Kol Lietuvos nesudrebina skandalas, atrodo, kad vienos ar kitos problemos lyg ir nėra. Atrodė, kad ir seksualinis priekabiavimas egzistuoja tik įstatymuose, bet ne žmonių gyvenimuose. Kokia yra reali situacija? Kiek skundų pasiekia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, koks jų likimas?

Dalia VALENTIENĖ

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje seksualinis priekabiavimas yra laikomas žmogaus orumo – vienos pagrindinių žmogaus teisių, pažeidimu. Seksualinio priekabiavimo sąvoka apibrėžta dar 1999 metais, priėmus Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kuriame teigiama, kad seksualiniu priekabiavimu pažeidžiama žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė, jo orumas, garbė.

Seksualinio priekabiavimo formų yra daugybė. Tai geidulingi žvilgsniai, žvilgčiojimai, seksualinių ypatybių aptarinėjimas, tariamai atsitiktiniai prisilietimai prie įvairių kūno dalių, nepageidaujami apkabinimai, gašlūs laiškai, intymūs gestai, seksualinio pobūdžio veiksmai iš pasalų, liečiant intymias kūno vietas, žeminantys juokeliai, perdėtas, pašaipus mandagumas, viešas žeminimas, nepadorūs telefono skambučiai, žinutės, pornografiniai paveikslėliai darbo vietose, reikalavimas, kad darbuotojos rengtųsi per daug apnuoginančiais drabužiais, netinkamos dovanos, psichologinis spaudimas ir seksualinių paslaugų siūlymas, asmeninės erdvės pažeidimas.

Priekabiavimo aukos dažnai tyli

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje nuo pat jos įsteigimo dirbanti teisininkė, vyresnioji patarėja Laima Vengalė-Dits sako, kad skundų dėl seksualinio priekabiavimo Lietuvoje gaunama labai mažai. „Gauname maždaug po 3 skundus per metus, kelerius metus yra buvę po 6 skundus. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad seksualinio priekabiavimo Lietuvoje nėra. Skundų, kuriuos gauna Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, statistika tikrai neparodo realios situacijos. Problema yra ta, kad tokie veiksmai nutylimi ir kad žmonės ne tik dėl priekabiavimo, bet apskritai dėl to, kad yra pažeidžiamos kokios nors jų teisės, nėra linkę skųstis už tai atsakingoms institucijoms ir apsiginti“, – teigia specialistė.

Tarptautinė darbo organizacijos skelbtais duomenimis, išsivysčiusiose pasaulio šalyse su seksualinio priekabiavimo darbe problema susiduria nuo 15 iki 20 proc. moterų, tačiau ginti savo teises teisme išdrįsta tik trečdalis jų. „Yra daugybė priežasčių, kodėl nesikreipia. Pagrindinė priežastis turbūt yra ta, kad tai labai asmeniška, privatu ir skaudu. Moterys nenori apie tai kalbėti viešai, nes, jeigu jau kreipiesi, tai tam tikra prasme paviešini tai, kad tave kažkas norėjo liesti fiziškai, įžeidė orumą. Tai nėra kažkoks vartotojų teisių pažeidimas. Tai asmens teisių, jo orumo ir garbės pažeidimas“, – kalbėjo teisininkė.

Kita priežastis – prieš kreipiantis reikia turėti įrodymų, o jų visada trūksta. Jeigu tai buvo žodiniai veiksmai, paprastai tokie žodžiai sakomi pašaliniams negirdint ir nėra liudytojų, kurie galėtų tai patvirtinti. O jeigu kas nors ir girdėjo, tai dažniausiai atsisako liudyti, nepalaiko aukos, bijodami darbdavio susidorojimo. Dar viena priežastis – baimė, kaip tokį žingsnį įvertins visuomenė, kaip ji pasižiūrės į tokią moterį. Visuomenės požiūris ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vis dar yra skeptiškas, pašaipus, ironiškas ir ne visai adekvatus. Neretai žmonės pasako, kad pati kalta, kad pati provokavo, kad elgėsi netinkamai, ne taip, kaip dera elgtis moteriai.

Patriarchalinės visuomenės gniaužtuose

„Visuomenėje vis dar gajūs stereotipinis vertinimas ir nuostatos, kaip turėtų elgtis moteris bei vyras. Vis dar iškeliamas patriarchališkas požiūris, kad tokie veiksmai yra vyro teisė ir nėra nieko blogo, jei vyras leidžia sau patapšnoti moteriai per sėdynę ar pasakyti įžeidžiančius žodelius, o moteris turi su tuo susitaikyti“, – teigia L. Vengalė-Dits. Greičiausiai todėl, anot specialistės, aukos ir nesikreipia, jos nesitiki sulaukti visuomenės palaikymo. Sociologinių tyrimų tarnyba neatliko, tačiau tokias mintis išsako pareiškėjai arba tų moterų, kurios patyrė seksualinį priekabiavimą, artimieji, vyrai ar draugai, atėję į tarnybą pasitarti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Kartais sulaukiame ir telefono skambučių, tarp jų ir anoniminių, pasiteiravimų elektroniniu paštu.

Apibūdinama situacija, bet žmogus neišdrįsta ištarti savo vardo ir pavardės, atskleisti, kokioje įmonėje ar įstaigoje įvyko tokie veiksmai. Žmogus nesijaučia ganėtinai apsaugotas. Tai yra problema ne tik kalbant apie seksualinį priekabiavimą. Panašiai nutinka ir kilus kokiam nors darbo ginčui. Jeigu žmogus kreipiasi į kurią nors valstybės instituciją, jis dažniausiai sulaukia pašaipų ir pasmerkimo. Jis pavadinamas skundiku. Visuomenė šiuo požiūriu nėra išsiugdžiusi pakankamo pilietiškumo, kad kiekvienas žmogus, žinodamas savo teises, turi jas ir apginti. Į žmones, kurie gina savo teises, turėtų būti žiūrima pagarbiai“, – įsitikinusi specialistė.

Trūksta įrodymų

Pasak L. Vengalės-Dits, norint įrodyti seksualinio priekabiavimo faktą, anoniminio pranešimo nepakanka, auka turi geranoriškai bendradarbiauti su institucija, kuri atlieka tyrimą. „Buvo atvejis, kai gavau tokią informaciją, susisiekiau su ta moterimi, pasakiau, kad mes norime pradėti tyrimą, paprašėme jos apibūdinti veiksmus, patvirtinti, ar tai tiesa. Ji pasakė nenorinti teikti jokios informacijos ir paprašė nelįsti į jos privatų gyvenimą. Ir dar pasipiktino, kad kažkas paskambino ir pranešė“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasak specialistės, būna, kad ateina moterų vyrai, draugai papasakoti apie iškilusią problemą, bet tikina, kad žmona ar draugė nenori apie tai kalbėti, skųstis. Būna, kad ir pačios aukos atsiima pareiškimą, sakydamos, kad nieko neįvyko arba susitaikė, tiesiog nenori, kad valstybinės institucijos atliktų tyrimą. „Be aukos paaiškinimų, aplinkybių, detalių negalime atlikti tyrimo. O juk priekabiavimą patyrusiam asmeniui padaroma didelė žala, ir kartais tos žalos poveikis yra negrįžtamas, žmogus nebegali tęsti buvusios darbinės veiklos“, – sako teisininkė.

Pasak advokato Karolio Rugio, tai, kad aukos nesigina arba joms nepavyksta apsiginti, galbūt turi įtakos ir tai, kad baudžiamasis procesas dėl seksualinio priekabiavimo yra priskiriamas prie privataus kaltinimo bylų. „Nukentėjusysis pats turi surinkti įrodymus apie patirtą seksualinį priekabiavimą, kreiptis į teismą ir įrodyti, kad kaltinamas asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą. Dėl to veikiausiai nedrįstama kreiptis į teismą, o dažnai net nežinoma, kokiomis priemonėmis tai galima įrodyti. Paprastai seksualinį priekabiavimą galima įrodyti pateikus liudytojų parodymų, garso ar vaizdo įrašų. Remiantis praktine patirtimi, jei ir yra įrašų, teismas kiekvienu atveju sprendžia atskirai, ar galima juos naudoti kaip įrodymą, nes svarbu, kad vaizdo ar garso įrašas neatskleistų kaltinamojo asmeninio gyvenimo detalių ar kažkokios kitos informacijos ir būtų išimtinai susijęs tik su galimai atlikta nusikalstama veika. Įrodžius seksualinį priekabiavimą pagal baudžiamąjį kodeksą patrauktam atsakomybėn asmeniui gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas“, – teigia advokatas.

Lengviau su bylomis, jei priekabiaujama gatvėje, viešajame transporte, parduotuvėje, nes tuomet įrodinėjimo našta perkeliama apskųstajam, t. y. asmuo, kuriam pareikštas ieškinys dėl seksualinio priekabiavimo, turi paneigti ir įrodyti, kad seksualinio priekabiavimo nebuvo. Savaime suprantama, tokiais atvejais taip pat laukia įprastas, daug laiko, sveikatos ir lėšų reikalaujantis teisminis procesas. Paprastai atsakovas ginasi, kad tik pajuokavo ar ne taip buvo suprastas, tačiau tokių žodinių paaiškinimų nepakanka ir prezumpcija dėl seksualinio priekabiavimo nelaikoma paneigta. „Net ir žodinis pajuokavimas, kuris yra nepageidaujamas, užgaulus, seksualinio pobūdžio, įžeidžiantis asmenį, sukuriantis žeminančią aplinką, laikomas seksualiniu priekabiavimu“, – sakė advokatas.

Priekabiauja ir moterys

Teisininkė sako, kad per 18 metų buvo gal 4–5 atvejai, kai dėl seksualinio priekabiavimo kreipėsi vyrai. „Prie jų priekabiavo ne šiaip eilinės darbuotojos, o valdingos įmonės arba padalinio vadovės, kurioms šie vyrai buvo pavaldūs. Tik vienas iš jų pateikė oficialų skundą, bet galiausiai situacija buvo išspręsta susitaikant. Kiti nukentėję vyrai tiesiog buvo atvykę į tarnybą, klausė kaip elgtis, jie jautėsi visiškai sutrikę, nes toks elgesys, kai priekabiauja moteris, o ne vyras, mūsų visuomenėje lyg ir neįprastas.

„Blogiausia, kai prasideda grasinimai: jei neatliksi kažkokių veiksmų, nevažiuosi su manimi į komandiruotę, nelydėsi manęs į kažkokį vakarėlį, atleisiu iš darbo arba rasiu kitų būdų, kaip susidoroti. Tokią pačią taktiką neretai taiko ir priekabiaujantys vyrai“, – pasakoja daugybę metų priekabiavimo skundus tirianti L. Vengalė-Dits.

Rengiamasi keisti įstatymus

Kodėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nagrinėja tik su darbo santykiais susijusį seksualinį priekabiavimą? Specialistė aiškina, kad buvo pasirinktos Europos Sąjungos direktyvos, kurios numato lyčių lygybę darbo santykių ir užimtumo srityje. Minėtos direktyvos apima tik tuos atvejus, kai seksualiai priekabiaujama švietimo institucijose arba remiantis darbo santykiais. „Lietuva šias direktyvų nuostatas tiesiog perkėlė į Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. Šiuo metu įstatyme teigiama, kad darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo“, – aiškina teisininkė.

Specialistė neslepia, kad kilęs skandalas dėl Seimo nario Kęstučio Pūko galimo seksualinio priekabiavimo, atrenkant merginas į padėjėjas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą paskatino artimiausiu metu pateikti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pataisas bei pergalvoti, ar iš tiesų tinkamai yra apibrėžtas seksualinis priekabiavimas. „Mes sieksime, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas būtų praplėstas ir kad atsakomybė už seksualinį priekabiavimą būtų taikoma ne tik remiantis darbo santykiais, bet ir priimant į darbą“, – teigia L. Vengalė-Dits.

Tačiau net išplėtus aplinkybių ribas, įstatymas gali atrodyti keistai, jei atsakomybė, kad darbovietėje nebūtų seksualiai priekabiaujama bus palikta darbdaviui. Juk dažniausiai darbdavys ir tampa tuo priekabiautoju.

Statistiko duomenimis, su seksualiniu priekabiavimu darbe dažniausiai susiduria žmonės, dirbantys švietimo, sveikatos apsaugos, viešosios administracijos, viešbučių ir restoranų, transporto ir komunikacijų srityse.

JAV vertinama griežtai

Visai kitokia nei Europoje seksualinio priekabiavimo praktika taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). „Prieš 10 metų teko stažuotis šioje šalyje. Ten jau mokyklose vaikams diegiama, kad nereikia taikstytis su tais žmonėmis, kurie pažeidžia JAV įstatymus. Jeigu darbe, mokymosi įstaigoje, gatvėje, troleibuse ar kitoje viešoje aplinkoje užfiksuojamas seksualinio priekabiavimo faktas, jis vertinamas labai griežtai – auka sulaukia visuomenės palaikymo“, – teigė teisininkė.

Pasak L. Vengalės-Dits, įmonėse, įstaigose, organizacijose, aukštosiose mokyklose vos įėjus pro duris kabo vidaus taisyklės, savotiškas elgesio kodeksas, su kuriuo privalomai yra supažindinami ten dirbantieji ar besimokantieji. Šios taisyklės nusako, kaip elgtis, kad žmonės nepatirtų seksualinio priekabiavimo, nes tai baudžiama veika. Taisyklėse surašyta, kiek laiko žiūrėti į darbuotoją arba kolegą, kokiu atstumu su juo bendrauti, galima ar ne paduoti ranką, galima ar ne paliesti, kokiu tonu kalbėti, galima sakyti komplimentus ar ne.

„Aukštosiose mokyklose ir kai kuriose kitose įstaigose yra sudarytos specialios komisijos, kurios seksualinio priekabiavimo atveju nedelsiant vietoje pradeda nagrinėti gautą skundą“, – pasakoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja L. Vengalė-Dits.