„Ėjau nusipirkti duonos, išleidau 20 eurų“ – tokia situacija žinoma beveik kiekvienam. Slampinėjimas po prekybos centrą be plano – ieškant akcijų, ko nors skanaus ar pietų idėjų – iš tiesų pražūtingas mūsų piniginei.

Pirkinius planuoja tik kas antras

Prieš eidamas į parduotuvę kasdienių pirkinių, kas antras (51,6 proc.) Baltijos šalių gyventojas planuoja, ką įsigys. Daugiausia spontaniškai perkančiųjų, kaip rodo prieskonių gamintojos „Santa Maria“ užsakymu atlikta apklausa, yra Lietuvoje: beveik ketvirtadalis (24,4 proc.) šalies gyventojų prisipažino pasiduodą impulsui ir perką neplanuodami.

Nepaisant to, palyginti su latviais ir estais, būtent lietuviai mažiausiai pastebi naujus produktus parduotuvėse ir rečiausiai atsiliepia į pardavėjų kvietimą juos išbandyti.

Apklausos duomenimis, Lietuvoje, prieš eidami į parduotuvę kasdienių produktų, pirkinius planuoja 47,4 proc. gyventojų. Latvijoje taip elgiasi 52,2 proc., Estijoje – 55,6 proc. respondentų (perkančiųjų be plano Latvijoje – 4,8 proc., Estijoje – 8,2 proc. mažiau).

Daugiausia savo kasdienius pirkinius planuoja vieniši, vyresni, aukštesnio išsilavinimo Baltijos šalių gyventojai. Vienareikšmiškai dažniau pirkinių planavimu rūpinasi moterys nei vyrai – atitinkamai 61,4 ir 38,5 proc. Taip pat moterys yra aktyvesnės parduotuvėse vykstančių produktų degustacijų dalyvės: kad jose dalyvauja, nurodė 30,7 proc. moterų ir 23 proc. vyrų.

Rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ Lietuvoje, „Latvijas Fakti“ Latvijoje ir „Turu-uuringute“ Estijoje atliktos apklausos duomenys rodo, jog lietuviai, palyginti su kaimynais, yra savarankiškesni rinkdamiesi, ką įsigyti, ir susipažindami su naujais produktais. Apie 30 proc. latvių ir estų teigė dažnai dalyvaujantys produktų degustacijose prekybos vietose ir įsigyją jų metu pristatomų produktų. Lietuvoje taip besielgiančių gyventojų skaičius siekia vos daugiau nei 16 proc.

Apsipirkimas – kaip nuotykis

Įvairių metų statistikos duomenimis, Lietuvoje maistui išleidžiama vidutiniškai trečdalis pajamų, tačiau realiai, kaip tikriausiai ne vienas juntame, jam išleidžiame daugiau. Nepaisant to, gana daug maisto išmetama, ir tuo pat metu skundžiamės, kad neturime pinigų kokybiškam gyvenimui – pernelyg daug išleidžiame būtiniausioms prekėms.

Vis dėlto daugelis iš mūsų, kaip liudija apklausos duomenys, einame apsipirkti be jokio plano, kaip į mišką grybauti – ką rasime, tą rasime. Gal į akis kris kokia vakarienės idėja? O gal bus kokia akcija? O gal „du už vieno kainą“, nors ir to vieno mums nereikia ir jo šiaip nepirktume? O gal ko nors staiga užsimanysime? O gal prastai nuotaikai ar darbo dienos nuovargiui numalšinti nusipirksime kokį tortą? Ar šlepetes, puodą ir bambukinių padėkliukų? Žodžiu, toks apsipirkimas – tarsi nuotykis, kuris nuveda nežinia kur. Pirmiausia – prie kasos, kur dažnai išvystame gana nemažą sumą, nors, atrodo, viskas kainavo pigiai ir „nieko tokio“ nepirkome. Sudėjus maistą į šaldytuvą paaiškėja, kad valgyti nelabai yra ko ir kitą dieną vėl teks traukti į prekybos centrą aimanuojant, kokios didelės kainos, sunkūs krepšiai ir apskritai gyvenimas.

Į parduotuvę – kartą per savaitę

Maisto tinklaraštininkė Kristina Pišniukaitė – viena iš tų žmonių, kurie apsipirkimo procesą laiko ne nuotykiu, katorga ar dar nuo nors, o suplanuota akcija, kuri ne tik padeda taupyti, bet ir gerokai palengvina gyvenimą bei „pasunkina“ piniginę.

Pasak pašnekovės, dviejų asmenų savaitės valgiaraštis jai atsieina 30 eurų, bet kartais išleidžia ir gerokai mažiau. Beje, ji nevalgo vien virtų bulvių ar kruopų košių – jos valgiaraštis ir įvairus, ir įdomus, nes valgio gaminimas, įvairūs įdomūs receptai – jos pomėgis. Nenorintiesiems išleisti daug pinigų kokiems nors ypatingiems receptams reikėtų pasinaudoti šiuo patarimu – naujas įdomus receptas visuomet pradžiugina šeimą labiau nei koks ypatingas brangus pirktinis delikatesas.

Kodėl sakome „valgiaraštis“, o ne „maistas“? Nes K. Pišniukaitė kiekvieną sekmadienį sugalvoja, ką gamins visą savaitę, ir sudaro produktų, kurių šiam valgiaraščiui prireiks, sąrašą. Su juo ir leidžiasi į parduotuvę.

Beje, K. Pišniukaitės namuose visuomet galima rasti padažų, prieskonių, nes jais galima sukurti įvairių skonių. Kai padažas pasibaigia, moteris įtraukia jį į savaitės pirkinių sąrašą, tačiau nebėga jo pirkti, nes tuomet viskas baigtųsi kaip tam eiliniam spontaniškam pirkėjui, taigi verčiasi su tais, kurie liko, – juk nebūna taip, kad nelieka nė vieno. Namuose visuomet būna ir bulvių, kiaušinių, makaronų, ryžių, duonos, sūrio.

Taip planuojant pirkinius sutaupoma pinigų ir laiko – nereikia kasdien vaikščioti į parduotuvę (taip išvengiama daugybės nereikalingų, spontaniškų pirkinių, kurie beveik neišvengiami perkant be plano), nereikia kasdien sukti galvos, ką čia pagaminus. Kai pritrūksta idėjų, tinklaraštininkė atkreipia dėmesį į sezoninius produktus ir net akcijas, tačiau perka internetu – dėl jau minėtos priežasties nepakliūti į prekybos tinklų žabangas ir tiesiog taupydama laiką.

Pinigų psichologija

Susidaro įspūdis, kad norėdamas racionaliai apsipirkti žmogus privalo save perauklėti iš esmės, nes neįmanoma racionaliai elgtis parduotuvėje, jei apskritai nemąstai racionaliai, gyvenime vadovaujiesi tik nuotaikomis ir momento impulsais. Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto dekanas prof. Gintaras Černius, turintis didelę įmonių ir asmenų konsultavimo finansų valdymo klausimais patirtį, taigi padedantis žmonėms sutarti su pinigais, sako, kad vengtų žodžio „privalo“, nes pastebėjo, kad jis iš karto sukelia pasipriešinimą.

„Svarbiausias klausimas – ar nori? O jei nori, tai gali“, – teigia pašnekovas.

Pasak G. Černiaus, spontaniškas pirkimas suteikia laimės pojūtį, tačiau, kiek jam teko susidurti praktikoje, tai yra ne priežastis, o padarinys to, kas galbūt vyko vaikystėje ar vyksta dabar – žmogus jaučiasi nemylimas ar nori justi suaugusiojo laisvę, elgtis, kaip išmano, arba jam trūksta savivertės, tad ją bandoma kompensuoti brangiais pirkiniais, ir t. t.

„Žmogus perka, kad jaustųsi gerai, tačiau jei spontaniškas pirkimas yra kompensacinis mechanizmas, vertėtų pažvelgti į šaknis, susirasti mylimą žmogų ir liautis be reikalo pirkti nereikalingus ar per brangius daiktus, – dėsto finansų specialistas. – Asmeninių finansų valdymas – tai daug psichologijos ir truputėlis finansinių žinių.“

Jeigu žmogus sako, kad neturi pinigų, nebūtinai juos neracionaliai išleidžia – galbūt tiesiog jų neturi pakankamai. Galimas dalykas, jis nesąmoningai save sabotuoja, kad neuždirbtų daug pinigų, arba uždirbęs save nesąmoningai programuoja, kad jų atsikratytų. Dažniausiai tokia programa suformuojama vaikystėje tėvų, teigiančių, kad siekti uždirbti pinigų – nedora, daug jų turėti – gėdinga. Tokiems žmonėms padėti reikia tikrai didelių pastangų.

Prekybininkai mąsto racionaliai

G. Černiaus teigimu, jei žmogus turi pakankamai pinigų, spontaniški pirkiniai nėra tokie pavojingi, nes nenustekena piniginės. Vis dėlto tokie žmonės dažnai graužiasi, kad palyginti nemažos pajamos išgaruoja nereikalingiems pirkiniams, įsigytiems pagavus momento nuotaikai. „Jiems sakau: pirk, bet nesigraužk. Tačiau jei dėl išleistų pinigų kamuoja psichologinis diskomfortas, reikia skirti spontaniškiems pirkiniams tam tikrą sumą, ir viskas“, – sako specialistas.

Linkusiesiems į spontanišką pirkimą finansų specialistas siūlo išbandyti tokį triuką: pirk, kiek nori, ir jusk malonumą, o atgavęs sveiką protą ir supratęs, kad nusipirkai nereikalingą daiktą, grąžink jį atgal. „Tada du kartus pajusi malonumą – pirkdamas ir vėliau atgaudamas savo pinigus“, – šypsosi G. Černius.

Beje, pirkimas yra spontaniškas pirkėjams, tačiau pardavėjams – labai racionaliai apgalvotas veiksmas, tiesiog ištisas mokslas, kaip manipuliuoti pirkėjais – kaip, ką ir kur išdėstyti, kokią muziką prekybos centre groti ir t. t.

Tiesa, kai kuriuos žmones, pasak G. Černiaus, šis manipuliavimas veikia priešingai – jiems kyla noras prekybininkų mestam iššūkiui pasipriešinti. Tas pats pasakytina ir apie sezoninius išpardavimus – jei esi minios žmogus, kartu su visais pasiduodi pirkimo manijai, tačiau yra žmonių, kuriuos tokie vajai veikia visai kitaip, bet ir jiems paveikti prekybininkai turi savų būdų – pavyzdžiui, siūlo asmenines, ypatingas nuolaidas ir kt.

„Vis dėlto jei žmogus turi pakankamai sveiko proto, prieš pirkdamas jis pirmiausia paklausia savęs: ar man tikrai to reikia? Vienas žmogus, kurį konsultavau, įsidėjo tokį užrašą į piniginę, ir jis krinta į akis kaskart, kai atveriama piniginė. Sakė, kad sugadinau pirkimo malonumą. Tačiau išties tai yra gerai, nes realiai žmogui reikia tikrai nedaug“, – teigia finansų specialistas.

Ateities apsipirkimas – išmanus

Ateityje pirkimas dėl technologinių naujovių, tikėtina, bus racionalizuotas, ir telieka spėlioti, kur prasiverš emocionali žmonių prigimtis. Kad ir kaip ten būtų, jau išrastas išmanusis šaldytuvas, kurio programinė įranga leidžia ne tik palikti raštelius šeimai, bet ir bet kada nusiųsti žinutę apie visą jo turinį, tad žmogus prekybos centre gali nuspręsti, ko stinga vakarienei, o kokių produktų pirkti dar tikrai nebūtina.

Pavyzdžiui, išmanieji šaldytuvai „Minerva“ gali 80–90 proc. tikslumu įvardyti, kokių produktų yra jų lentynose. Maža to, gali pasiūlyti, kokių patiekalų galima iš jų pasigaminti. Išmanioji LG maisto valdymo sistema „Smart Manager“ informuoja vartotojus apie tai, kas ir kur yra jų šaldytuvuose, kada baigiasi produktų galiojimo laikas.

Ši informacija prieinama naudojantis „Smart Access“ funkcija ir praverčia apsiperkant ar vakarieniaujant restorane ir planuojant, kaip pagaminti firminius patiekalus namuose. Išmanieji šaldytuvai taip pat gali pasiūlyti sveikų, liekninamųjų ar kitokių patiekalų iš maisto, esančio namuose, receptų. Tad galbūt jau netrukus visi džiaugsimės, kad nuo mūsų galvos nukrito toks rūpestis kaip sveiko ir nebrangaus valgiaraščio planavimas.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“