Kunigas Kęstutis Dvareckas kasdien susiduria su alkoholio ir narkotikų priklausomybę turinčiais žmonėmis. Pasak jo, kiekvienas priklausomas žmogus kažkada gerti pradėjo nuo taurės vyno ar bokalo alaus, todėl visuomenė neturėtų įsižeisti, kuomet bandoma tramdyti alkoholio prieinamumą. „Nesuprantu kilusios isterijos“, – prisipažįsta K. Dvareckas 2009-aisiais įkūręs priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, kuri teikia pagalbą nuo alkoholio ir kvaišalų priklausomiems asmenims, padeda grįžti į kasdienį gyvenimą po reabilitacijos. 

Jūratė VAŽGAUSKAITĖ

– Seime, žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje vyksta mūšiai dėl alkoholio prieinamumo mažinimo. Girdisi pačių įvairiausių pozicijų. Kaip Jūs tai vertinate? Ar stebite, sekate debatus?

– Daug kalbama apie draudimus, bet nieko negirdime apie kompleksinį gydymą. Suprantu, kad uždrausti yra lengviausia, bet svarbu kalbėti ir apie kitas priemones. Taip pat nesuprantu visuomenėje kilusios isterijos, gerti juk niekas neuždraus, tiesiog bus sunkiau nusipirkti alkoholio. Tikiu, kad draudimais galima pasiekti tam tikrų rezultatų, bet jei sustosime tik ties draudimais – daug nepasieksime. Tarkime, Lietuvoje legalių narkotikų nėra, bet narkomanų netrūksta. Taigi, draudimai neišsprendžia visų problemų.

Savo bendruomenėje pastebime, kad narkomanai – jaunėja. Kreipiasi jauni žmonės, turintys ilgą vartojimo stažą, todėl galiu pasakyti, kad jaunimas turi daugiau problemų su narkotikais, bet ne su alkoholiu.

Šie draudimai taip pat neveiks tų, kurie jau serga alkoholizmu. Nes jei jiems reikia alkoholio, jie padarys bet ką ir ribojimai nepadės. Turime būti pasiruošę, kad, jei kaimynas serga alkoholizmu, negalėdamas nusipirkti alkoholio belsis į kaimynų duris, kils konfliktų. Stiprią priklausomybę turinčių žmonių draudimai nepaveiks.

Manyčiau, kad dabar svarstomi ribojimai skirti sveikai visuomenės daliai, tai, kuri kasdien yra gundoma pirkti alkoholį. Reklama yra paveiki, susijusi su emocijomis. Kalbama apie emocijų pokyčius, o kai alkoholiu gydome savo emocijas – klimpstame vis giliau.

– Alkoholio prieinamumo mažinimui itin aktyviai priešinamasi. Kaip manote, kodėl tai vyksta? Kodėl visuomenė taip reaguoja? Kodėl lietuviai mėgsta svaigintis?

– Alkoholikais tampama pamažu, visi geriantys kažkada pradėjo nuo taurės vyno ar bokalo alaus. Degraduojama taip pat pamažu. Retas sergantis alkoholizmu kreipiasi į specialistus laiku, retas pripažįsta, kad jam reikia pagalbos. Ši priklausomybė susijusi su ligotu neigimu.

Visuomenės teiginys, kad mes turime teisę gerti – neguodžia. Mes turime daug teisių, bet ne visomis jomis naudojamės. Taip pat svarbu kalbėti apie solidarumą, kad visuomenė galėtų ir turėtų solidarizuotis su tais, kurie serga, yra ant pavojingos ribos.

Lietuvoje nėra šeimos plačiąja prasme, kurios nebūtų paveikęs alkoholis. Žinoma, tai kiekvieno reikalas, bet mes turėtume būti jautresni, žmogiškesni. Džiaugiuosi, kad keičiasi gėrimo tendencijos. Anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad įmonės vakarėlis vyktų be alkoholio, o dabar tai jau yra normalu. Yra gražių ženklų, bet išvažiavus už Vilniaus matosi ir kiti vaizdai. Pomėgis svaigintis niekur iš Lietuvos nepabėgo.

Mes esame negatyvūs, niurgzliai, todėl alkoholiu slopiname neigiamas emocijas. Mumyse yra likę nemažai „rytietiškumo“ blogąją prasme. Mes didžiuojamės, kad daug „pakeliame“, iškenčiame. Kita vertus – skundžiamės ir kovojame tik tariamai. Esame linkę pabėgti, bet ne kovoti. Gyvename virsme.

– Kaip yra su tais žmonėmis, kurie jau yra priklausomi, kaip jie reaguoja į alkoholio draudimus?

– Sveikstantys alkoholikai tyliai džiaugiasi, bus mažiau pagundų, trikdžių. Alkoholio reklamos tikrai yra paveikios. O tie kurie geria – ironiškai šypsosi. Yra toks posakis, „gėriau, gersiu ir žinau kur gauti“. Jie nebūtinai geria legalius gėrimus, todėl draudimai gali jų visai nepaveikti. Žmonės alkoholikais netampa per dieną, todėl problemos per dieną išspręsti taip pat nepavyks.

Alkoholio degradacija yra labai ilga. Prie kitų psichiką veikiančių medžiagų priprantama itin greitai, o štai alkoholį žmogus gali vartoti daugybę metų. Net susirgus, degradacija gali tęstis dešimtmečius. Galima pamatyti senų alkoholikų, bet niekada nepamatysite senų narkomanų. Yra du svarbūs dalykai, kurie lemia žmogaus tapimą alkoholiku – genetika ir socialinės aplinkybės.

Kai kurie gimsta su polinkiu kaupti riebalus, kiti – su polinkiu į priklausomybes. Jei šeimoje yra nuo alkoholio priklausomas žmogus kenčia visi šeimynykščiai. Paprastai priklausomais tampa tie, kurie po pirmojo paragavimo supranta, kad jiems patinka apsvaigimo būsena. Jei žmogus emociškai stabilus ir gyvena taikoje su savimi, jam nepatinka apsvaigimo būsena, bet tuos, kurie turi vidinių įtampų apsvaigimo būsena vilioja. Geriančių vyrų Lietuvoje yra daug daugiau nei moterų. Galbūt todėl, kad jų nepalieka sutuoktinės. Geriančias moteris vyrai beveik visada palieka. 

Moterys Lietuvoje prasigeria sunkiau, nes pamačiusios pirmuosius priklausomybės požymius „persimeta“ ant vaistų. Tolerancija geriančioms moterims yra mažai.

– Ar statistika, kad Lietuvoje yra daug geriančių – teisinga? Ar sutinkate daug geriančių, norinčių pasveikti?

– Daug, labai daug. Nėra nė vienos socialinės grupės, kuri būtų apsaugota. Jei tai būtų kita liga, Lietuvoje jau senokai būtų paskelbta epidemija. Tiesa, visuomenė nerimtai žiūri į šią ligą, jos negerbia, nes ji susijusi su žmogaus degradacija. Net dalis medikų mano, kad tai ne liga, o apsisprendimas. Manoma, kad tai –valios klausimas, bet aš visada klausiu, ar turėtum valios sningant ir lyjant eiti 30 kilometrų ieškoti alkoholio? Ne? Žmonės vartojantys alkoholį turi valios, bet ją nukreipia ne ta linkme.

Manoma, kad alkoholikai renkasi greta konteinerių, bet tai – paskutinės ligos stadijos. Didžioji dalis alkoholikų sėdi darbe, eina į teatrus. Alkoholikais dažnai tampa jautrūs žmonės.

– Kokių priemonių privalu imtis, kad situacija pasikeistų? Kaip traukti žmones iš alkoholizmo liūno?

– Reikia keisti visuomenės nuomonę, tradicijas. O reabilitacijos įstaigų Lietuvoje yra užtektinai. Didžioji problema – detoksikacija. Būna didžiulės eilės, todėl keista, kai valdžios vyrai rėkia apie priverstinį gydymą, nes dažnai neįmanoma rasti vietos tam, kuris sutinka gydytis, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie nenori. Didžioji problema yra ne pirminis gydymas, o integracija ir žmogaus palydėjimas į gyvenimą.

Tokios priemonės, kaip kodavimas – veikia laikinai. Tai trumpalaikis lengvas sprendimas, kurio griebiasi dažnas priklausomas žmogus. Tai nėra išeitis. Geriau investuoti į ilgesnį gydymą, pripažinti problemas.