Atėjus pavasariui ir nutirpus sniegui pamiškėse į saulės šviesą išlenda ne tik pirmieji gėlių žiedai, bet ir šiukšlės, kurios nesuirusios slėpėsi po baltomis pusnimis. Opia problema miškininkams tampa ir padangų keitimo metas, mat vis dar daugybė jų atsiduria ne tam skirtuose konteineriuose, o tiesiog miškuose. Kasmet iš žaliųjų plotų surenkama tūkstantis tonų atliekų, nuo kurių kartais šiukšlintojai net nesivargina pašalinti savo asmeninių duomenų, taip išsiduodami, kas atliko nedorą darbą.

Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus prie ekranų kvies laida „Švarūs miestai – švari Lietuva“, pažindinanti su ekologiškais ir tvariais sprendimais, kuriuos puoselėja šalies miestai, juose veikiantys verslai ar neabejingų gyventojų iniciatyvos.

Šios savaitės pirmasis reportažas nukels į tyra ramybe alsuojančius miškus, kuriais Lietuva iš tikrųjų gali didžiuotis. Miškai atlieka ir daugybę klimatui gyvybiškai svarbių ekosistemos funkcijų, todėl norint išsaugoti žaliuosius plotus, būtina tinkamai šiuos prižiūrėti. Būtent tuo šalyje rūpinasi Valstybinės miškų urėdija. Miškų tvarkymo būdų yra įvairių, priklausomai nuo to, koks tai miškas ir koks jo amžius. Pavyzdžiui, brandus miškas kai kuriose vietose yra kertamas, tam kad visuomenė būtų aprūpinta mediena, bet kai miškas yra iškertamas, jis turi būti atkuriamas, atsodintas.

„Miškai, visu pirma, yra tvarkomi tvariai. Mišką būtų galima palyginti su vaiku: iš pradžių jis būna mažas, tada jisai auga ir tampa jaunuoliu, na, o vėliau jis subręsta. Visuose šiuose etapuose dalyvauja miškininkai, kurių tikslas, kad brandų amžių pasiekęs miškas būtų kuo kokybiškesnis ir teiktų kuo daugiau naudos visuomenėje“, - laidoje pasakos Nemenčinės regiono padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė.

Pasodinus mišką jį reikia toliau prižiūrėti ir saugoti nuo žvėrių. Tam yra naudojamos tvoros arba specialios priemonės, tepamos ant medžių. Anot Viktorijos, kol miškas pasiekia brandos etapą, miškininkas prie kiekvieno medžio vidutiniškai prieina 60 kartų. Tačiau miškais rūpintis kviečiami visi sąmoningi piliečiai. Tam organizuojama „Miško kuopa“, raginanti bent vieną dieną paskirti komandinei miškų švarinimo talkai.

„Tvarkymo darbai miškuose taip pat susiję su miško apsauga nuo žvėrių, kenkėjų ir nuo žmonių. Deja, turim miškuose tokią problemą, kaip šiukšlės, atliekos. Per metus miškų urėdijos darbuotojai surenka apie tūkstantį tonų šiukšlių: padangų, statybinių atliekų ir kitokių. Dažnu atveju negalim pasakyti, kas tų atliekų savininkai, bet būna pasitaiko, jog randam dėžutes su siuntimo etiketėmis, ant kurių užrašytas gavėjas, jo telefono numeris, adresas. Tokiomis atliekomis mes jau džiaugiamės, nes randam šiukšlintoją, kuris turi už savo elgesį atsakyti“, - teigs pašnekovė.

Dar viena svarbi urėdijos veiklos sritis – priešgaisrinė apsauga. Nors Lietuvoje tokios opios problemos dėl storos ir degios miško paklotės, su kuo susiduria Australija ar Amerika, nėra, tačiau gaisro atvejų vis tiek pasitaiko, todėl kasdien skiriama daug dėmesio šią stichiją pažaboti, o jos keliamas rizikas ženkliai sumažinti.

„Kai ateina priešgaisrinis sezonas, miškininkai pradeda budėti. Lietuvos miškai yra stebimi net stebėjimo kameromis, kurių dėka galim matyti visus miškus iš viršaus ir identifikuoti kilusį gaisrą, nustatyti tikslią vietą ir ten siųsti gesinimo komandą“, - pasakos V. Anikevičienė.

Kita laidos tema: vartojimo atsakingumas galėtų sumažinti atliekų kiekį

Antrasis šeštadienio laidos siužetas pakvies į Šiaulius, kuriuose veikiantis regiono atliekų tvarkymo centras vadovaujasi šūkiu, jog tai daugiau nei vien tik atliekų tvarkymas. Nors šis centras prižiūri ir tvarko Šiaulių regiono atliekas, rūpinasi konteineriais, kuruoja surinkimo aikštelių veiklą bei atsako už krašto švarą, jis taip vykdo ir nuolatinę gyventojų edukaciją, siekdamas šviesti visuomenę bei keisti jos įpročius.

„Važinėjam į mokyklas, į darbo kolektyvus, skaitome paskaitas, paaiškinam kaip rūšiuoti, kur kokias atliekas mesti, stengiamės užmegzti socialinį dialogą, kad žmonės nestovėtų vietoje, mat iš tikrųjų, daugelį dalykų žmonės nedaro ne todėl, jog yra piktybiškai nusiteikę, o todėl nes trūksta žinojimo, supratimo, ką ir kaip daryti. Tai yra šviesioji atliekų tvarkymo pusė, nes džiugina matomi pokyčiai, kai tokios teikiamos paslaugos duoda rezultatų“, - laidoje pasakos direktorius Žilvinas Šilgalis.

Visgi, nors sąmoningėjančių žmonių daugėja, anot pašnekovo, vis dar didele problema išlieka neteisingi vartojimo įpročiai. Vienas tokių – saiko nejautimas, kuomet didesnės finansinės galimybės leidžia išlaidauti vadovaujantis noru, o ne realiu poreikiu. Pasak Ž. Šilgalio, į Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centre įrengtą „Daiktų kiemą“ – dalijimosi daiktais stotelę – atkeliauja ir visiškai nauji daiktai, kuriuos kažkas įsigijo, bet niekuomet nepanaudojo, tačiau ne visuomet tokie daiktai pasiekia vietą, iš kurios gali nukeliauti į kitų žmonių rankas, kartais, nauji daiktai patenka į konteinerius, o iš ten – į sąvartynus.

„Kartais drabužiai net su etiketėmis atsiduria konteineriuose. Galbūt tam įtakos turi prekybininkų sprendimai skelbti akcijas, kurios nieko nesukuria, tik padidina žmogui iliuziją, jog gali pirkti pigiai. Niekada perkančiam žmogui nereikia galvoti, kad galbūt kada nors gyvenime tai pravers, reikia išmokti pirkti tik tą, kas yra reikalinga šiai dienai, o ne į ateitį, reikia išsiugdyti teisingus vartojimo įpročius“, - teigs Ž. Šilgalis.

Partnerių turinys.