Kur gimsta eurų banknotai, kaip jie atkeliauja bei cirkuliuoja pas mus ir kaip „miršta“? Apie tai pasakoja Lietuvos banko (LB) Grynųjų pinigų tarnybos darbuotojai.

Eurai spausdinami Europoje

Mūsų pašnekovai pokalbio metu ne kartą įterpė frazę „Tai konfidenciali informacija“. Tokį atsakymą gavome ir į klausimą, kur yra eurų „pradžia“, t. y. kokiuose miestuose ir kokiose spaustuvėse spausdinami eurų banknotai. Tai Europos centrinio banko (ECB) ir euro zonos nacionalinių centrinių bankų paslaptis. Aišku viena: ši valiuta spausdinama žemyninėje Europos dalyje.

Žodžiu, šia tema įslaptinta beveik viskas – pradedant banknotų pluošto, iš kurio gaminamas popierius eurams spausdinti, sudėtimi ir baigiant jau gatavos produkcijos maršrutais.

Beje, kol kas ECB, vadovaujamas patyrusio buvusio italų bankininko Marijaus Dragio, labai profesionaliai ir operatyviai valdo ar bent jau kontroliuoja visą eurų banknotų gamybą bei judėjimą visoje euro zonoje. Tai iš tiesų titaniškas uždavinys: juk euro zoną sudaro 19 valstybių, kur gyvena daugiau kaip 300 mln. gyventojų.

Pirmuosius eurus paskolino Vokietija

Kaip pamenate, beveik visą pirmąją mūsų valstybei reikalingą eurų partiją paskolino Vokietija, tik 5 eurų banknotus LB atsigabeno iš Latvijos. Ir paskolino ne šiaip sau eurus, o „saldainiukus“ – naujutėlius, ką tik atspausdintus eurų banknotus. Dabar pamažu Lietuva su savo skolintoja atsiskaito. Kaip ir kokiomis partijomis – taip pat neskelbiama informacija.

Visoje euro zonoje nacionaliniai centriniai bankai yra strateginių eurų atsargų saugotojai. O štai kiek, kokio nominalo kiekvienam iš jų reikia, kada ir kaip atsigabenti į kiekvieną šalį – visa tai griežtai derinama su ECB.

Tiesa, mūsų valstybė, būdama gana maža euro zonos narė, užsakydama spausdinti naujus eurų banknotus, paprastai kooperuojasi su kitomis tokiomis pat nedidelėmis valstybėmis. Taip ir valstybėms užsakovėms būna pigiau, ir spaustuvėms – patogiau: vienas didelis užsakymas visada geriau nei keletas mažų.

Kaip iš tų specializuotų spaustuvių jau atspausdinti eurų banknotai keliauja užsakovams – euro zonos valstybių centriniams bankams – taip pat paslaptis. Tik aišku, kad tuo užsiima licencijuotos oro transporto bendrovės ir krovinius gabenančios įmonės.

Grynųjų kiekio nežino net ECB

Taigi, stebint budriai ECB akiai, atspausdinti eurų banknotai pagaliau pasiekia vienos ar kitos euro zonos valstybės centrinio banko saugyklas. Iš čia grynieji pinigai pagal komercinių bankų užsakymus keliauja jau į pastarųjų saugyklas. Juos gabena arba patys komerciniai bankai, arba samdomi tokių brangių krovinių pervežėjai.

Kiek ir kada komerciniams bankams reikia grynųjų? Tai priklauso nuo konkrečios mėnesio savaitės: mėnesio pradžioje eurų reikia daugiau (nes išmokamos algos, pensijos), o mėnesio gale, priešingai, eurai plaukia į komercinius bankus (nes prasideda mokėjimo už komunalines paslaugas metas). LB grynųjų pinigų saugyklos labai „junta“ ir metų laikus, ir didžiąsias šventes: prieš jas, aišku, vyksta didysis pirkinių bumas, o vasara – kelionių metas. O su poilsiautojais, kaip žinoma, keliauja ir jų pinigai.

Beje, kiek Lietuvoje yra grynųjų eurų, nepasakys niekas. Pašnekovų teigimu, teoriškai šalyje turėtų būti (nes tiek atsivežta) apie 2 mlrd. eurų (banknotų ir monetų). Tačiau kas atsakys, kiek tų grynųjų kasdien iškeliauja iš Lietuvos? Lygiai taip pat – kiekgi jų kasdien atkeliauja kišenėse, piniginėse bei rankinėse? Juk mūsų valstybės sienos su civilizuotu pasauliu yra atviros, o euras – viena iš pasaulio valiutų. Todėl realaus grynųjų pinigų kiekio nei visoje euro zonoje, nei kiekvienoje į ją įeinančioje valstybėje nežino niekas.

Bent jau teoriškai iš minėtų 2 mlrd. eurų apie pusę jų sudaro 50 eurų banknotai, apie ketvirtadalį – 20 eurų ir likusį ketvirtadalį – visų kitų nominalų banknotai. Beje, euras skiriasi nuo senesnių pasaulio valiutų – Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio ir svaro sterlingų – tuo, kad spausdinami net 500 eurų nominalo banknotai. Dėl daugelio priežasčių ir amerikiečiai, ir anglai apsiribojo gana kukliu didžiausiu savo nacionalinių valiutų nominalu – 100 dolerių ar svarų sterlingų. Euro zonos valstybės, kaip žinoma, dar turi ir 200 eurų nominalo banknotus.

Eurai nuolat tobulinami

Neseniai į apyvartą išleisti nauji 20 eurų banknotai – ir gražesni, ir, aišku, aukštesnio apsaugos lygio; jie pamažu pakeis senuosius šio nominalo banknotus. Grynuosius eurus ECB tobulina nuolat. Taip 2013 m. buvo pakeisti 5 eurų banknotai, pernai – 10 eurų. Ateityje (nebūtinai kitąmet) bus keičiami ir 50 eurų banknotai. Ar bus kada nors popieriniai eurų banknotai pakeisti plastikiniais, nežinia: mat ir plastikas, ir popierius turi savų pranašumų ir trūkumų.

Beje, pinigų specialistai pabrėžia puikią eurų kokybę: šie pinigai labai atsparūs trynimui, glamžymui ir pan. Tuo įsitikino ir šio straipsnio autorius, išskalbęs striukę su pinigine. Po viso skalbimo ciklo, nepagailėjus kokybiškų skalbiamųjų miltelių, odinė piniginė virto beformiu odos gniutulu, o eurų banknotams visiškai nieko nenutiko.

Dera paminėti, kad pinigų profesionalai giria ir Lietuvos monetų kalykloje kalamas eurų ir euro centų monetas. Be to, Lietuvos monetų kalykla atlieka ir kitų valstybių užsakymus. Pavyzdžiui, nei latviai, nei estai tokios kalyklos neturi, todėl dažniausiai tokius užsakymus pateikia Vilniuje įsikūrusiai kalyklai.
ECB periodiškai tikrina euro zonos nacionalinių centrinių bankų saugyklose laikomus grynuosius. Tai daroma dėl dviejų priežasčių: apyvartoje neturi būti jau visai draiskanomis virtusių banknotų, taip pat žiūrima, kad iš apyvartos nebūtų pašalinti banknotai, kurie dar gali cirkuliuoti. Juk ir pinigai turi savo „techninę“ vertę.

Kur dingo pusė milijardo litų?

Nors jau praėjo metai, kai mes litus iškeitėme į eurus, iki šiol LB nepasiekė iki pusės milijardo litų. Atrodytų, tai milžiniška suma. LB Grynųjų pinigų tarnybos atstovai minėtą sumą siūlo dalyti iš 22 metų (juk litas šalyje įvestas 1993 m., o jo atsisakyta 2015-aisiais).

Vadinasi, per metus prarasta mažiau nei 25 mln. litų. Beje, nemažą dalį tų kažkur „išėjusių“ litų (apie 40 proc.) sudaro 1, 2 ir 5 litų vertės banknotai (dar pamenate tokius?), apie ketvirtadalį – 10 litų banknotai. Didelio nominalo kupiūrų (100, 200 ir 500 litų vertės) prarasta palyginti nedaug.

Vis dėlto kurgi prapuolė pusė milijardo litų? Bankininkai pateikia kelias versijas. Visų pirma, kaip ir viduramžiais, mūsų žmonės buvo ir tebėra įpratę pinigus slėpti pačiose įvairiausiose vietose, o ne laikyti bankuose. Dažniausiai – užkasti į žemę. Gerai, jei stiklainis ar kitas indas uždaromas sandariai, antraip po metų kitų drėgmė ir pelėsiai taip laikomas santaupas paverčia šiukšlėmis (tas, beje, galioja visiems popieriniams pinigams). Taip pat nemažai pinigų išsivežiojo viso pasaulio pinigų kolekcininkai. Dar nemažai jų – ir monetų, ir banknotų – tebeguli daugelio iš mūsų namuose.

Tiesa, LB kas mėnesį vis sulaukia tų „sūnų palaidūnų“. Štai vien per praėjusį lapkritį mūsų centrinis bankas į eurus iškeitė 8 mln. litų. Turint omenyje, kad LB nusiteikęs šį procesą tęsti neribotą laiką, galima prognozuoti, jog ilgainiui ta „prapuolusi“ pinigų suma gerokai sumenks.

Įdomūs faktai:

Suomiai nusprendė nesismulkinti

Suomija – vienintelė euro zonos šalis, kuri iš karto, įsivesdama eurą, atsisakė 1 ir 2 centų monetų. Suomiai tokį savo sprendimą argumentuoja tuo, kad jie, girdi, tokio mažo nominalo monetų neturėjo ir tada, kai šalyje cirkuliavo jų nacionalinė valiuta – markės.

Spalvoti kaip saldainių popierėliai

Dėl saugumo (pinigų padirbinėtojams reikia gaminti skirtingas klišes skirtingų nominalų eurų banknotams) ir vartotojų patogumo visi eurų banknotai yra ne tik skirtingo dydžio, bet ir skirtingų spalvų: 5 eurų banknotas yra pilkas, 10 – raudonas, 20 – žydras, 50 – oranžinis, 100 – žalias, 200 – geltonas, 500 – violetinis.

Į amžintos architektūros epochos

Dar tik kurdami eurų eskizus, ECB užsakymu dailininkai skirtingų nominalų eurų banknotuose įamžino skirtingas architektūros eras. Mažiausio nominalo – 5 eurų – banknote „įsikūrė“ romėnų triumfo arka ir didysis jų architektūrinis išradimas – akvedukas. 10 eurų banknotuose atsispindi romaninė architektūra. 20 eurų banknotuose, nuosekliai tęsiant architektūros epochų kaitą, pavaizduota gotika, o 50 eurų banknotuose – grožį ir gyvenimo džiaugsmą ėmusi propaguoti renesanso architektūros era. 100 eurų banknotas simbolizuoja baroką ir rokoko architektūrą. Vėlesnės architektūros epochos įamžintos ir 200 bei 500 eurų banknotuose.

Spausdinimas – labai ribotas

Dar prieš įvedant bendrą Europos valiutą buvo sutarta, kad naujoji valiuta – eurai – turės vieną esminį bruožą: ją įsivedusios šalys negali jos spausdintis kada panorėjusios – eurų banknotų spausdinimą griežtai kontroliuoja ECB. Pritrūkusi grynųjų valstybė turi ieškoti šalių, kurios galėtų jai paskolinti reikiamą sumą (taip buvo ir mums įsivedant eurą – paskolino vokiečiai). Kada šaliai gali pritrūkti eurų? Pirma, kai importas smarkiai viršija eksportą. Antra, kai valstybės išlaidos smarkiai viršija pajamas ilgą laikotarpį. Abiem atvejais tokios valstybės centrinį banką labai jau skvarbia akimi ima stebėti ECB.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“