Vytauto Didžiojo perlaidojimai kol kas vis dar neatsako į bemaž keturis amžius neišnarpliotą klausimą: kur yra iškiliausio Lietuvos valdovo palaikai ir kada jie bus palaidoti su derama pagarba? Kalbamės su istoriku, archeologu Vytautu Urbanavičiumi.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose. Palaidotas Vilniuje, Šv. Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje, šalia zakristijos durų. Šv. Stanislovo katedra buvo Žemutinėje Vilniaus pilyje, toje pačioje vietoje, kur ir dabartinė. Tik Vytauto Didžiojo laikais ta katedra buvo kvadratinio plano, maždaug dvigubai mažesnė už dabartinę. Rytų pusėje turėjo presbiteriją. Zakristija tuo metu buvo pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus 1397 m. įsteigtoje koplyčioje. Ta koplyčia buvo primūryta prie pietinio presbiterijos šono ir rytinio kvadratinio plano katedros galo. Čia buvo durys į zakristiją.

Šalia šių durų pietinėje katedros sienoje buvo durys į Šv. Mykolo Arkangelo koplyčią, kurią Vytautas Didysis pastatydino virš 1418 m. mirusios savo žmonos Onos kapo. Šios koplyčios viduje, šalia durų, buvo įrengti laiptai, vedę į kriptą, į kunigaikštienės Onos kapavietę. Šioje kapavietėje Vytauto Didžiojo valia turėjo būti palaidotas ir jis pats. Čia buvo skirta vieta ir dar tebegyvenusiai kitai Vytauto žmonai Julijonai.

Kunigaikštienė Julijona mirė 1448 m., bet į Vytauto jai skirtą vietą šeimos rūsyje nepalaidota. Tas rūsys kartu su virš jo stovinčia Šv. Mykolo Arkangelo koplyčia buvo nugriauti. Kartu nugriauta ir kvadratinio plano katedra – pradėta naujos didelės gotikos stiliaus bažnyčios statyba. Julijonos mirties data iš esmės galėtų būti laikoma naujosios bažnyčios statybos pradžia, t. y. XV a. vidurys.

Statant šią katedrą, Vytauto Didžiojo kapas turėjo būti iškeltas, jam įrengta nauja kripta. Tik tam prireikė nemažai laiko. Tad istorikas turi pagrindo spėti, kad naujoji kripta buvo statoma kartu su naujosios bažnyčios pamatais ir įrengta toje pačioje vietoje kaip ir šeimos rūsys, naudojant to rūsio liekanas; tarp pietinės rūsio sienos ir pietinės naujosios katedros sienos pamato sumūryta 1,55 m pločio kripta cilindriniu skliautu. Kripta – žema, vos 1 m aukščio, aklina, abu galai uždaryti, rytinis remiasi į išlikusią rytinę kvadratinio pastato sieną. Taigi kripta tiksliai sutampa su pirmine Vytauto Didžiojo kapaviete.

Rūpinosi Bona Sforca

Šią po grindimis užpiltą kapavietę ir rado 1529 m. Vilniuje viešėdama karalienė Bona Sforca. Išdidi italė pasipiktino taip nepagarbiai laikomais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikais, todėl, grįžusi namo į Italiją, jiems sudėti užsakė akmeninį sarkofagą. Po metų, nespėjus sarkofago atvežti į Vilnių, miestą nusiaubė gaisras. Laimei, po žeme buvusių palaikų ugnis nepalietė. Čia jie išbuvo greičiausiai iki 1535 m., kol buvo atvežtas karalienės Bonos Sforcos užsakymu padirbtas sarkofagas. Ar palaikai į sarkofagą buvo sudėti iš karto, duomenų nerasta, tačiau iš kriptos jie buvo išimti. 1563-iaisiais kapitula leido vyskupui Valerijonui Protasevičiui tuščioje kriptoje įsirengti sau kapą.

Tik 1573 m. buvo baigtas tvarkyti per 1530-ųjų gaisrą suniokotas katedros interjeras. Iš pietinės navos į rytinę šiaurinės navos dalį buvo perkeltas Šv. Mykolo Arkangelo altorius, tuo metu dar vadintas Šv. Kryžiaus ir Vytauto altoriumi. Naujasis altorius buvo apjuostas grotelėmis, dėl ko tapo panašus į koplyčią. Prie jos vyskupas V. Protasevičius ir pastatė karalienės Bonos Sforcos parūpintą sarkofagą su Vytauto Didžiojo palaikais.

Egzistuoja ir kita Vytauto Didžiojo palaikų perkėlimo iš pietinės katedros pusės į šiaurinę versija: esą jie buvo užmūryti rytinėje šiaurinės navos sienoje, netoli dabar tebesančios memorialinės lentos.
1651 m. prie Vilniaus artėjant Maskvos kariuomenei, Lenkijos karaliaus Aleksandro ir karalienių Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai buvo paslėpti kriptoje katedros centre. Turėjo praeiti beveik 300 metų, kol kalbos apie tai, kurgi paslėpti Vytauto palaikai, įgautų realų pagrindą.

Jei ne didysis Vilniaus potvynis…

1931-ųjų pavasarį Vilnių nusiaubė šimtmečio stichija – miestą užliejo kartą per šimtmetį tepasikartojantis potvynis. Vanduo pasiekė ir miesto katedrą – požemiai buvo užlieti iki lubų, sienose atsivėrė nemenki plyšiai, pamatai ėmė trūkinėti. Pradėjus katedros tvirtinimo darbus, požemiuose aptikta karališkoji kripta – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio (1460–1506) ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos (mirusios 1545 m.) ir Barboros Radvilaitės (mirusios 1551 m.) – palaikai.

Vėliau oficialiu Katedros gelbėjimo komiteto komunikatu pranešta, kad rasti tik minėtų trijų karališkųjų asmenų palaikai. Mieste pasklidusį gandą, kad kartu rasti ir Vytauto Didžiojo palaikai, minėtas komitetas paneigė.

Tačiau atidarius karališkąją kriptą garsus to meto Vilniaus fotografas Janas Bulhakas karstus, jų padėtį vienas kito atžvilgiu ir palaikų atidengimo etapus labai detaliai nufotografavo. Lyginant tas nuotraukas su natūra, t. y. atsižvelgiant į kriptos sienoje įmūrytų plytų eiles, pastebėti kai kurie nesutapimai. Abiejų karalienių karstai užima tik pusę kriptos pločio.

Kitą pusę užima karaliaus Aleksandro karstas, beje, jo palaikai pažeisti – kairysis šlaunikaulis nuo likusios griaučių dalies atskirtas ir padėtas atokiau, ant šalia jo karsto gulinčios lentos. Analizuojant nuotraukas padaryta prielaida, kad ta lenta gali būti Vytauto Didžiojo karsto dalis. Tačiau apie palaikų buvimą prie tos dalies nepranešta. Tie, kurie vis dėlto tebesilaiko nuomonės, kad Vytauto Didžiojo palaikai po 1931 m. potvynio Vilniaus katedroje buvo rasti, visada susiduria su klausimu: tai kurgi jie dingo?

Paslaptingi palaikai?

Ir štai 1985 m. pradžioje pietinėje navoje šalia antrojo pilioriaus (žiūrint nuo pagrindinio įėjimo) buvo rasta iki tol nežinota kripta. Iš pirmo žvilgsnio toji kripta kaip kripta. Tokios pat formos ir tokio pat dydžio kaip ir daugelis kitų XVI–XVII a. įrengtų kriptų. Skirtumas tik tas, kad ta aptiktoji sumūryta iš XX a. plytų. Tai buvo aišku jos dar neatidarius. Tačiau toks istorikų ir archeologų darbas: dar kartą buvo peržiūrėta turima rašytinė medžiaga, dar kartą analizuotos Karalių kriptos tyrimų nuotraukos, dar kartą studijuoti aprašai. Kadangi Karalių kriptoje palaidotų asmenų karstuose rasta karaliams būdingų insignijų, jų tikėtasi aptikti ir naujai atrastoje kriptoje.

Deja, atidarius minėtą kriptą, joje terasta dalis senyvo amžiaus vyriškio skeleto be jokių įkapių. Nors mirusiojo amžius ir lytis ganėtinai tiksliai atitiko Vytauto Didžiojo biologinius duomenis, pripažinti jį Vytautu Didžiuoju tada nesiryžta: šalia palaikų nerasta jokių insignijų. Netrukus susigriebta, kad nėra ir karaliaus Aleksandro bei karalienių Elžbietos ir Barboros insignijų. Kur jos dingo?

Jų nebuvo ir tais pačiais metais rastame katedros lobyne. Sugretinęs tuos du faktus – Karalių kriptoje šalia karaliaus Aleksandro rasto tuščio karsto liekanas ir paslaptingą XX a. pastatytą kriptą su senyvo vyriškio palaikais – V. Urbanavičius spėja, kad tie palaikai galėjo būti Karalių kriptoje palaidoto ketvirto asmens palaikai. Tai turėjo būti garbus artimo karaliams rango asmuo, kuriam šalia karališkosios kriptos buvo pastatyta atskira kripta. Ir labai didelė tikimybė, kad tas asmuo ir buvo Vytautas Didysis.

Po 1931 m. potvynio Vilniaus katedroje po Šv. Kazimiero koplyčia buvo įrengtas mauzoliejus Lenkijos karaliui Aleksandrui bei karalienėms Elžbietai Habsburgaitei ir Barborai Radvilaitei. Pagal ano meto tvarką, Lietuvą ir Lenkiją valdę karaliai kartu buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai.

Vytautas buvo tik Lietuvos didysis kunigaikštis (karūnuotis jis taip ir nespėjo), todėl palaidotas atskirai. Ir nors Katedros gelbėjimo komitetas, tvarkęs pastatą po 1931-ųjų potvynio, kaip jau minėta, gandą apie rastus Vytauto palaikus paneigė, V. Urbanavičiui tai skamba neįtikinamai. Mat kriptos, kurioje rasti minėtų trijų karališkųjų asmenų palaikai, nuotraukos akivaizdžiai rodo, jog greta karaliaus Aleksandro karsto buvo aptikta dar vieno karsto liekanų. Taigi yra pagrindo spėti, kad tai ir buvo Vytauto Didžiojo karsto liekanos.

Tad 2010 m., minint 580-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, kilo mintis atlikti biologinius (DNR) tyrimus, tačiau tuo metu neturėta tyrimams reikalingos medžiagos. Vis dėlto, kaip tvirtina pašnekovas, mūsų žymiausio valdovo palaikų paieškos buvo tęsiamos ir toliau, ir po poros metų tokios medžiagos buvimo tikimybė atsirado. Telieka ja pasinaudoti ir pagaliau įminti vieną svarbiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos mįslių, neduodančių ramybės istorikams bei visuomenei nuo pat 1651 m.

Kur palaidoti Vytautą?

Kaip prisimena V. Urbanavičius, baigiant katedros remontą, kai 1986-aisiais buvo įrengta kondicionavimo sistema, požemiai buvo pritaikyti ekspozicijoms ir turizmui. Pati katedra buvo pritaikyta paveikslų galerijai. Tuometis jos šeimininkas Dailės muziejaus direktorius buvo sumanęs mauzoliejaus centre tarp keturių kolonų įrengti Vytauto Didžiojo kenotafą. Postamentui iš Ukrainos buvo atvežta rausvo granito plokštė, panaši į tas, ant kurių stovi minėtų karališkųjų asmenų karstai. Pradėjus plokštę šlifuoti, ši pasirodė skilusi. Naujos parūpinti nespėta. Prasidėjus politiniam virsmui, atsiradus kitų rūpesčių, to sumanymo įgyvendinimas buvo nukeltas.

Dabar šią problemą tikriausiai spręstų tikroji katedros šeimininkė – arkivyskupijos kurija. Jei istoriko spėjimas pasitvirtintų ir paaiškėtų, jog ta XX a. įrengta kripta tikrai buvo skirta Vytautui Didžiajam, kenotafo klausimas atpultų. Tektų pradėti rūpintis tikro kapo įrengimu.

Telieka 13 metų iki 600 metų jubiliejaus. Jam ruoštis derėtų pradėti jau dabar. Juk sostinėje nėra paminklo šiam didžiavyriui. Taip Vytautas Didysis buvo tituluojamas 1930 m., iškilmingai minint atsikūrusioje valstybėje 500-ąsias jo mirties metines. Tąsyk diplomato Donato Malinausko iniciatyva Čekijoje buvo pagamintas nerūdijančiojo plieno karstas Vytauto Didžiojo kaulams sudėti. Karstas turėjo būti įdėtas į sarkofagą, kurį suprojektavo skulptorius Vincas Grybas, ir pastatytas Vilniaus katedroje. Jei sarkofago nebūtų leista katedroje statyti, metalinis karstas jį laikinai atstotų. Šiandien tas karstas katedroje saugomas kaip muziejinis eksponatas.

Laukia kurijos atsakymo

Be abejo, pripažįsta V. Urbanavičius, šį jo spėjimą dar reikia įrodyti – atlikti minėtoje XX a. kriptoje rastų griaučių biologinę ekspertizę. Tokiai ekspertizei reikia palyginamosios medžiagos. Tam būtini to atskiroje kriptoje palaidoto asmens kraujo giminaičių biologiniai mėginiai. Vytautas Didysis turėjo tris seseris, ištekėjusias už svetimų kraštų valdovų. Tuose kraštuose jos ir buvo palaidotos. Kolegoms padedant, istorikui pasisekė nustatyti vienos iš jų palaidojimo vietą. Teliko paimti to asmens kaulų mėginį ir ieškoti būdų jį palyginti su Vytauto sesers kape esančių palaikų mėginiais.

Atrodytų, viskas labai paprasta. Tačiau nuo V. Urbanavičiaus ir jo kolegų atliktų tyrimų praėjo kone trys dešimtmečiai. Kripta po tyrimų užmūryta, užpilta žemėmis, virš jos įrengtas metalinis ortakis. Per tą laiką daug kas pasikeitė: katedra sugrąžinta tikriesiems šeimininkams, atšventinta.

Prieš atšventinimą dar kartą atliktas remontas: smiltainio grindys keistos granito plokštėmis, į savo vietas grįžo sakykla, paveikslai, kitos interjero detalės. Tad norint atlikti biologinius tyrimus reikėtų dar kartą atidaryti minėtą kriptą. Tuo tikslu istorikas dar vasarą kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, prašydamas leidimo tuos tyrimus atlikti. Jei pasisektų iš kriptos paimti ekspertizei reikalingą medžiagą, gal pagaliau būtų įminta beveik 400 metų senumo mįslė?