Lietuvos žvalgybos parengtoje grėsmių metinėje ataskaitoje akcentuojama, kad didžiausią grėsmę Lietuvai kelia agresyvi Rusijos užsienio politika ir karinis potencialas. Pažymima, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos ir ypač greitas sprendimų priėmimo procesas įgalina Kremlių grasinti kariniu konfliktu, siekiant stiprinti Maskvos derybinę poziciją jai svarbiais klausimais.

„Kremlius neutralizavo opoziciją savo šalyje ir užsitikrino valdantįjį režimą tenkinantį politinį stabilumą. Rusijos ekonomines ir socialines problemas, visuomenės nepasitenkinimo režimo politika apraiškas Kremlius laiko ne savo valdžios neefektyvumo rezultatu, bet tariamai priešiškos Rusijai Vakarų politikos pasekme“, – rašoma grėsmių vertinimo ataskaitoje.

Teigiama, kad todėl režimas vis agresyviau kovoja su tariamais vidaus ir išorės priešais, eskaluoja karines grėsmes kaimyninėms valstybėms ir Vakarams, siekdamas, savo supratimu, užkardyti pavojus Rusijai.

Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad karinė galia yra Rusijos tarptautinės įtakos pagrindas.

„Rusijos ginkluotosios pajėgos (GP) ir ypač greitas sprendimų priėmimo procesas įgalina Kremlių grasinti kariniu konfliktu, siekiant formuoti tarptautinio saugumo politikos darbotvarkę, sustiprinti Maskvos derybinę poziciją jai svarbiais klausimais, patikrinti Vakarų valstybių reakcijas ir vienybę, atsakyti į Rusijai nepriimtinus užsienio valstybių sprendimus. Rusija siekia įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad yra pasirengusi karinei konfrontacijai, jeigu jos interesų nebus paisoma“, – atkreipia dėmesį žvalgyba.

Todėl pabrėžiama, kad Kremliaus režimo agresyvumas ir nuosekliai stiprėjantis Rusijos karinis potencialas ir toliau kels didžiausią grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Stiprindamas represijas Kremlius siekia įtvirtinti režimo valdžią dešimtmečiams

Ataskaitoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad Kremliui pavyko neutralizuoti nesisteminę opoziciją ir užsitikrinti valdantįjį režimą tenkinantį politinį stabilumą.

„Su nesėkmingai bandyto nunuodyti Aleksejaus Navalno grįžimu į Rusiją ir jo suėmimu susijusius neramumus Kremlius sėkmingai išnaudojo, siekdamas užkardyti opozicijos veiklą: represijos ir bauginimai, masiškai taikyti rėmusiems protesto akcijas, demonstracijų dalyviams iškeltos administracinės ir baudžiamosios bylos net ir dėl visiškai nesusijusių kriminalinių kaltinimų, aktyvistai spaudžiami išvykti iš šalies“, – teigiama ataskaitoje.

Taip pat akcentuojama, kad spaudimo priemones Kremlius taiko ne tik nesisteminei opozicijai, bet ir populiariausiems nuosaikiems opozicionieriams ar net režimą palaikančios Komunistų partijos (KPRF) nariams, išsakantiems kritišką nuomonę apie Kremlių.

„Represijų formos nėra naujos, tačiau šiuo metu jos naudojamos nebe atsirenkant atskirus taikinius, o masiškai. Ne tik opozicijos dalyvavimas rinkimuose, bet ir aktyvesnė opozicinė veikla Rusijoje tapo beveik neįmanoma“, – pažymi žvalgyba.

„Valdantysis režimas vykdo net ir Rusijos mastais beprecedentį spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai – „nepageidaujamomis organizacijomis“ arba „užsienio agentais“ paskelbti žymiausi tiriamosios žurnalistikos interneto portalai, TV kanalas „Dožd“, dešimtys žurnalistų. Kremlius įžvelgia grėsmę bet kokioje veikloje, jei ją remia Vakarai, – tokia parama išprovokuoja režimo spaudimą ir represijas net ir politine veikla neužsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms“, – rašoma ataskaitoje.

Valstybės saugumo departamentas dėmesį atkreipia ir į tai, kad siekis išlaikyti politinį stabilumą Kremliui tampa svarbesnis už demokratinį legitimumą, o režimas tampa vis labiau autoritarinis.

„Kremliaus režimas tampa vis labiau autoritarinis, grindžiamas asmenybės kultu, o pagrindiniais V. Putino rėmėjais valdžios struktūrose ir valstybinėse korporacijose („Gazprom“, „Rosneft“, „Rostech“, „Rosatom“) lieka senstantis elitas, sudarytas iš draugų ir artimųjų arba jų patikėtinių. Režimo nomenklatūra laikosi nuostatos, kad, net ir pasitraukus V. Putinui, išliks jo sukurtas šalies valdymo modelis. Tai rodo, kad Kremlius neketina keisti savo politikos, pasižyminčios stagnacija, vidinėmis represijomis, izoliacionizmu ir agresyvumu kitų šalių, ypač kaimyninių, atžvilgiu“, – akcentuojama ataskaitoje.

Pažymima, kad šios tendencijos didina Lietuvai keliamą ilgalaikę Rusijos grėsmę.

Vienas iš prioritetinių Rusijos tikslų – kontroliuoti buvusių ir esamų NVS šalių užsienio politiką

Ataskaitoje akcentuojama ir tai, kad, nesikeičiant Rusijos valdančiojo režimo struktūrai, nekinta ir režimo atstovų suvokimas apie strateginę šalies aplinką ir Maskvos užsienio politikos tikslus. O vienas iš prioritetinių Rusijos tikslų, pasak VSD, – kontroliuoti buvusių ir esamų Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių užsienio politiką, kad ji kuo labiau sutaptų su Maskvos interesais.

Visgi žvalgyba teigia, kad Rusijos konfliktas su Ukraina yra svarbiausias pavyzdys, rodantis, kad tokia Maskvos politika veikia ne visada, nes Kremliaus bandymas nuo 2014 m. jėga priversti Ukrainą nusileisti ir sutikti su Maskvos keliamomis sąlygomis sukėlė priešingą efektą, nei tikėjosi Rusija, pradėjusi konfliktą.

„Nors Rusijos agresija dar labiau skatina Kijevą suartėti su Vakarais, Maskva verčiau renkasi toliau aštrinti konfliktą, o ne realiai derėtis, ieškoti konsensuso, atsisakyti ambicijų palaužti Ukrainą“, – pažymima ataskaitoje.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Rusijos karinis potencialas, gebėjimas greitai dislokuoti pajėgas ir ypač greitas ir centralizuotas sprendimų priėmimo procesas įgalins Kremlių ir ateityje pasitelkti karinį spaudimą kaip svarbią priemonę, siekiant valdančiojo režimo interesų.

„Grasindama panaudoti karines pajėgas Rusija gali siekti sustiprinti savo derybinę poziciją, spręsdama jai svarbius tarptautinio saugumo klausimus politinio formato susitikimuose, siekdama patikrinti Vakarų ar kitų kaimyninių valstybių lyderių (pvz., naujai išrinktų valstybių vadovų) reakcijas, demonstruodama nepasitenkinimą NATO pratybomis ar dalinių dislokavimu, atsakydama į Vakarų sankcijas“, – rašoma ataskaitoje.

„Tai neigiamai veiks Lietuvos saugumo aplinką, didins incidentų riziką. Vis dėlto realias karines operacijas Rusija pradeda tik įsitikinusi, kad tikėtina jų nauda atsvers galimus nuostolius. Potencialaus priešininko karinis pajėgumas ir NATO saugumo garantijos yra svarbiausi Rusijos karines ambicijas ribojantys veiksniai. Todėl didėjantys Baltijos valstybių nacionaliniai ir regione dislokuoti Aljanso kariniai pajėgumai mažina tikimybę, kad Rusija ryšis panaudoti karinę jėgą prieš Baltijos valstybes“, – pažymima dokumente.

Kibernetinės grėsmės: Rusijos kibernetinio šnipinėjimo grupuočių veikla aptinkama dažniausiai

Priešiškų valstybių koordinuojamos programišių grupuotės išlieka pagrindine grėsme Lietuvos institucijų ir organizacijų informacinių sistemų saugumui, grėsmių vertinimo ataskaitoje teigia Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos.

„Jų kenkėjiška veikla suintensyvėja, Lietuvoje ir (ar) regione vykstant reikšmingiems nacionaliniams ar tarptautiniams procesams, kuriuos priešiškos valstybės, tikėtina, traktuoja kaip neigiamai veikiančius jų reputaciją ar interesus“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Žvalgyba pažymi, kad iš valstybių remiamų kibernetinių pajėgumų Rusijai priskiriamų kibernetinių šnipinėjimo grupuočių veikla Lietuvos informaciniuose tinkluose aptinkama dažniausiai.

„Pagrindinė valstybinių kibernetinių pajėgumų užduotis – sukurti galimybę ilgą laiką rinkti tikslinę karinę ir politinę informaciją iš oponentų informacinių sistemų. Įgyvendinant šią užduotį siekiama nepastebimai patekti į tikslinės organizacijos (dažniausiai valstybinės institucijos) informacinius tinklus ir sukurti išlikimo mechanizmus, leidžiančius net pašalinus didžiąją dalį kenkėjiško kodo vėl visiškai užvaldyti sistemą“, – rašoma dokumente.

Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvai priešiški programišiai ne tik renka sistemos, į kurią patenka, duomenis, bet ir ieško būdų įgyti prieigą prie įslaptintos informacijos, taip pat tiria pačios sistemos architektūrą. Tokios žinios valstybiniams kibernetiniams pajėgumams sudaro sąlygas lengviau atgauti prieigas prie taikinių net ir visiškai išvalius užkrėstą sistemą.

„Pastaraisiais metais nustatoma, kad įprastai slapta veikiančios šnipinėjimo grupuotės pasitelkiamos daug didesnio dėmesio sulaukiančioms operacijoms – perimtos informacijos paviešinimui ar destruktyviems incidentams. Viešindami informaciją, Rusijos programišiai tikslingai atrenka iš konteksto išimtą informaciją ar įterpia melagingus duomenis, siekdami kompromituoti asmenį ar organizaciją, paveikti visuomenės nuomonę Rusijai palankia kryptimi“, – akcentuojama ataskaitoje.

Taip pat pažymima, kad, siekdami sabotuoti oponentų informacines sistemas ar paslėpti savo kenkėjiškų veiksmų pėdsakus, priešiškų valstybių kibernetiniai pajėgumai gali vykdyti ir ransomware atakas, kurias dažniausiai vykdo kriminalinio pasaulio programišiai.

„Nykstant atskirčiai tarp valstybinių ir nevalstybinių kibernetinių pajėgumų ir jų naudojamų įrankių, taip pat augant organizacijų informacinių sistemų prieinamumui ir integracijai, labai tikėtina, kad artimoje perspektyvoje priešiškų valstybių siekis išnaudoti kibernetinę erdvę žvalgybai ir ardomajai veiklai didės“, – atkreipia dėmesį žvalgyba.