Tikriausiai ne vienas esame skaitę romanų apie privačius detektyvus. Savo verslo nišą jie turi ir tikrovėje. Nors Lietuvoje iki šiol dirba nesant šią veiklą reglamentuojančio įstatymo.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Šiuolaikinė technika tik dar labiau apnuogino žmonių aistras ar pomėgius. Mūsų geltonoji žiniasklaida periodiškai maitina savo skaitytojus ar žiūrovus gana pikantiškomis istorijomis. Visiems būna ypač smagu, kai besipykstantys sutuoktiniai ima įvairiausiais būdais bei priemonėmis tyrinėti vienas kito gyvenimą.

Kad ir štai tokia buitinė istorija su šnipinėjimo elementais: pavydus vilnietis gana „kompleksiškai“ persekiojo buvusią žmoną – slapta klausymosi ir sekimo įranga buvo sumontuota ir po moters lova, ir jos automobilyje. Neapsikentusi buvusio sutuoktinio „pokštų“, moteris kreipėsi į pareigūnus, kai iš autoserviso, kuriame buvo palikusi savo automobilį, sulaukė meistro skambučio. Automobilių meistras jai pranešė, kad automobilyje rado sekimo įtaisą.

Dar prieš mėnesį savo namuose, po lova, moteris aptiko garso įrašymo įrenginį. Subyrėjusi santuoka ir grasinimai nužudyti buvusią sutuoktinę bei vykdytas neteisėtas informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas vyriškiui kainavo keliolikos tūkstančių litų baudą.

Patiems geriau nesekti

Panašių istorijų papasakotų tikriausiai kiekvienas šalies policijos komisariatas, tačiau ne kiekviena tokia byla pasiekia teismą. Juolab kad dabar net ir specialios klausymosi technikos nereikia įtariems piliečiams „medžioti“ internete. Pasirodo, yra prikurta visai nebrangių programėlių, kurios vos ne kiekvieną mobilųjį telefoną paverčia diktofonu, rodo jo savininko buvimo vietą…

Beje, ne tik eiliniai piliečiai, bet ir policijos pareigūnai kartais bando užsiimti veikla, kuri kertasi su Baudžiamuoju kodeksu. Štai nuo pareigų nušalintas Vilniaus ekologinės policijos vadas kaltinamas ne tik piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, bet ir neteisėtu informacijos apie privatų asmenį rinkimu bei dokumentų klastojimu. Mat jis turėjo galimybę prisijungti prie policijos informacinės sistemos ir tikrinti informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Taigi prisijungė prie minėtos sistemos ir neteisėtai gavo informaciją apie vieno asmens šeiminę padėtį, vaikus, darbovietę, teistumą. Policininkas kaltinamas perdavęs šiuos duomenis kitiems asmenims.

Maža „smulkmena“: minėtus veiksmus gali atlikti tik turintys leidimą prisijungti prie policijos informacinės sistemos teisėsaugos pareigūnai, be to, tokia informacija gali būti naudojama tik darbo reikalais. Jeigu tokiais duomenimis pareigūnai ima kone prekiauti, jų gana greitai laukia teismo procesas – kaip jau minėto nuo pareigų nušalinto Vilniaus ekologinės policijos vado (beveik visos teisėsaugos tarnybos turi vadinamąsias imuniteto tarnybas, kurios stebi ir tikrina saviškių darbą).

Trumpai tariant, patiems savavališkai bandyti dirbti operatyvinį darbą reiškia rizikuoti sulaukti teismo proceso (eiliniams piliečiams). Teisėsaugos pareigūnams tai gresia dar ir tarnybos netekimu.

Kas lieka piliečiams, trokšte trokštantiems informacijos apie savo artimuosius ar kitus asmenis? Kreiptis į privačius detektyvus.

Ką gali privatūs detektyvai?

Mūsų redakcija pakalbino privatų detektyvą Olegą Rimaną, ketvirtį amžiaus dirbusį kriminalinėje policijoje, o dabar vadovaujantį Privačių detektyvų biurui. Ši įmonė veikia jau aštuntus metus ir kasmet suteikia savo paslaugas porai šimtų klientų. Nors... Lietuvoje iki šiol privačių detektyvų veiklos nereglamentuoja joks įstatymas. Buvo bandymų tai padaryti iš karto atkūrus nepriklausomybę, o pastarąjį kartą – prieš porą metų.

Tokią situaciją O. Rimanas paaiškina paprastai: Lietuvoje privačių detektyvų rinka yra tokia maža, kad jiems specialiai kurti įstatymą tampa tiesiog per didele prabanga... Nors toks įstatymas galioja tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje, tik estai, kaip ir mes, be jo apsieina. O štai Jungtinėse Amerikos Valstijose ne tik reglamentuojama privačių detektyvų veikla – šie asmenys gali glaudžiai bendradarbiauti su policija ir gauti iš jos tam tikrą informaciją (pavyzdžiui, užsiimti kriminalinių nusikaltėlių paieška bei juos sulaikyti gali ir privačios struktūros, beje, už tai gaunamas iš valdžios visai nemenkas atlygis).

Didžiojoje Britanijoje privatūs detektyvai kartu su žiniasklaida daug prisidėjo aiškinant masines aferas dėl nedarbo ar ligos pašalpų ir... įsipainiojo į garsų skandalą, ėmę šnipinėti privatų karališkajai šeimai priklausančių asmenų gyvenimą.

O kaipgi tuomet dirba privatūs detektyvai Lietuvoje, kur jų „ūkinės“ veiklos iki šiol nereglamentavo net Ūkio ministerija (tik Statistikos departamentas išskyrė jiems atskirą ataskaitų eilutę – „Privatūs tyrimai“)? Pasirodo, vadovaudamiesi sveiko proto principu: leidžiama viskas, kas neuždrausta.

Tokį darbą dirbantys žmonės visąlaik turi savęs klausti: „Ar aš neperžengiu įstatymo ribų?“ Juk mūsų privatūs detektyvai nedisponuoja teisėsaugos pareigūnų kaupiamomis duomenų bazėmis. Jie negali montuoti slaptos klausymosi ar vaizdo įrašymo įrangos. Kitaip tariant, privačių detektyvų veikloje yra tiek įvairiausių niuansų (dera ir nenusižengti įstatymams, ir žinoti, kiek galima brautis į privatų asmens gyvenimą), kad šį darbą gali dirbti tik buvę operatyvininkai.

Seklių klientūra

Savo pašnekovo paklausėme, kokie klientai dažniausiai praveria jų kontoros duris. Pasak O. Rimano, dauguma jų klientų prašo atlikti tyrimą, nes jiems atrodo, kad kažkas juos seka, klausosi pokalbių telefonu, tikrina elektroninį paštą ir pan. Jei tai ne aiškių psichikos sutrikimų turintis subjektas (pasirodo, tokie atakuoja ne tik redakcijas ar savivaldybes, bet ir privačius detektyvus), su juo sudaroma paslaugų teikimo sutartis. Tuomet privatiems detektyvams tenka stebėti minėtą asmenį: ar tikrai jo niekas neseka? Jeigu reikia, patikrinama jo namų aplinka, automobilis, kompiuteris ir t. t.

Kone kas trečias klientas – sutuoktinio ištikimybe abejojanti antroji pusė. Tačiau privačių detektyvų pagalbos paprastai prašoma tuomet, kai santuoka jau byra. Tuomet vienas iš sutuoktinių ieško kito kaltumo įrodymų ir kreipiasi į privačius detektyvus (Civiliniame kodekse sutuoktinio neištikimybė numatyta kaip skyrybų priežastis, bet tam patvirtinti reikia įrodymų).

Ką tuomet daro privatūs detektyvai? Jie gali užfiksuoti vyrą ar žmoną su kitu priešingos lyties asmeniu – galima byrančios santuokos priežastimi. Detektyvai taip pat gali fiksuoti, kad sutuoktinio ar sutuoktinės automobilis „nakvojo“ prie namo, kur gyvena tas kitas vyras ar ta kita moteris. Taigi, pabrėžia pašnekovas, privatūs detektyvai, teikdami savo paslaugas, kai aiškinamasi sutuoktinių neištikimybė, renka ir pateikia tik netiesioginius įrodymus. Į būstą jie nesibrauna ir miegamuosiuose slaptų kamerų bei mikrofonų nemontuoja. O surinkta medžiaga perduodama užsakovo advokatui (šis ir pasako, kada jau gana įrodymų).

Tiesa, privatiems detektyvams surinkus dalinę informaciją, pavyzdžiui, užfiksavus sutuoktinio ir jo draugės poilsinę kelionę, sutuoktinės advokatas gali kreiptis į teismą ir prašyti iš kelionių agentūros papildomos informacijos. Nors būna, kad detektyvai sulaukia ir priešingų rezultatų: sutuoktinis (sutuoktinė) neturi jokios meilužės (meilužio). Tuomet užsakovui patariama tiesiog kreiptis į šeimos psichologą.

Tačiau, pabrėžia O. Rimanas, jų darbe labai dažnai būna „slidžių“ situacijų. Pavyzdžiui, kreipiasi asmenys, slapta kamera filmuojantys jų vaikus prižiūrinčių auklių darbą ar prašantys, kad tai atliktų privatūs detektyvai. Juk tai – jau tiesioginis brovimasis į privatų asmens gyvenimą.

Kiek kainuoja privataus detektyvo paslaugos? Pašnekovas pripažįsta, kad tokios paslaugos nėra pigios. Pavyzdžiui, atliekant eilinį tyrimą, užsakovas moka už tai 300 eurų ir PVM. Dar tiek pat sudaro vadinamasis sėkmės mokestis. Viena valanda detektyvo darbo paprastai įkainojama 30 eurų. Patalpų patikrinimo kaina priklauso nuo daugelio dalykų, sakykime, jei yra įrengtos įtempiamosios lubos (mėgstama vieta „blakėms“ slėpti), darbas truks ilgiau ir kainuos brangiau.

Privatūs detektyvai – prieš darbuotojus

Kodėl įmonės kreipiasi į privačius detektyvus? Dažniausia priežastis – noras apsaugoti komercinę informaciją. Technika visuomet liks tik technika, o štai žmonių gali būti labai įvairių.

Dėl nesąžiningų specialistų (veikiančių savo ar juos nusamdžiusių konkurentų iniciatyva) įmonės neretai patiria nemažus nuostolius. Tad privatūs detektyvai čia gali padėti nuo pat pradžių, dar tik priimant naują darbuotoją į darbą.

„Anksčiau, – teigia pašnekovas, – kai dar buvo darbo knygelės, viskas buvo gerokai paprasčiau: iš jos turinio buvo aišku, kur, kuo ir kaip dirbo tas žmogus. O dabar – nežinia.“ Privatūs detektyvai įmonės užsakymu renka informaciją apie naują darbuotoją visuose atviruose informacijos šaltiniuose: tiek naršoma visagaliame „Google“, tiek skambinama (įvairiausiais pretekstais) į bent jau pastarąją to asmens darbovietę.

Rimtesnėse įmonėse su būsimais darbuotojais bendrauja personalo skyriaus atstovai, prieš pokalbį įspėję, kad pašnekesys bus įrašomas. Tai reiškia, kad bus pasitelktas prietaisas, savo veikimo principu panašus į poligrafą. Tik šis fiksuoja apie 10 tūkst. žmogaus balso parametrų, iš kurių specialistai vėliau sprendžia, ar atsakydamas į klausimus asmuo melavo ar ne.

Ant teisėtvarkos ašmenų

Kaip redakcijai atsakė panoręs likti neįvardytas Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovas, šalyje kriminalinę žvalgybą vykdo policijos, muitinės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento įgalioti tai atlikti padaliniai. Kriminalinės žvalgybos subjektų teises ir pareigas taip pat turi Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamento vykdyti kriminalinę žvalgybą įgalioti padaliniai.

Už pažeidimus (dažniausiai – neteisėtai gaunant informaciją apie privačius asmenis ar įmones bei ja disponuojant) vienodai baudžiami ir pareigūnai, ir „civiliai“. Be to, pareigūnams papildomai gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Kaip jau minėta, privačią detektyvinę veiklą reglamentuojančio įstatymo ar kito teisės akto iki šiol nėra. Pernai Seimas grąžino iniciatoriams tobulinti Privačios detektyvinės veiklos įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma nustatyti privačios detektyvinės veiklos teisinius pagrindus, principus, tikslus ir t. t. Tačiau tai padėties iš esmės nekeičia: asmenys, užsiimantys privačia detektyvine veikla, negali kontroliuoti elektroninių ryšių informacijos ir naudoti tam skirtas technines priemones. Tokie jų veiksmai būtų traktuojami kaip neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas.

Ar Lietuvoje dažni neteisėtos operatyvinės veiklos atvejai? Kriminalinės žvalgybos subjektų veiklą koordinuoja ir jų teisėtumą kontroliuoja prokurorai. Taip pat vykdoma griežta kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus kontrolė, todėl prielaidų neteisėtai kriminalinei žvalgybai iš esmės nėra. Pasak kalbinto kriminalisto, jei tokių atvejų būtų, jie būtų nedelsiant nustatomi ir ištiriami. Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui, prokurorui ar teismui.

Beje, padėtis Lietuvoje yra liberali tik iš pirmo žvilgsnio. Taip, galima nesunkiai įsigyti gana įvairios operatyvinei veiklai tinkamos technikos (pavyzdžiui, užsisakyti tos specifinės paskirties įrangos internetu). Tai ir laikrodžiai, akiniai, žiebtuvėliai su slaptomis kameromis ir mikrofonais. Be kiniškų pigių „žaisliukų“, galima įsigyti ir profesionalios operatyvinės technikos. Tačiau kriminalistas įspėja: tokių techninių priemonių įsigijimas nėra ribojamas, bet jų neteisėtas naudojimas yra draudžiamas. Taip pat gali būti taikoma atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą.