Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkei, istorikei, humanitarinių mokslų daktarei Silvai Pocytei smalsu, kaip Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ atgis Hermano Zudermano apysakos herojų istorijos. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras premjerinius šios operos spektaklius Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatys lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje – gruodžio 3 dieną.

Ta proga Prūsijos (Mažosios) Lietuvos, Klaipėdos krašto istorijos žinovė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė būsimiesiems operos klausytojams pasakoja apie H. Zudermano apysakos „Kelionė į Tilžę“ istorinį kontekstą, to meto pajūrio ir pamario krašto gyventojų buitį, papročius bei jų požiūrį į technikos naujoves.

Beje, istorikai spėja, kad šiandien Lietuvoje įprastu tapusį Indrės vardą sukūrė ir savo kūriniu išpopuliarino būtent rašytojas H. Zudermanas.

– Kaip būsimajai premjerai turėtų pasirengti jos laukiantys operos gerbėjai?

– Manyčiau, eidami klausytis operos „Kelionė į Tilžę“ muzikos mylėtojai bus perskaitę rašytojo H. Zudermano to paties pavadinimo lietuvišką apysaką. Jeigu šiems „namų darbams“ laiko pritrūktų, galima priminti, jog minėtos operos klausytojas turės mintimis, vaizdiniais ir muzikos garsais nusikelti į XIX a. antrą pusę, į Prūsijos (Mažosios) Lietuvos šiaurinę dalį, kurią mažiau girdėję apie Prūsijos Lietuvą identifikuotų pagal apysakoje minimus Klaipėdos, Rusnės, Tilžės vietovardžius. Platesniame kontekste Prūsijos Lietuvai taipogi priskirtume Ragainę, Gumbinę, Tolminkiemį ir kitas šiame areale esančias vietoves. Prūsijos Lietuva kelis šimtus metų priklausė Prūsijos valstybei (nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei), o nuo 1871 m. tapo didžiulės suvienytos Vokietijos dalimi.

Kalbant apie šį regioną, įprasta minėti šimtmečius besitęsusį lietuvininkų ir vokiečių gyvenimą vieniems šalia kitų, protestantiškumo tradicija paremtą religinę ir kultūrinę aplinką, kurią lengviausiai atpažintume paėmę bet kokį šiam kraštui skirtą raštijos veikalą, giesmyną, Šventą Raštą, laikraštį ar kalendorių, atspausdintą gotišku šriftu. Todėl akivaizdu, kad XIX a. Prūsijos lietuvis (arba lietuvininkas) ir Didžiosios Lietuvos lietuvis nėra tapatu, nes jie ilgus šimtmečius gyveno skirtingose valstybėse, skirtingose kultūrinėse, ekonominėse aplinkose. Todėl ir „Kelionėje į Tilžę“ minimos įvairios Anso ir Indrės buities, aplinkos, kultūros detalės to meto Didžiosios Lietuvos lietuviui buvo nepažintos arba svetimos. Bet Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendravimo ypatumai – tai jau atskira tema.

– H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“ istorikės akimis: kokios realaus to meto gyvenimo detalės pateko prozinininko akiratin?

– „Kelionę į Tilžę“ skaičiau ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių kalba. Žinoma, literatūros kūrinį skaitau pirmiausiai kaip istorikė, ieškodama to laikmečio buities, kasdienybės aprašymų, vykusių kultūrinių, tautinių procesų atspindžių. Ir turiu prisipažinti, kad kiekvieną kartą pastebiu arba atkreipiu dėmesį į anksčiau galbūt ne taip ryškiai įstrigusias detales ar smulkmenas. „Kelionė į Tilžę“ yra puikus kūrinys, atskleidžiantis pokyčius lietuvininkų gyvenime, kai Prūsijos ir Vokietijos valstybių sparčios pramonės raidos sukurta materialinė gerovė skverbėsi į jų buitį ir kasdienybę. Tuo pačiu tai skatino lietuvininkų nutautėjimą, kuris skleidėsi ir natūraliu, vokiškos kalbos ir kultūros perėmimo būdu.

– Ansas ir Indrė Tilžėje skubėjo išvysti traukinį?..

– Jeigu reiktų išrinkti pagrindinį apysakos simbolį, tampantį centrine jos ašimi, nedvejodama nurodyčiau traukinį. Nes jei ne Anso ir Indrės noras Tilžėje pamatyti traukinį, nebūtų įvykusi jų kelionė, nebūtų išsirutuliojusi ir pagrindinė siužeto linija.

Gal dalis skaitytojų, o ir būsimosios premjeros režisierius Gytis Padegimas su šia mano nuomone nesutiktų, teigdami, jog svarbiausia apysakoje – dviejų žmonių santykių drama, o traukinys tėra šalutinis, fragmentiškai šmėžuojantis objektas. Tačiau vertindami rašytojo aprašomą laikmetį, neabejodami galime teigti, jog būtent geležinkelis simbolizavo to meto visuomenės ekonominio, pramoninio ir netgi kultūrinio vyksmo pažangą, turėjusią įtakos kiekvieno Prūsijos ar Vokietijos gyventojo aplinkai ir kasdienybei.

Kai XXI a. esame išlepinti žaibiškai plintančios infrastruktūrinės ir technologinės pažangos, apsėsti išmaniųjų telefonų manijos, o kelionės lėktuvu mums tapo kone kasdieniu reiškiniu, kai vis drąsiau kalbama apie kosminį turizmą, – sunku įsivaizduoti, ką XIX a. antros pusės lietuvininkui reiškė traukinys ir jo susisiekimo galimybės. O reiškė tiesiog griūtį senojo pasaulio, kuriame keliauta arkliais traukiamais vežimais, pašto karietomis arba paprastomis vandens transporto priemonėmis – valtimis.

Senosios susisiekimo priemonės ribojo žmonių keliavimo galimybes, tuo tarpu geležinkeliais riedantys traukiniai tapo žmonių susibūrimo vietomis, sumažino erdvės ir laiko pojūtį, mentališkai ir praktiškai priartino iki tol nepasiekiamas vietoves, tad Ansas ir Indrė pradeda svajoti nuvažiuoti iki Berlyno ir pamatyti patį Vokietijos kaizerį. Tai paprastam XIX a. vidurio Prūsijos pakraščio gyventojui, kurio pažintas pasaulis ribojosi bažnytine parapija ir artimiausiu miesteliu, kuriame vykdavo turgūs, turėjo prilygti stebuklui. Atsiradus geležinkelių tinklui, traukiniais pervežama pramonės produkcija pasiekdavo net atokiausius Prūsijos miestelius ir kaimus, ką iliustruotų, pavyzdžiui, Šilokarčemoje Anso Indrei nupirkta šilkinė suknelė.

Todėl komentuojant iš istorinės perspektyvos „Kelionėje į Tilžę“ drąsiai galima būtų įžvelgti lietuvininkų, kaimo gyventojų ar žvejų siekį pažinti miestiečio, jų tapatinamo su vokiškumu, aplinką. Ir ne tik pažinti, bet ir tapti jos dalimi, perimti įvairiausius pramoninės gamybos siūlomus buities patogumus, modernesnius darbo įrankius ir visokius padargus.

Beje, traukinio paminėjimas leidžia identifikuoti kūrinyje aprašomo veiksmo laiką. Ansui pasiūlius nuvykti į Tilžę pažiūrėti geležinkelio, Indrė atsakiusi, jog „netrukus geležinkelis bus nutiestas iki Klaipėdos“. Geležinkelio linija Klaipėda-Tilžė buvo nutiesta ir atidaryta 1875 m., vadinasi, apysakos veiksmas rutuliojasi XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje.

– Ar Indrės rūbai buvo jos pačios austi?

– Su XIX a. pramonės plėtra pačių lietuvininkių austi ir siūti rūbai tapo išstumiami prabangesnių audinių. Rūbų iš aksomo, šilko, brokato buvo galima nusipirkti ir didesnio bažnytkaimio parduotuvėje. Lietuviškų drabužių atsižadėjimas buvo suvokiamas kaip archaiškumo keitimas naujumu ir šiuolaikiškumu. Bet vokiečių ir lietuvininkų santykių kontekste tai suvokta kaip lietuvininkų išsižadėjimas savo tradicijos ir aukštesnio socialinio statuso, kuriam neabejotinai priklausė vokiečiai, siekis. Toks vokiškų kultūrinių elementų brovimasis į lietuvininkų aplinką, ypač rūbų nešiosenoje, neretai sulaukdavo pašaipų XIX-XX a. lietuviškos spaudos puslapiuose, sarkastiškai minint, jog viena lietuvininkė Šilokarčemos bažnyčioje vos pro vartus galėjo įeiti, nes buvo užsidėjusi į rėtį panašią skrybėlę su pritvirtintomis gaidžio, varnos, žąsies ir šarkos plunksnomis.

– Kuo maitinosi ano meto žmonės?

– Modernėjantis, dinamiškas XIX amžius keitė ir šio krašto gyventojų valgius, ypač tai galima pastebėti kaimiškoje aplinkoje. Ant lietuvininkų stalo šalia vyravusių sūrių ir rūgščių patiekalų atsirado ir saldūs, pavyzdžiui, uogienės. Lietuvininkų mėgtą pusryčių sriubą išstūmė kava.

– Kokios mitybos detalės minimos „Kelionėje į Tilžę“?

– Čia kalbama apie žvejo šeimą, todėl akivaizdu, kad tarp valgių, kuriuos Indrė atsivežė į Tilžę, matome kaimo žvejo aplinkai būdingų valgių – nėgę arba devynakę, pačios rūkytą lašišą. Atvykę į Tilžę jie taip pat užkandžiauja atsivežta rūkyta dešra, virtais kiaušiniais. Tai valgiai, kuriuos lietuvininkai gaudavo iš savo ūkio. Vaikštinėjančius Tilžėje Ansą ir Indrę stebina kaimo žmogui neįprasta kitokių valgių gausa ir įmantrumas: cukrainėje prikrauta tortų ir kitokių saldėsių, jie skanauja rožių likerio.

– Kokie buvo tuometiniai lietuvininkų ir vokiečių santykiai?

– Lietuvininkai ir vokiečiai Prūsijoje, Vokietijos valstybėje, vieni šalia kitų gyveno kelis šimtus metų. Tą sugyvenimą istorijos tėkmė sukonstravo per vokiečio-pono ir lietuvininko-valstiečio ar kaimo gyventojo santykį. Juk ir Kristijonas Donelaitis savo „Metuose“ pamokslavo lietuvininkams būrams nepasiduoti vokiečių įtakai ir įvairioms miestietiškos aplinkos pagundoms. Šiame vokiečių ir lietuvininkų santykyje atsiskleidžia ir lietuvininkų kalbos išsaugojimo bei nutautėjimo problema.

Ypač XIX a. su geležinkelių plėtra paspartėjus vidinei migracijai, plečiantis miestams, kurie viliojo kaimo žmones įvairiomis darbo galimybėmis, lietuvininkui vokiškoje aplinkoje išlaikyti lietuvių kalbą tapo labai sudėtinga. Rašytoja Ieva Simonaitytė taip pat akcentavo lietuvininkų kalbos atsižadėjimą, vienos herojės lūpomis bylodama: „Juk su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi, nebent iki Priekulės“. Tad tapimas miestiečiu arba ponu lietuvininkui reiškė ir tarp kaimo gyventojų paplitusios lietuvių kalbos atsižadėjimą. Neveltui „Kelionės Tilžę“ pradžioje Ansas Balčius yra apibūdinamas kaip „jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokietis“.

Tas miestiečio ir kaimiečio bendrabūvio santykis puikiai atskleidžiamas ir aprašomame Tilžės Jokūbinės parke vykusio koncerto eizode, nes Indrė suabejojo, ar pramogoje, kuri skirta tik vokiečiams, gali dalyvauti ir lietuviai, ypač su kaimiškais drabužiais.

Turime atkreipti dėmesį, jog po Vokietijos imperijos sukūrimo 1871 m. pradėta vykdyti prievartinė germanizacija visas imperijoje vartotas tautinių grupių kalbas stūmė į visuomenės užribį. Lietuvių kalba taipogi buvo uždrausta mokyklose, administracinėse įstaigose. Tokia imperijos politika prisidėjo prie lietuvininkų nutautėjimo ir lietuvių kalbos vartojimo arealo mažėjimo.

Kita vertus, XIX a. antroje pusėje radosi daug vokiečių inteligentų, kurie stengėsi užrašyti ir fiksuoti lietuvininkų kalbą, tradicijas, papročius, pramokti lietuvių kalbos moksliniais interesais arba tam, kad dirbdami šiame krašte galėtų betarpiškai bendrauti su lietuvininkais. H. Zudermanas taipogi mokėjęs lietuviškai, o rašytojo bičiulį, Šilokarčemos mecenatą, garsų dvarininką Hugo Šojų galėtume drąsiai įvardinti tikruoju krašto šviesuoliu, daug prisidėjusiu prie lietuvininkų kultūrinės tradicijos, etnografijos saugojimo, fiksavimo ir sklaidos.

– Indrė, Ansas, Bušė: ar šie rašytojo herojams parinkti vardai buvo populiarūs tuo metu? Kaip manote, kodėl laikmečių tėkmėje išliko vienintelė Indrė?

– Perskaičiusi „Kelionę į Tilžę“ pirmą kartą, nustebau, kodėl pagrindinė kūrinio herojė Indrė vadinama visiškai neįprastu ir nebūdingu Prūsijos Lietuvos lietuvininkams vardu. Kaip teigia Prūsijos Lietuvos asmenvardžių tyrinėtojai, tarp lietuvininkų vyrų ir moterų dominavo negausūs krikščioniški vardai, daugiausia kilę iš hebrajų, graikų ir lotynų kalbų. Į lietuvišką vartoseną jie atėjo per vokiečių kalbą ir laikui bėgant šiame regione įgijo tam tikras tarmines adaptacijos variacijas. Pavyzdžiui, kūrinio herojaus Anso vardas sietinas su iš hebrajų kalbos kildinamu Jonu ir vokiečių kalboje vartojamu Hansu, tik numetus raidę h vardo pradžioje buvo gautas Ansas. Panašiai vokiškas vardas Heinrich tapo lietuvišku Endrikiu. Bušės atveju galime sakyti, kad vardas kildinamas iš Barboros, o vietinėje tarminėje vartosenoje buvo sutrumpintas į Bušę.

Įdomesnė Indrės vardo istorija. Tyrinėtojai šio vardo nemini XVIII-XIX a. šaltiniuose, jo neteko fiksuoti ir išlikusiuose senųjų Klaipėdos krašto kapinių antkapinių paminklų įrašuose, liudijančiuose XIX-XX a. sandūroje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Galima numanyti Indrės vardą sugalvojus patį H. Zudermaną. Vokiški šaltiniai daro prielaidą, jog Indrė galėtų būti siejama su lietuvišku žodžiu nendrė. Tokia sąsaja galėtų būti paaiškinta tuo, jog rašytojas mokėjo lietuvių kalbą ir jautė žodžių sąskambius. Be to, nendrėje galėtume įžvelgti tam tikrą rašytojo norėtą perteikti meninę metaforą, iliustruojančią pagrindinės herojės valią ir ryžtą, nes juk gamtoje nendrė linksta, bet nelūžta. Nežuvo ir Indrė. Gal šita vardo kilmės versija nėra įtikinama, bet nenustebčiau, jei Indrės vardas būtų išplitęs H. Zudermano dėka.

Kalbant apie lietuvininkų pavardes pasakytina, kad XIX a. antroje pusėje jos jau buvo patyrusios gana ryškią vokiečių kalbos įtaką: tiek vyrų, tiek moterų pavardėse būdavo numetamos galūnės, dėl ko moterų bei vyrų pavardžių struktūra suvienodėjo. H. Zudermanas irgi mini tokias pavardes: Ansas ir Indre Balczus, gimusi Jaksztat.

– Esate tyrinėjusi, kuris iš garsių rašytojų – Hermanas Zudermanas ar Ieva Simonaitytė – tikroviškiau aprašė Prūsijos (Mažąją) Lietuvą. Tai kuriam geriau sekėsi perteikti šio krašto istoriją?

– Prie šios temos esu prisilietusi fragmentiškai, kai doktorantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete metu turėjau parašyti seminarinį rašto darbą apie šių dviejų rašytojų kūryboje atspindimos Prūsijos (Mažosios) Lietuvos kasdienybės aplinkos autentiškumą. Tuo metu padarytai išvadai, kad H. Zudermanas „Lietuviškose apysakose“ rašė tikroviškiau ir autentiškiau, pritarčiau ir dabar, nes šiam autoriui siužetus diktavo jo gyvenamoji aplinka ir jį supę žmonės. Manau, neatsitiktinai H. Zudermanas „Kelionėje į Tilžę“ įpina Rusnės miestelio vaizdinį, mat rašytoją siejo ilgametė bičiulystė su Rusnėje nuo 1869 m. iki XX a. pradžios dirbusiu gydytoju Artūru Kiteliu.

Gydytojas tapo vienu iš apysakos „Jonas ir Erdmė“ prototipų. Būtent jis pasiūlė H. Zudermanui ir „Kelionės į Tilžę“ siužetą. Pats H. Zudermanas taipogi domėjosi lietuvininkų gyvenimu, mokėjo lietuvių kalbą, galėjo ja betarpiškai bendrauti, tad istorijų savo kūriniams sėmėsi iš Šilokarčemos teismuose nagrinėtų bylų, kuriose buvo apstu žmogiškųjų dramų, jausmų ir kasdienio gyvenimo detalių.

Šie pamintijimai jokiu būdu nenuneigia I. Simonaitytės kūrinių vertės, nes juose taip pat apstu autentiškų detalių. Tačiau žinant rašytojos kūrybos laikmetį – Klaipėdos krašto autonomiją 1923-1939 m., vėliau - sovietinę Lietuvą, akivaizdu, kad jos kūriniai buvo veikiami to meto politinių aplinkybių bei atmosferos. Tad vokiečių ir lietuvininkų santykių vaizdavimas juose buvo užaštrintas politinių įtampų ir kontekstų.

– Ką apysakos „Kelionė į Tilžę“ herojams reiškia tikėjimas? Jie greičiausiai buvo liuteronai?

– Be jokios abejonės, apysakos herojai yra evangelikų liuteronų tikėjimo, kaip ir didžioji dauguma Prūsijos Lietuvos lietuvių, šią religiją išpažinusių nuo XVI a. pradžios. Religingumas yra viena iš lietuvininkų tapatumo savybių, kuri tampriai persipynusi su gimtosios lietuvių kalbos vartojimu. Viena iš protestantizmo idėjų buvo Dievo žodžio skelbimas gimtąja bendruomenės kalba. Todėl lietuvininkai, tapę protestantizmo išpažinėjais, nuo pat pradžių turėjo galimybę bažnyčiose klausytis pamaldų lietuvių kalba. Ši Prūsijos kunigaikštystės puoselėta protestantizmo kultūrinė misija sudarė galimybes rastis lietuviškam spausdintam žodžiui, pirmajai lietuviškai knygai ir vėlesniems spaudiniams.

Lietuvininkui, daugiausiai kaimo žmogui, bažnyčioje skelbtas Dievo žodis per kelis šimtmečius suformavo stiprų pamaldumą. Tai atsispindi ir Indrės laikysenoje: ji nekovoja prieš savo vyro nepadorų elgesį, o palieka viską savieigai ir pasikliauja Dievo valia. XIX a. antroje pusėje tarp lietuvininkų ypač sustiprėjo namų pamaldos, arba surinkiminis judėjimas, o surinkimininkai rezervuotai žiūrėję į įvairias pasaulietines linksmybes, šokius, dainas.

Į klausimą, kaip tokioje religingoje aplinkoje radosi H. Zudermano aprašomi meilės trikampiai ir svetimavimo nuodėmės, atsakyti galėtume paprastai: kiekviena visuomenė paremta tarpusavio bendravimo santykiais, žmogiškomis silpnybėmis ir nuopuoliais. Tad aprašomas Anso ir Indrės šeimos siužetas galėjo rastis ir kartotis įvairiose visuomenėse įvairiais istoriniais laikotarpiais. Būtent todėl jis išlieka mums aktualus.

– Kodėl Ansas apsigalvojo ir nebenorėjo atsikratyti savo žmonos, kaip buvo suplanavęs?

– Į šį klausimą turbūt kiekvienas skaitytojas turėtų savo atsakymą, savo pajautimą. Mano nuomone, lankymosi Tilžėje metu, kai Indrė aplinkinius žavėjo savo grožiu tiek galanterijos parduotuvėje, tiek Jokūbinės parke, Ansas pradeda didžiuotis savo žmona, aplinkinių vadinta ponia, ir tas grožio bei poniškumo pojūtis atveria Ansui akis.

– Ar galima daryti prielaidą, kad kažkur Šilutės krašto vietovėse tebegyvena Anso ir Indrės ainiai?

– Turėčiau skaitytojus nuvilti pasakydama, kad rasti Anso ir Indrės palikuonių šiandieninėse Šilutės apylinkėse būtų sudėtinga arba visai neįmanoma. Čia turėtume prisiminti XX a. pirmos pusės Prūsijos Lietuvos istoriją. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir sprendžiant apie pokarines Vokietijos sienas, 1919 m. nuo jos buvo atimtos kai kurios teritorijos, tarp kurių buvo ir šiaurinė Prūsijos Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas su H. Zudermano aprašytomis pamario vietovėmis, Šilokarčema, Rusne, Klaipėda. Šį kraštą iki 1923 m. Antantės vardu administravo Prancūzija, o 1923-1939 m. Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais priklausė Lietuvos respublikai, kuri 1939 m. kovo mėnesį kraštą atidavė Vokietijai po jos Lietuvai pateikto ultimatumo.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Klaipėdos krašto gyventojai drauge su kitais Vokietijos reicho gyventojais 1944 m. antroje pusėje pasitraukė į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos. Deja, dalis besitraukusių gyventojų žuvo karo pabaigos baisybėse. Klaipėdos krašte liko tik mažytė dalis senbuvių, o į ištuštėjusį ir sovietinės valdžios užimtą kraštą kėlėsi naujieji gyventojai iš Didžiosios Lietuvos ir įvairių Sovietų sąjungos regionų. Būtent todėl po 1945 m. Anso ir Indrės ainius čia rasti būtų mažai vilties. Nors gal kur kitoje valstybėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje įsikūrė nemažai pasitraukusiųjų iš Klaipėdos krašto, ir šiandien tebegyvena H. Zudermano herojų gentainiai.

– Esate kilusi iš Agluonėnų Klaipėdos rajone. Ar „Kelionė į Tilžę“ jums primena savus kraštus?

– Jau minėjau, kad „Kelionė į Tilžę“ man pirmiausia asocijuojasi su geležinkeliu, tad šiuo aspektu galėčiau rasti sąsajų su gimtaisiais Agluonėnais, pro kuriuos 1907 m. buvo nutiesta siaurojo geležinkelio linija Klaipėda-Pėžaičiai. Vadinamasis siaurukas kursavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet, žinoma, siaurukui nebuvo kaip lygintis su Tilžėje pūškavusiais garvežiais ir traukiniais.

„Kelionę į Tilžę“ ir Agluonėnus galėtų sieti ir upės vaizdinys, nes Agluonėnai įsikūrę prie Agluonos upelio, o mano gimtieji namai, mano mamos ir jos kelių kartų protėvių gimtinė, stovi prie pat upelio. Jo pakrantės buvo nuostabi vaikystės žaidimų vieta, tačiau šalia teliuškuojantis vanduo netraukė sėdėti su meškerėmis ir žvejoti, plaukti taip pat neišmokau... Visgi Agluonėnai ir H. Zudermano aprašytos vietovės – tai to paties mūsų aptarto regiono istorijos dalis, išgyvenę tuos pačius prozininko aprašytus virsmus.

– Ar ateisite į premjerą?

– Prisipažinsiu, jog operos muzikos fragmentą pirmąkart išgirdau visai neseniai, diskusijos Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje metu. Galbūt tai nėra mano širdies muzika, tačiau į premjerą būtinai ateisiu. Juk įdomu, kaip H. Zudermano aprašytų herojų istorijos atgis operos spektaklyje.