Kiekvienas gyvenime esame ką nors radęs ir ką nors pametęs. Deja, ne visos istorijos baigiasi sėkmingai ir daiktai grįžta pas savo šeimininkus. Kartais jie lieka nerasti ir palikti likimo valiai. Kartais tampa tiesiog nebereikalingi.

Užmaršus tėtis

Skambutis į geležinkelio stoties radinių biurą:
– Traukinyje pamiršau trijų litrų viskio butelį. Sakykite, jums jo neatnešė?
– Deja, ne, pone. Bet mums atnešė džentelmeną, kuris jį rado.

Tokiu linksmu anekdotu norėtume pradėti ne tokią linksmą (nors būna ir išimčių) pamestų ir rastų daiktų istoriją. Ne itin linksma ji būna tada, kai pametame ką nors vertingo ir nė nežinome, kaip to daikto ieškoti. Tačiau kiek džiaugsmo pajuntame, kai kas nors tą mums brangų daiktą grąžina. O kur dar istorijos apie neįtikėtinus radinius...

Apie vieną iš tokių radinių mums sutiko papasakoti vilnietis Arūnas. Jis rado ne ką kita, o vežimėlyje sėdintį nė metų neturintį kūdikį. „Tai įvyko prieš kelerius metus. Su draugų kompanija leidome penktadienio vakarą alaus bare. Išėję parūkyti išgirdome vaiko verksmą. Užėjau už pastato kampo ir pamačiau vaikišką vežimėlį. Užkalbinau mažylį, jis man nusišypsojo. Puoliau dairytis ir ieškoti jo mamos, bet jos niekur nebuvo.

Vienas iš draugų pasiūlė paklausti bare, tad taip ir pasielgiau. Padavėja patikino, kad iš tiesų vaiko tėtis neseniai čia buvo, išgėrė bokalą alaus ir išėjo. Kaip ir kur jo ieškoti – neaišku. Moteris puolė rūpintis vaiku, o mes – galvoti, ką daryti toliau. Nutarėme šiek tiek palaukti ir kviesti policiją, tačiau, laimei, to neprireikė. Užuomarša tėtis netrukus pasirodė – visas išbalęs ir susijaudinęs. Vaiką vežimėlyje jis tiesiog pamiršo ir prisiminė tik tada, kai grįžo namo. Laimingas tėtis išbučiavo padavėją, puolė dėkoti mums ir, ištaręs „jeigu sužinotų žmona, ji užmuštų mane vietoje“, su vaiku nuskuodė namo“, – dėstė vyras.

Nuo automobilio iki protezo

Gyvų radinių pasitaiko ir prekybos centruose. Rodos, tėvai nusisuko vos akimirkai, o šalia buvusi atžala dingo lyg į vandenį. Laimei, pasak Vilniaus „Akropolio“ valdytojo Česlovo Urbonavičiaus, tokie atvejai nėra dažni. Kaip tuo metu elgiasi tėvai? Pirmiausia jie vaikų ieško patys, tik po to kreipiasi į informacijos ar apsaugos darbuotojus. Šie, žinoma, ir padeda, ir nuramina.

„Mūsų prekybos centre dažniausiai pametami smulkūs daiktai – raktai, vaikiški žaislai. Bet būna, kad žmonės bankomatuose palieka bankų korteles, ant prekystalių – akinius ar pinigines, parduotuvėse – pirkinius. Pasitaiko net tokių atvejų, kad pirkėjai neprisimena, kur paliko automobilį, ir praneša, kad jis dingo. Apžiūrėjus paaiškėja, kad ieškojo ne toje automobilių stovėjimo aikštelės eilėje“, – pasakoja Č. Urbonavičius.

Pašnekovas sako, kad labiau išsiblaškę yra į Lietuvą atvykę turistai. Matyt, atostogos daro savo – žmonės atsipalaiduoja, mažiau saugo savus daiktus.

„Tarp netikėtų daiktų, kuriuos esame radę, buvo ir pamestas neįgaliojo vežimėlis, ir dantų protezas. Vis dėlto noriu pasidžiaugti mūsų žmonių sąžiningumu – buvo daug atvejų, kai pardavėjai ar prekybos centro lankytojai į informacijos tarnybą atnešė rastas pinigines su tikrai nemažomis pinigų sumomis“, – teigia Č. Urbonavičius.

Ką daryti, jeigu prekybos centre ką nors pametėte ar radote? Visais atvejais pirmiausia patariama kreiptis į informacijos ar apsaugos darbuotojus – jie ir padės ieškoti daikto ar žmogaus. „Tam turime įvairių priemonių – galime apie įvykį pranešti per vidaus radiją, ieškant vaiko – atidžiai stebėti kamerų įrašus. Neretai būna, kad kol žmogus apsižiūri, kad ką nors pametė, daiktas jau būna rastas ir atneštas į informacijos skyrių“, – džiaugiasi pašnekovas.

Dar labai svarbu, kad žmogus prisimintų, kur prekybos centre buvo užsukęs, kokiomis alėjomis ėjo. Tai padeda operatyviai ieškoti pamestų daiktų.

Pamirštas vokelis

Pamirštų daiktų nuolat aptinkama ir autobusuose. Pasak bendrovės „Toks“ Siuntų skyriaus vadovo Edvardo Kuliešiaus, pamestus daiktus žmonės atneša dažnai. Tiesa, anksčiau tarp jų buvo daug mobiliųjų telefonų, kompiuterių, piniginių, dabar tokių radinių – vienetai. Dažniausiai randami menkaverčiai daiktai. „Striukė, šalikas, skėtis, batai, maišelis su maistu – tokie ir panašūs radiniai sudaro radinių daugumą. Brangių radinių aptinkama mažai. Greičiausiai todėl, kad keleiviai tapo atidesni ir labiau saugo savo daiktus“, – sako E. Kuliešius.

Šį teiginį patvirtina ir tas faktas, kad pamestų daiktų imama ieškoti tuojau pat. Anksčiau net ir brangūs radiniai gulėdavo dvi ar tris savaites Siuntų skyriuje, kol šeimininkai jų pasigesdavo. Tiesa, kai kurių daiktų savininkai apskritai neatsiranda – tokie daiktai kaip gulėjo, taip ir guli toliau. Jeigu jie yra vertingi ir negenda, Siuntų skyriaus darbuotojai jų neišmeta, nors, pagal kompanijoje galiojančias taisykles, saugoti radinius privalu vos mėnesį.

„Per darbo dešimtmetį labiausiai įsiminė vienas radinys – vokelis su didele pinigų suma. Tas vokelis perone pragulėjo visą naktį, kol jį pakėlė vienas iš vairuotojų. Įdomu, kad niekas to nepadarė anksčiau. Oras buvo prastas, lijo, tad, matyt, niekas nė nepagalvojo, kad tokiame neišvaizdžiame, žmonių sumindytame voke gali būti pinigų“, – šypsosi pašnekovas. Ant vokelio buvo parašyti vardas ir pavardė, tad rasti savininką nebuvo sudėtinga.

Vienas iš linksmiausių radinių autobusuose – batai. Vairuotojas juos rado ir atnešė į Siuntų skyrių. Iki šiol neaišku, ar keleivis išlipo basas, ar turėjo kitus batus.

Radiniai traukiniuose

Pamestų daiktų randama ir traukiniuose. „Dažniausiai randama asmeninių daiktų: drabužių, skėčių, mobiliųjų telefonų. Būna, kad keleiviai pamiršta ir kompiuterius“, – pasakoja AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovė spaudai Inga Čiuberkytė.

Po kiekvieno reiso aptarnaujantis personalas pereina per traukinius ir apžiūri, ar nėra paliktų daiktų. Jeigu randa, apie tai praneša už radinių saugojimą atsakingiems darbuotojams. Pagal galiojančias taisykles, vežėjas gali patikrinti be priežiūros daiktų paliktų turinį, jam leidžiama juos iškrauti iš traukinio ir perduoti į ilgalaikio saugojimo sandėlį arba sunaikinti, jeigu jie kelia pavojų keleivių, vežėjo turtui ir žmonių saugumui.

„Kai žmogus pastebi, kad ką nors paliko, grįžta į traukinį. Kai traukinys jau būna išvažiavęs, toks daiktas laikomas nešulių saugojimo saugykloje. Ten ir reikėtų kreiptis“, – sako I. Čiuberkytė.
Už rastų daiktų saugojimą, juos atsiimant, imamas mokestis, numatytas Papildomų paslaugų, teikiamų stotyse ir traukiniuose, kainų lentelėje. Šiuo metu jis siekia 1 eurą už parą. Negendantys daiktai saugomi pusę metų.

Pagelbės policija

Radę ar pametę daiktus žmonės paprastai skuba kreiptis į policijos komisariatus. Jie ir yra didžiausi „radinių biurai“, čia visi rasti daiktai fiksuojami registre. Policijos pareigūnai aiškinasi daikto pametimo aplinkybes ir ieško savininko. Pasak Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Pajėgų valdymo skyriaus vadovo Arūno Paulausko, pamestų ir rastų daiktų – daugybė, tad policijos pareigūnai šioje srityje turi nemažai darbo.

Šiais metais žmonės, radę pamestus daiktus, į komisariatus kreipėsi 5 810 kartų. Kreipimųsi dėl pamestų daiktų – dar daugiau – 6 682. „Iš tikrųjų pamestų daiktų skaičiai dar didesni. Juk nemažai jų paliekama taksi, parduotuvėse, kavinėse. Ten palikti daiktai dažniausiai policijos nepasiekia – perduodami darbuotojams. Be to, dalis pamestų daiktų yra „priglaudžiami“ naujų savininkų“, – teigia A. Paulauskas.

Jeigu radote pamestą daiktą, kreipkitės į policiją. Galima atvykti į artimiausią komisariatą, tačiau pakanka ir perduoti jį patruliams. „Dažniausiai į policiją pristatomi asmens dokumentai, valstybiniai automobilių numeriai, mobilieji telefonai. Skėčių ir panašių smulkių daiktų beveik nebesulaukiame – iš esmės niekas jų į policiją nebeneša“, – sako A. Paulauskas.

Nors policija ir saugo, ir registruoja radinius, nėra įkūrusi radinių banko, kaip kad praktikuojama kai kuriose užsienio valstybėse. Tokia įstaiga praverstų ir mums, mat kol kas pamestų daiktų paieškos – labai padrikos. Policija – tik viena iš įstaigų, kur galima atrasti pamestą daiktą, toli gražu ne vienintelė.

Paieškos internete

Šiuolaikiniame pasaulyje daug greičiau ir paprasčiau paskelbti apie prarastus daiktus ir paprašyti pagalbos tiesiog internete. Štai todėl socialiniuose tinkluose neretai sulaukiame žinučių apie pamestus raktus, pinigines, dokumentus.

Tiesa, vienos didesnės duomenų bazės kol kas nesukurta, nors bandymų tai padaryti buvo. Šiandien egzistuoja nemažai pavienių interneto portalų, tačiau aktyvumu jie nepasižymi. Vienas iš dažniau lankomų – radiniubiuras.lt. Raktai, asmens tapatybės kortelės, automobilių dokumentai, mobilieji telefonai, fotoaparatai, kuprinės, lagaminai, akiniai, drabužiai, papuošalai – čia galima rasti skelbimų apie viską. Kai kurie vartotojai netingi pasivarginti ir nufotografuoja radinius, smulkiai juos aprašo.

Atskiros radinių kategorijos numatytos ir populiariuose skelbimų portaluose. Iš įdomesnių čia aptiktų skelbimų – apie rastą vestuvinį žiedą, sijoną, vaikišką vežimėlį. Laimei, šįkart – be kūdikio...

Pasimetę keturkojai

Labai dažnai žmonių radiniais tampa keturkojai. Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ interneto puslapis gyvunugloba.lt buvo sukurtas prieš penkerius metus, nes labai reikėjo susisteminti visą turimą informaciją apie pamestus, rastus, dovanojamus šunis ir kates. „Dabar turime ir paskyrą feisbuke. Džiaugiamės matydami, kaip greitai ir noriai žmonės dalijasi mūsų skelbimais. Taip šeimininkus surasti daug paprasčiau“, – pabrėžia gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ vadovė Vesta Auškalnienė.

Suradę gyvūnus žmonės dažniausiai kreipiasi į gyvūnų globos organizacijas ir prašo juos priimti arba atveža patys. Kur kas rečiau priglaudžia, kol atsiranda seni arba nauji keturkojų šeimininkai. Kartais pasilieka. „Net jeigu nutartumėte pasilikti gyvūną, būtinai apgalvokite savo elgesį. Visų pirma reikėtų nuvežti šuniuką ar kačiuką pas veterinarą. Taip pat būtina atlikti sterilizaciją. Apie tai pagalvoja ne visi, tad rudenį sulaukiame daugybės skambučių iš žmonių, kurie sodo namelyje vasarą priglaudė katę, o dabar ji atsivedė kačiukų. Klausia, ką su jais daryti“, – sako V. Auškalnienė.

Su kokiomis neįtikėtinomis rastų gyvūnų istorijomis teko susidurti? Pašnekovės teigimu, bene labiausiai įsiminė istorija, kai šuo atsirado po 9 metų. Šeimininkai jau net nebesitikėjo jo rasti, dabar turi kitų augintinių, tad paklydėlio nebepriėmė, tačiau padėjo jam rasti naujus namus.

V. Auškalnienė gerai prisimena ir visus tuos paklydėlius, kurie kantriai laukė savo šeimininkų ir sulaukė, jų džiaugsmą, kai ir vėl pamatė savus žmones. Tokiu atveju ir apetitas sugrįžta, ir uodega pradeda vizgėti, nors iki tol šuo tik gulėjo ir liūdėjo. Štai kiek daug reiškia šuns ir žmogaus draugystė...

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“