Pernai viena mažiausių Afrikos valstybių – Pusiaujo Gvinėja – atšventė savo nepriklausomybės 50-metį, o šiemet, rugsėjo 29 d., sukako 40 metų, kai buvo sušaudytas pirmasis jos prezidentas, per dešimtmetį pavertęs buvusią kone pavyzdinę ispanų koloniją skurdo ir diktatūros šalimi. 1979 m. perversmą surengė pirmojo prezidento sūnėnas, valdantis Pusiaujo Gvinėją iki šiol. Ši šalis iki šiol yra tikras paradoksas: ji – viena turtingiausių Afrikoje, bet jos gyventojus kamuoja daugybė socialinių problemų.

Manvydas VITKŪNAS

Neapsigaukite – ekvatorius nekerta Pusiaujo Gvinėjos. Ši šalis pavadinta taip todėl, kad Šiaurės ir Pietų pusrutulius skirianti riba eina visiškai netoli šios mažos valstybės, išskirtinės savo geografine padėtimi: mažesnė dalis jos yra keliose Gvinėjos įlankos salose (didžiausioje, Bioke, įsikūrusi sostinė – Malabo miestas), o kita, didžioji, dalis, vadinama Rio Muniu, – Afrikos žemyne. Ši valstybė plotu (28 tūkst. kv. km) daugiau nei du kartus mažesnė už Lietuvą, joje gyvena apie 1,3 mln. žmonių. Pagal teritorijos dydį ir gyventojų skaičių Pusiaujo Gvinėja yra viena mažiausių Afrikos valstybių, bet jos istorija – išskirtinai įdomi ir permaininga.

Čiabuviai sukildavo

Atlanto vandenyno dalies, vadinamos Gvinėjos įlanka, pakrantės nuo seno domino europiečius, ypač portugalus, XV a. pradėjusius sparčią kolonijinę ekspansiją Juodajame žemyne. 1472 m. ekspedicijos dalyviai, vadovaujami portugalų kapitono Fernando Po, atrado salą, kuri jo garbei ilgus amžius, iki pat 1973-ųjų, buvo vadinama Fernando Po sala. Vėliau pirmasis nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidentas savo garbei pervadino salą Masiaso Ngemos Bijogo vardu, o nuo 1979 m. ši sala yra žinoma kaip Biokas.

Nuo XV a. iki pat XVIII a. pabaigos salą (kaip ir kai kurias kitas, mažesnes) valdė Portugalija, o 1778 m. ją kartu su Rio Muniu perėmė ispanai. Žemyninis Rio Munis (jo teritorija (26 tūkst. kv. km) – žymiai didesnė negu salų (vos 2 tūkst. kv. km)) buvo pavadintas pagal upės pavadinimą (Rio Muni – „tyli upė“). Ispanai tikėjosi paversti įsigytą koloniją klestinčių plantacijų kraštu, bet susidūrė su problemomis. Rio Munyje didelę dalį gyventojų nušienavo epidemijos ir čia tiesiog stigo darbo rankų. Panaši padėtis susiklostė ir salose. Negana to, čiabuviai nustebino kolonizatorius, priešindamiesi priverstiniam darbui ir rengdami ginkluotus sukilimus: Rio Munyje ispanų valdžia įsitvirtino tik 1856-aisiais, o paskutiniai ginkluoti čiabuvių sukilimai prieš kolonizatorius vyko 1898 m. (žemyne) ir 1906 m. (saloje).

1827–1843 m. Fernando Po salą buvo užėmę britai ir įkūrę čia savo bazę kovai su vergų prekyba. Britų karo laivai gaudė vandenyne vergų pirklių laivus, jų įgulas atiduodavo teismui, o išlaisvintus juodaodžius stengėsi apgyvendinti saugiose teritorijose – britų kontroliuotoje Siera Leonėje ir kitur (taip pat ir Rio Munyje). Taip saloje atsirado margakalbė įvairių afrikiečių genčių atstovų bendruomenė, iki šiol dalies šalies gyventojų kalba – įdomus anglų, ispanų ir kai kurių Afrikos kalbų mišinys. 1827 m. buvusios dar portugalų įsteigtos gyvenvietės vietoje britai įkūrė Port Klarenso miestą. Salą atgavę ispanai jį pervadino Santa Isabele, o 1973-iaisiais, vykdant afrikanizacijos politiką ir ispaniškus vietovardžius keičiant afrikietiškais, miestas gavo Malabo pavadinimą, taip pagerbiant paskutinį čiabuvių karalių, besipriešinusį ispanams ir vadovavusį 1906 m. vykusiam sukilimui.

Laisvės chaosas

Po Pirmojo pasaulinio karo valdžia Madride nusprendė vadinamąją Ispanijos Gvinėją paversti pavyzdine kolonija. Šalyje (ypač derlingoje Fernando Po saloje) imta steigti didžiules kakavmedžių ir kavamedžių plantacijas, o darbo rankų stygių kompensavo iš Nigerijos (tuomet kontroliuotos britų) atvežti darbininkai. Ispanų garbei reikia pripažinti, kad tuo metu kolonijinis režimas buvo gana švelnus, steigtos mokyklos, aktyviai dirbo katalikų misionieriai. Kai 1936-aisiais Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, vietos administracija palaikė komunistuojančius respublikonus, bet sukilusi karinė įgula perėmė salos kontrolę ir stojo į Fransisko Franko pusę. Šio nevienareikšmiškai vertinamo ir dažnai diktatoriumi vadinamo generolo valdymo laikais Pusiaujo Gvinėjai 1963 m. buvo suteikta autonomija, o 1968 m. – nepriklausomybė. Tai įvyko taikiai, be kraujo praliejimo. Deja, labai greitai paaiškėjo, kad išbandymas laisve šiam kraštui tapo nelengvu iššūkiu.

Pirmasis Pusiaujo Gvinėjos nepriklausomybės dešimtmetis gali būti vadinamas vieno žmogaus – Fransisko Masiaso Ngemos (1924–1979) – epocha. Kilęs iš Rio Munio, žymaus vienos genties kerėtojo sūnus buvo vidutinių gabumų, bet labai atkaklus ir visada troško valdžios. Jis baigė mokyklą ir tris kartus nesėkmingai laikė valstybės tarnybos ispanų kolonijinėje administracijoje egzaminą. Pagaliau ketvirtas kartas nemelavo: Fransiskas Masiasas Ngema tapo tarnautoju, netrukus ėmė kopti karjeros laiptais. 1960 m. jis tapo gimtosios Mongomo srities alkaldu (meru), po ketverių metų – autonominės vyriausybės vicepremjeru, o 1968-aisiais laimėjo pirmuosius nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidento rinkimus.

Jo populiarumas visuomenėje akimirksniu išaugo dėl populistinės, antiispaniškos retorikos. Praėjus vos trims mėnesiams po rinkimų, šalies vadovas ėmė ne tik masiškai keisti ispaniškus pavadinimus ir vardus afrikietiškais, bet ir kaltinti ispanus (jų šalyje buvo likę daugiau kaip 7 tūkst.) šimtmečius engus vietos gyventojus, nualinus kraštą, ir pasiūlė savo tautai „pasiimti tai, kas jai teisėtai priklauso“. Tai buvo lyg degtukas prie statinės parako – vietos jaunimo gaujos ėmė gaudyti ispanus gatvėse, buvo daug plėšimų, prievartavimų, nužudymų. Bandęs raminti marodierius juodaodis šalies užsienio reikalų ministras buvo žiauriai sumuštas, jam sulaužytos abi kojos, netrukus prezidento nurodymu pateko į kalėjimą.

Afrikos Aušvicas

Absoliuti dauguma ispanų, viską metę, pabėgo iš šalies, o Fransiskas Masiasas Ngema ėmėsi įtvirtinti savo diktatūrą: per dvejus metus nužudė 10 iš 12 ministrų, uždraudė visas politines partijas, išskyrus savo 1970 m. įkurtą Vieningąją nacionalinę darbo partiją. 1972-aisiais jis pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, taip pat ministru pirmininku, gynybos, valstybės saugumo, ekonomikos, finansų ir teisingumo ministru. Kitus ministrus, taip pat gubernatorius, merus, teisėjus, valdininkus skyrė pats. Demokratijos iliuzijai palaikyti šalyje veikė ir marionetinis parlamentas. Sūnėnui Teodorui Obiangui Ngemai Mbasogui prezidentas patikėjo nacionalinės gvardijos vado, Gynybos ministerijos generalinio sekretoriaus ir visų kalėjimų vyriausiojo viršininko pareigas. Kariuomenėje, policijoje, ypač saugumo tarnyboje, į visus svarbesnius postus šalies vadovas skyrė tik savo gimines ar artimus draugus. Mažytėje Pusiaujo Gvinėjoje įsigalėjo diktatūra, prieš kurią nublanko daugelis kitų panašių to meto Afrikos režimų.

Kadangi, prezidento teigimu, „ispanai paliko šalį ir jų turtas tapo bešeimininkis“, buvusių kolonistų nuosavybė buvo nacionalizuota, faktiškai – sutelkta prezidento rankose. Valstybė (t. y. diktatorius) įvedė užsienio prekybos monopolį. Kai ekonomika ėmė šlyti tiesiog akyse, prezidentas surengė viešą nacionalinio centrinio banko direktoriaus egzekuciją, o valiutą iš banko saugyklų liepė pervežti į prezidentūrą ir ėmė pats vykdyti šalies monetarinę politiką. Nuo nežabotos valdžios diktatorius, atrodo, išprotėjo. Jis uždarė šalyje visas bibliotekas, išskyrus vienintelę sostinėje.

Mokyklose realus švietimas buvo pakeistas imitacija ir šūkių mokymusi bei skandavimu, galiausiai daugelis mokymo įstaigų išvis buvo uždarytos. Bažnyčiose katalikų kunigai turėjo pamokslų metu vis kartoti, kad „nėra kito dievo, išskyrus Masiasą“ ir kad „tik Masiaso dėka buvo sukurta Pusiaujo Gvinėja“. Galiausiai 1975 m. krikščionybė buvo uždrausta, dvasininkai – represuoti ar pabėgo iš šalies, bažnyčios stovėjo apleistos arba paverstos sandėliais (katedra Malabe tapo ginklų arsenalu). Mažytėje šalyje buvo nužudyta, įvairiais duomenimis, nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. žmonių, mažiausiai 125 tūkst. pabėgo į užsienį, ne mažiau kaip 80 tūkst. buvo uždaryti į priverčiamojo darbo stovyklas.

Pirmiausia buvo represuoti išsilavinę, ypač aukštąjį mokslą baigę, gyventojai, nors jų šalyje ir taip labai trūko. Pusiaujo Gvinėją imta vadinti Afrikos Aušvicu. Kai valstybinio statistikos biuro direktorius pateikė prezidentui demografinės padėties ataskaitą, liudijančią, jog šalies gyventojų skaičius vos per kelerius metus dramatiškai sumažėjo, diktatorius įsakė sukapoti valdininką į gabalus, kad „tas nevykėlis pagaliau išmoktų skaičiuoti“.

Bijojo kerų

„Tamsūs ispanų kolonizatorių valdymo laikai“ daugeliui šalies gyventojų Fransisko Masiaso Ngemos valdymo periodu ėmė atrodyti buvę gana šviesūs. Šalyje stigo daugelio prekių, maisto produktų, elektra net sostinėje buvo tiekiama tik tam tikromis valandomis. O prezidentas (beje, palaikęs labai gerus santykius su totalitarinio Šiaurės Korėjos režimo atstovais) toliau kraustėsi iš proto tikrąja šio žodžio reikšme: garsiai bendravo su pavaldiniais, kurie jo įsakymu jau seniai buvo nužudyti, iždo pinigus liepė išnešti į prezidentūros sodą. Ten dauguma banknotų permirko lietuje ir tapo netinkami naudoti. Keli karininkai, išdrįsę pasiskųsti prezidentui, kad jau kelis mėnesius negauna algų, buvo nedelsiant sušaudyti.

Galų gale valstybėje įvyko karinis perversmas, vadovaujamas ištikimiausio diktatoriaus bendražygio, sūnėno Teodoro Obiango Ngemos Mbasogo. Prezidentas buvo apkaltintas šalies gyventojų genocidu ir nuteistas sušaudyti. Tačiau nė vienas iš šalies pareigūnų ar karių nesutiko pakelti ginklo, mat baiminosi buvusio prezidento antgamtinių galių, laikė jį didžiu kerėtoju. Tada egzekutorių komanda buvo suformuota iš gvardijoje tarnavusių marokiečių samdinių. Vienas baisiausių XX a. diktatorių sušaudytas 1979 m. rugsėjo 29 d. Jo vietą užėmęs sūnėnas valdo šalį iki šiol ir daug kuo yra panašus į dėdę. Tai absoliučiai autoritarinis vadovas. Rinkimai šalyje yra farsas, valdantis prezidentas kaskart surenka juose ne mažiau kaip 97 proc. balsų.

Visgi gyvenimas šalyje pagerėjo, nes naujasis vadovas nėra toks sadistas ir beprotis, kaip jo dėdė. Be to, 1991 m. šalies teritorijoje rastos didžiulės naftos ir dujų atsargos smarkiai trūktelėjo valstybės ekonomiką į priekį. Tai leido Pusiaujo Gvinėjai tapti viena turtingiausių Afrikos šalių. Žemės ūkis sukuria tik 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, kas nebūdinga Afrikai. Valstybės ekonomikos variklis – naudingųjų iškasenų gavyba. Pusiaujo Gvinėja eksportuoja naftą, suskystintąsias dujas, boksitą (aliuminio žaliavą), medieną, kavą, kakavą. Į šalį plūsta imigrantai, bet socialiniai skirtumai iki šiol – milžiniški: pusė gyventojų lieka už skurdo ribos, sveikatos apsauga – prasta (penktadalis vaikų nesulaukia penkerių metų), yra rimtų ekologinių problemų (pavyzdžiui, Anobono saloje – vienas didžiausių pasaulyje toksiškų atliekų sąvartynų). Vis dėlto šalies prezidentas neskursta: jo turto vertė, užsienio analitikų vertinimu, siekia mažiausiai 600 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių.