks: dvišalių ir daugiašalių sutarčių pagrindu sugrąžinti į Lietuvą neteisėtai išvežtas iš jos kultūros ir istorines vertybes. Tačiau kultūros vertybių grąžinimo problemos – nepaprastai sunkiai sprendžiamos: nė viena valstybė bet kokių tokių vertybių, nesvarbu, kaip atsidūrusių jos teritorijoje, lengva ranka neatiduoda. Tam reikia labai ilgų derybų ir, aišku, kitos šalies geranoriškos politinės valios. „Tačiau tai, – pabrėžia parlamentaras, – jau nebe vienos ministerijos, o Vyriausybės iniciatyvos reikalas.“

Beje, šiuo metu A. Anušauskas baigia rašyti knygą „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m.“, pasirodysiančią jau šį vasarį vyksiančioje tradicinėje Vilniaus knygų mugėje. Rinkdamas jai medžiagą autorius taip pat susidūrė su problema: Rusijoje ir toliau yra neprieinami iš Lietuvos išvežti (ir, aišku, iki šiol taip ir negrąžinti) kai kurie politinio bei karinio pobūdžio archyvai. Tai ir mūsų prieškarinės valstybės karinėje žvalgyboje bei Valstybės saugumo departamente dirbusių saugumo karininkų bylos, ir net kai kurie Komunistų internacionalo dokumentai. Lietuvos istorikams, gana sarkastiškai juokauja pašnekovas, telieka „džiaugtis“: išsaugota bent dalis tokio pobūdžio dokumentų ir juose slypinčių paslapčių.

Štai savo laiku į Vilnių atkeliavo visų užsienyje buvusių Lietuvos diplomatinių atstovybių dokumentai, buvo atvežtos trofėjinės bylos, surastos... Rytprūsiuose po karo (visai kaip dalis Kristijono Donelaičio rankraščių). Tai – buvusių Lietuvos žvalgybos agentų bylos ir jų siųsti pranešimai į Lietuvą su atitinkamų pareigūnų „centre“ (Kaune) vizomis. „Tad ir ateityje mūsų istorikams, – apibendrina šią temą A. Anušauskas, – tikrai bus ką veikti ir ką atrasti rašant XIX–XX amžių istoriją.“

Apiplėšti – ne tik mes

Lietuvoje archyvai pradėti kaupti dar XIII amžiaus pirmojoje pusėje. Seniausias išlikęs – didžiojo kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos 1367–1795 metų archyvas, XVIII amžiuje pavadintas Lietuvos metrika. Dauguma šio archyvo dokumentų yra gautų ir išduotų (siųstų) raštų aktavimo įrašų knygos. Įrašus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų (senovės rusų), lotynų ir lenkų kalbomis darė rašovai („dijokai“), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Kaip jau minėta, 1795-aisiais mūsų feodalinės valstybės archyvas atsidūrė Rusijos imperijoje. Ten jis yra ir iki šiol.

Maskva Lietuvos metriką kategoriškai atsisako grąžinti, pateikdama begales argumentų ir prielaidų, pavyzdžiui, kuriai valstybei tą archyvą grąžinti – Lietuvai, Baltarusijai ar Ukrainai? Iš tiesų tikriausiai labiau bijoma sukurti labai skambų precedentą: toks kelių amžių archyvo grąžinimas – tai ne tyliai perduotos kelių ar keliolikos žvalgybos agentų bylos. Gali kilti labai didelė pasipiktinimo ir visų buvusių sovietų respublikų reikalavimų banga, esą kuo jos blogesnės? Jeigu tą pasipiktinimą savo tikslams išnaudotų dar ir per Antrąjį pasaulinį karą Raudonosios armijos apiplėštos Europos valstybės (Vokietija, Austrija, Vengrija), Maskva išties atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. Be to, juk Raudonoji armija minėto karo metu buvo okupavusi ir pusę Irano bei nemažą dalį Kinijos.

Kitaip tariant, mūsų valstybei grąžinta Lietuvos metrika, meno ir istorinių vertybių restitucijos ekspertų nuomone, galėtų visame pasaulyje sukelti tokią politinę audrą, kurios padarinius būtų sunku net prognozuoti. Ypač jei tai įgautų tarptautinį mastą: juk kiek tokių pretenzijų Anglijai ar Vokietijai turi Graikija ir Turkija (vien ko vertas vokiečių archeologo Heinricho Šlymano rastas Trojos lobis).
Tiesa, nors tiek gerai, kad visų išlikusių 664 Lietuvos metrikos knygų, iš kurių 622 saugomos Maskvoje, mikrofilmus turi Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Atgauta maža dalis

Tačiau nepamirškime ir kitų archyvų. Štai 1852 metais Vilniuje buvo įkurtas Centrinis senųjų aktų knygų archyvas. Jame buvo sukauptos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigų aktų knygos (apie 25 tūkst.). 1914-aisiais beveik visi seniausi šio archyvo dokumentai (iki 1700 metų) buvo išgabenti į Rusiją, kitus archyvus išsivežė lenkai, 1919 metais okupavę Vilnių.

1901-aisiais Vilniuje buvo įsteigtas Michailo Muravjovo muziejaus (iš esmės – nuo 1830 m. vykdytos okupacijos) archyvas. Jį sudarė beveik 2 mln. bylų. Dalis šio archyvo dokumentų 1915 metais išvežta į Rusiją, 1939-aisiais – į Baltarusiją. Susigrąžinus abi archyvo dalis, po 1945 metų daug bylų buvo atiduota Baltarusijai.

Kuriantis Lietuvos valstybei, 1918-ųjų spalį Vilniaus archyvus savo žinion perėmė Lietuvos Valstybės Taryba, įsteigusi Archyvų, bibliotekų ir muziejų komisiją. Marionetinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikų vyriausybė 1919 metų sausį ją patvirtino. Lenkijai 1919 m. balandžio 21 d. okupavus Vilnių, šis archyvas buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu archyvu ir veikė iki 1939-ųjų. Jis pagal dydį buvo trečias to meto Lenkijos valstybėje. 1939 metų spalį (Vilnių ir Vilniaus kraštą Raudonoji armija metodiškai plėšė pusantro mėnesio) sovietai išvežė į Minską apie 645 tūkst. vertingiausių šio archyvo bylų.

Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Juk, be archyvų (mat juose buvusį istorinį palikimą lengviausia atsekti), ir carinės Rusijos, ir kaizerinės Vokietijos, ir sovietinės Rusijos, ir Lenkijos atitinkamos žinybos išvežė iš Lietuvos visa, kas turi bent kiek didesnę istorinę bei meninę vertę.

Kiek prarado privatūs muziejai ar nukentėjo pavienių asmenų kolekcijos, tegalima spėlioti. Kaip ir iki šiol nežinia, kur Rusijoje slepiama, tarkime, Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras bei kitos vertybės. Tai, kad toje šalyje dar yra ištisa „jūra“ mūsų valstybei priklausančių artefaktų, liudija maskviečio istoriko Igorio Kurukino prieš kelerius metus Lietuvos spaudai duoto interviu ištrauka: „Esu tikra archyvų žiurkė ir žinau, kad ten galima aptikti labai įdomių dalykų. Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve yra Žečpospolitos turto nuosavybės (daugiausia jėzuitams priklausiusių bažnyčių ir namų) dokumentų kolekcija, o joje – žavūs XVIII amžiaus Vilniaus namų ir gatvelių piešiniai.“