Pasaulis smerkia cheminio ginklo ataką Sirijoje, kurios metu režimo pajėgos pražudė beveik 100 taikių gyventojų. Tačiau cheminis ginklas grasina ir mums - Baltijos jūros dugne tebetūno keliasdešimt tūkstančių tonų kovinių nuodingųjų medžiagų. Mokslininkai iki šiol suka galvas, ką su jomis daryti. Retkarčiais apie tai padiskutuoja ir politikai. Tačiau nė viena valstybė nesiima priemonių sunaikinti jūros dugne tebegulinčias cheminio ginklo atsargas.

Pirmojo pasaulio karo „prisiminimas“

Prieš keletą metų keli poilsiautojai, jūros pakrantėje prie Šventosios rinkę išmestą „gintarą“, apsidegino baltojo fosforo gabaliukais. Poilsiautojų nelaimei, ši cheminė medžiaga iš tikrųjų labai panaši į mūsų nacionalinį pasididžiavimą – gintarą, tačiau savaime užsiliepsnoja jos temperatūrai pakilus daugiau kaip iki 30 laipsnių.

Tokių atvejų, matyt, ir toliau kasmet pasitaikys valstybių, įsikūrusių aplink Baltijos jūrą, pakrantėse. Mat ir NATO, ir Rusija šią cheminę medžiagą naudoja kaip sudėtinį sprogmenų komponentą, bet ir raketose, ir artilerijos sviediniuose esančios sprogstamosios medžiagos niekada nesprogsta visu 100 proc., o jų likučius jūra anksčiau ar vėliau išmeta į krantą. Tik su baltuoju fosforu susiję nudegimai – tai vaikų žaidimas, palyginti su tuo, kas slypi mūsų jūros dugne. O ten iki šiol laivuose, dėžėse, konteineriuose ar visai palaidai guli šimtai tūkstančių tonų kovinių nuodingųjų medžiagų (KNM). Tie kalnai sviedinių, minų ar raketų, pripildytų zarino, tabūno ar iprito, nebuvo panaudoti prieš žmones, bet vis dar laukia savo valandos.

Masiškai išbandytos per Pirmąjį pasaulinį karą (garsioji vokiečių surengta ataka prieš prancūzus ir britus prie Ipro), per visą Antrąjį pasaulinį karą jos atkakliai laukė savo valandos. Visos kovojančios valstybės per tuos keletą metų pagamino per 600 tūkst. t KNM. 1942 m. vasarą Vokietija ketino fronte panaudoti savo slaptą ginklą – naujausias KNM. Trečiojo reicho arsenaluose buvo sukauptos įspūdingos amunicijos atsargos su ipritu, liuizitu, fosgenu, difosgenu ir kitomis KNM. Vokietijos pramonė jau gamino tabūną ir zariną (zomano gamyba pradėta tik karo pabaigoje).

Cheminės aviacinės bombos, minos, sviediniai, rankinės granatos, nuodingųjų dūmų granatos, technika nuodingosioms medžiagoms išpurkšti – visa tai buvo vokiečių kariuomenės arsenale. Beje, Vokietijos generalinis štabas kovos strategiją nustatė dar 1937 m.: „Mes neturime naudoti naujų nuodingųjų medžiagų atskirai ir nedideliais kiekiais. Tokios nuodingosios medžiagos turi būti panaudotos žaibiškai, netikėtai, lemiamoje vietoje ir plačiu frontu.“

Tačiau sąjungininkai laiku perspėjo Vokietiją: jei ji ryšis masinei cheminei atakai, bus imtasi atitinkamų priemonių. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas 1942 m. birželio 5 d. paskelbė, kad taip elgsis ir sąjungininkai. JAV ir Anglija 1942 m. pradžioje buvo pasirengusios gaminti labai toksiškas fosforo organines KNM. Taigi didelio cheminio karo Hitleris nesiryžo pradėti. Taip nuo kankinančios mirties tąkart buvo išgelbėti dešimtys milijonų žmonių. Bet to cheminio ginklo grėsmė nesumažėjo ir dabar: Antrojo pasaulinio karo paveldas graso užnuodyti gyvenimą dabartinėms ir būsimoms kartoms.

Nusėdo Baltijos jūros dugne

Šia tema besidomintis Lietuvos atsargos pulkininkas, buvęs karo gydytojas Algimantas Vaitkaitis primena, kad iš karto po karo, 1945 m. vasarą, vykusioje Potsdamo konferencijoje nugalėtojai susitarė: visi trofėjiniai nacių cheminiai ginklai turi būti sunaikinti. Tik nei nugalėtojai, nei nugalėtieji neturėjo saugių KNM naikinimo technologijų. Spaudžiami kariškių, mokslininkai iš abiejų kariaujančių pusių karštligiškai kūrė vis naujas KNM. O kaip tuos kalnus nuodais pripildytų sviedinių ar minų padaryti nekenksmingus, – niekam nerūpėjo.

Todėl, nesuvokdami problemos masto, sovietai drąsiai () siūlė Vokietijoje rastus cheminius ginklus nuskandinti Atlanto vandenyne, 200 mylių nuo Farerų salų. Kolektyvinio sprendimo priimta nebuvo, tad nugalėtojai „džentelmeniškai“ susitarė: kiekvienoje Vokietijos okupacinėje zonoje rastas KNM ir naikina tą okupacinę zoną kontroliuojanti nugalėtojų valstybė. Tik, kaip minėta, nei sovietinė kariuomenė, nei sąjungininkaineturėjo specialių priemonių gabenti KNM. Sovietų kariškiai gana greitai pasiūlė „praktišką išeitį“: KNM palaidoti netoli – Baltijos jūroje.

Jau 1946 m. į Volgasto uostą netoli Panemiundės 42 traukinių sąstatais (laikantis visų saugumo priemonių) buvo atgabenta 35 tūkst. t įvairių KNM. Visa ta mirtina „chemija“ buvo pakrauta į trofėjinius laivus, o jų komandos daugiausia buvo sudarytos iš vokiečių karo belaisvių. „Taupydami“ laivus (britai ir amerikiečiai KNM skandino kartu su laivais), sovietai KNM Baltijos jūroje ne laidojo, o greičiau sėjo: laivai plaukė į uostus rytinėje Baltijos jūros dalyje, o jų komandos be paliovos vertė visą tą mirtiną krovinį į jūrą.

Taip be tiksliai nustatytos vietos Baltijoje buvo išbarstyta apie 340 tūkst. t KNM. Vien nuo 1947 m. birželio 2 d. iki gruodžio 28 d. Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 t cheminių ginklų, iš jų 5 t – vos už 65–70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto. Po to aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1 200 kv. km plote, iš kurių apie dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai. O vėliau sovietai ten nuskandino dar apie 1 tūkst. t aktyvių KNM.

Sąjungininkai elgėsi kiek kitaip. Vakarų Vokietijoje amerikiečių ir anglų rastos KNM (apie 50 tūkst. t) 1945 m. pabaigoje iki 1946 m. balandžio mėnesio buvo atvežtos į laikinas saugyklas netoli Vokietijos Kylio ir Emdeno uostų bei sukrautos į senus laivus ir laivus, nukentėjusius per bombardavimus. Visa ši griuvenų flotilė buvo nubuksyruota į jūrą ir nuskandinta šešiose Baltijos jūros vietose. Dar 120 tūkst. t KNM britai nuskandino nenustatytose Atlanto vandenyno vietose. Tad bombos, sviediniai ir minos kartu su laivais ilsisi Skagerako ir Kategato sąsiauriuose ir kelia didžiausią grėsmę Europos pakrančių akvatorijoms. Skagerako sąsiauryje norvegų tyrinėtojai aptiko 15 laivų su cheminiais ginklais 600–700 m gylyje. Dar devynis laivus aptiko švedų tyrinėtojai 200 m gylyje.

Taigi, apibendrina A. Vaitkaitis, vien Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo paskandinta apie 340 tūkst. t cheminės amunicijos, turinčios apie 50 tūkst. t KNM (o jų – net 14 rūšių). Likimo ironija visam Baltijos jūros regionui: specialistai prognozuoja, kad gintaro atsargų, kurios čia formavosi milijonus metų, yra tiek pat kiek ir tų KNM.

Ar gresia pavojus?

Pasak A. Vaitkaičio, KNM veikimas jūrinėje aplinkoje priklauso nuo daugelio cheminių, cheminių-fizikinių medžiagos savybių, nuo aplinkos veiksnių ir neatsargios žvejybos nuskandintų ginklų vietose. Cheminės medžiagos kelia tiesioginį pavojų viskam, kas gyva, tik tada, kai sviedinio ar minos viduje esanti KNM pasklinda į aplinką. Dažniausiai – rūdijant talpyklos sienelėms.

O genetikai jau padarė išvadas: KNM, per maisto grandinę patekusios į žmogaus organizmą, turi ne tik toksinį, bet ir mutageninį poveikį. Mat KNM irimo produktais mielai maitinasi mikroorganizmai, per juos medžiagos patenka į planktoną, kuriuo minta žuvys, krevetės ir ruoniai. Žuvys, tarp jų ir tos, iš kurių gaminami šprotai, kažkodėl mėgsta plaukioti cheminių ginklų nuskandinimo rajonuose. Kaip ir radiacija, mutagenai sukelia žmonių somatinių bei lytinių ląstelių pakitimus. Somatiniai pakitimai skatina piktybinių auglių vystymąsi, o lytinių ląstelių mutacijos lemia, kad vaikai gimsta su ydomis. Apsinuodijimo sukelti genetiniai pakitimai negrįžtami, vadinasi, mutacijos iš genofondo nebedings.

Baltijos jūros dugno tyrimai

Dar pernai, tęsia pasakojimą A. Vaitkaitis, Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras, įvertindamas šios problemos aktualumą ir svarbą, su mokslinių tyrimų laivu „Vėjas“ bei Krašto apsaugos ministerijos KOP laivu M-51 „Kuršis“ atliko kompleksinę karinę bei mokslinę-tiriamąją ekspediciją Lietuvos ekonominės zonos vakarinėje dalyje, 70 jūrmylių nuo Lietuvos krantų esančiame KNM kapinyno rajone. Nuskandintos cheminės ginkluotės kapinyno rajone tyrimo kompleksą sudarė: sedimentologiniai, hidrologiniai, hidrocheminiai, toksikologiniai, hidrobiologiniai tyrimai bei magnetinės anomalijos detekcija (dugno hidroakustinis ištyrimas ir inspektavimas vaizdo kamera).

Laimė, kol kas Lietuvos ekonominėje zonoje esančio cheminio ginklo laidojimo KNM poveikio jūrinei aplinkai nepastebėta. Gauti rezultatai tik įvertina netoli mūsų esančio paskandinto cheminio ginklo rajono dabartinę ekologinę būklę, bet nesumažina keliamo pavojaus mūsų pakrantei ir tik dar labiau paragina, pabrėžia atsargos kariškis, visas Baltijos jūros valstybes vienytis, ieškant šios aktualios problemos sprendimo būdų.

Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) ekspertų duomenimis, dėl įvairių Baltijos jūros dugno ypatumų jau ištirpusios KNM rimto pavojaus nekelia. Tikimybė, kad ginkluotės likučius bangos gali išmesti į krantą, irgi atmetama. Mat visos tos karinės talpyklos su KNM per keliasdešimt metų tvirtai įsisiurbė į jūros dugną. Be to, anot švedų mokslininkų, KNM, nedideliais kiekiais patekusios į jūros aplinką, hidrolizuojasi į netoksiškas.

Tik negalima pamiršti, primena A. Vaitkaitis, kad Baltijos jūroje palaidotų KNM kiekis šešis kartus didesnis nei mirtina dozė viskam, kas gyva jos pakrantėse. Nors tiek gerai – didumą to nuskandinto cheminio ginklo sudaro ipritas. O jo 1 g neutralizuoja kibiras vandens. Vadinasi, korozijos veikiamos talpyklos pamažu rūdija ir ten esantis ipritas taip pat pamažu neutralizuojasi. Tik jūros dugne lieka dar tūkstančiai tonų ir kitų KNM.

Iškelti ar palikti?

Nors visos Baltijos jūros regiono šalys ir atlieka jūros dugno bei jūros vandens monitoringą, iki šiol neprieita prie bendros nuomonės, ką gi daryti su ta karo laikų „chemija“. Iškelti ją ar taip ir palikti, kol jūros vandens skatinami korozijos procesai suardys visas talpyklas, o jūros vanduo neutralizuos bent didžiąją dalį KNM sudarantį ipritą?

Tiesa, pasak A. Vaitkaičio, šiemet pradėti iki šiol neregėto masto pavojingos cheminės medžiagos – iprito – iškėlimo iš Baltijos jūros ir jo neutralizavimo darbai. Jie vyksta prie Danijos Bornholmo salos ir Lenkijos Gdansko įduboje. Šios operacijos rezultatų dar reikės palaukti – niekas neskuba vykdant tokio masto operacijas skelbti tarpinius rezultatus. Kad ir kaip ten būtų, tai tik maža KNM naikinimo operacija. O kompleksinis šios grandiozinės problemos sprendimo būdas? Kol kas viskas atsiremia ir į pinigus, ir į politiką. Juk tokio masto KNM iškėlimo ir naikinimo darbams (ir kur jie bus atliekami – specialiuose laivuose ar specialiuose poligonuose krante?) reikalingi net ne milijonai, o milijardai eurų ar dolerių. Kas visa tai finansuos? Ypač dabar, kai Europa, vos atsigavusi po 2008 m. krizės, kamuojasi su Graikija, juolab kad amerikiečiai šia tema apskritai linkę tylėti: tai nutiko Europoje, vadinasi, tai jūsų, europiečių problema. Tad pinigų iš už Atlanto tam tikrai nebus skirta.

O kur dar politiniai reikalai. Štai, pavyzdžiui, Švedija (kaip ir kitos skandinavų šalys) kone atvirai sako tame kare nekariavusios, tai neturinčios turime rūpintis ir cheminio ginklo sunaikinimu. Deja, akivaizdu: naujos tarptautinės tam skirtos konferencijos, kurioje dalyvautų Vakarai kartu su Rusija, artimiausiu metu nebus. Mat jei dėl to nesitarta, kai santykiai tarp šių geopolitinių konkurentų buvo daugmaž normalūs, dabar, liepsnojant antrajam šaltajam karui, tai tiesiog neįmanoma. Vadinasi, ir toliau padėtis iš esmės nesikeis: vienas tarptautines konferencijas šia tema keis kitos, kaip ir bandomuosius KNM naikinimo ar iškėlimo būdus nauji būdai bei priemonės.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"