Populiarus serialas „Černobylis“ priminė didžiausią branduolinę katastrofą, leidusią padaryti dešimtis atradimų, paneigusių įsitikinimą, kad dėl radiacijos Žemė virsta dykuma. Dabar jau žinome, kad žmonėms pasitraukus iš užterštos teritorijos gamta tučtuojau ėmėsi atsikurti.

Vitalijus BALKUS

Tačiau pradėkime visgi nuo tos lemtingos 1986 m. balandžio 26 dienos. Nepaisant to, kad SSRS aktyviai rengėsi galimam branduoliniam karui, žinios apie radiacijos poveikį žmonėms buvo dalinės, dažnai – tik teorinės. Ne itin geresnė padėtis buvo ir technologijų, leidžiančių tiksliai prognozuoti, kokia kryptimi pasklis radiacija, kokia bus tarša, jos intensyvumas ir tankis užterštose teritorijose.

Daugiausia praktinių žinių iki Černobylio katastrofos suteikė 1957 m. kombinate „Majak“ įvykusi avarija. Tąkart sprogus branduolinių atliekų talpyklai buvo užteršta apie 20 tūkst. kv. km teritorija, daugiau nei 280 tūkst. žmonių patyrė radiacijos poveikį. Įvairių šaltinių teigimu, iš jų mirė nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Deja, žuvusiųjų skaičius, kaip ir tikrasis avarijos mastas, nėra atskleistas iki šiol. Tačiau ir iš to, kas žinoma, galima teigti, kad ši avarija savo mastu yra trečia po Černobylio ir Fukušimos.

Kitas praktinių žinių, kaip elgtis branduolinio incidento atveju, šaltinis buvo 1954-aisiais Tocko poligone vykusios karinės pratybos, kai apie 45 tūkst. karių turėjo patikrinti, ar galimi kovos veiksmai užterštoje teritorijoje sprogus branduolinei bombai. Kaip suprantate, apie šių mokymų metu kilsiančius ilgalaikius padarinius dalyvių sveikatai buvo galvojama mažiausiai, be to, ir slaptumo skraistės niekas neketino praskleisti net tuomet, kai medicininių ir biologinių duomenų prireikė planuojant veiksmus Černobylyje.

Pasaulio patirtis

Tiesa, didelės patirties šiuo klausimu neturėjo ir kiti „branduolinio“ pasaulio atstovai. Japonai, iki tol daugybę metų tyrinėję bombardavimo Hirosimoje ir Nagasakyje padarinius, surinko milžinišką kiekį duomenų, tačiau tai buvo visiškai kitokių medžiagų sukelta tarša – Černobylis išspjovė į aplinką nuo kelių dešimčių iki 400 kartų daugiau radioaktyviųjų medžiagų nei nedidelė iki 20 kilotonų galios amerikiečių branduolinė bomba.

Iki Černobylio avarijos po vieną tikrai rimtą branduolinį incidentą patyrė britai ir amerikiečiai. 1957 m. britų branduoliniame komplekse „Sellafield“ įvykus avarijai radiacija pasklido už jo ribų, tačiau tiesiogiai nuo jos žuvusių žmonių nebuvo, o ilgalaikiai padariniai taip pat nebuvo rimtai tiriami. 1979-aisiais amerikiečių „Three Mile Island“ („Trijų mylių salos“) branduolinėje jėgainėje įvyko avarija, kurią kai kas vadina Černobylio repeticija, nes incidento metu išsilydė aktyvioji reaktoriaus zona. Nors tai ir įvarė baimės gyventojams bei pakirto pasitikėjimą branduolinės energetikos saugumu, neįvyko baisiausia – sprogimas, išmetantis reaktoriaus turinį toli į aplinką. Beje, šios avarijos padarinius tikimasi galutinai likviduoti tik 2037 m.

Taigi iki 1986-ųjų supratimo, kaip elgtis branduolinės katastrofos atveju ir koks jos poveikis, iš esmės nebuvo.

Informacijos slėpimo padariniai

Avarija Černobylio atominėje elektrinėje sukėlė visišką tuometės valdžios sumaištį. Kaip dabar žinome iš neseniai viešai paskelbtų KGB dokumentų, jos masto slėpimas vyko grandinės principu: pirmiausia jėgainės vadovybė vengė pranešti apie tikrą padėtį vietos valdžiai, ši – Ukrainos vadovams. Tik kai tapo aišku, kad įvykis nėra paprasta avarija ir savomis jėgomis likviduoti padarinių neįmanoma, pirmosios tikros žinios nuskriejo ir į Maskvą.

Padariniai buvo tragiški. Evakuacija, turėjusi būti vykdoma nedelsiant po avarijos, Pripetėje pradėta tik balandžio 27-osios vidurdienį, o aplinkinių kaimų ir gyvenviečių gyventojų iškeldinimas užsitęsė iki pat gegužės pabaigos. Beje, be 30 km spinduliu buvusių gyvenviečių, buvo ir daugiau kaimų, iš kurių buvo iškeldinti gyventojai. Nuo sprogusios elektrinės labiausiai nutolęs kaimas buvo net už 70 km. Ir nieko stebėtino čia nėra, nes radioaktyvioji tarša pasiskirsto netolygiai – kartais visai šalia avarijos vietos esanti teritorija lieka beveik švari, o štai už kelių dešimčių kilometrų esančios žemės tampa netinkamos gyventi. Taip ir atsirado plačiajai visuomenei mažai žinoma uždara Ovručo radiacinio anklavo teritorija, esanti 50–70 km nuo Černobylio.

Baisiausia tai, kad net tuomet, kai Pripetė ištuštėjo, kaimų gyventojai ir toliau dirbo žemės ūkio darbus ir gavo milžiniškas apšvitos dozes. Jie vartojo savo karvių pieną, valgė šviežius pavasario žalumynus. Iš pirmųjų avarijos padarinių likviduotojų (daug jų net neįsivaizdavo tikrojo pavojaus) prisiminimų galime sužinoti, kad vietinis naminis pienas buvo populiarus ir tarp jų. Na, koks gi kareivis, išvargintas kareivinių „dietos“, atsisakys stiklinės riebaus kaimiško pieno? Deja, radioaktyviųjų medžiagų, pirmiausia – radioaktyviųjų jodo ir cezio, – kiekiai vietos maiste buvo tokie, kad jį pagal galiojusias normas reikėjo priskirti prie pavojingų branduolinių atliekų.

Žmonės pasirodė esantys atsparesni

Tačiau buvo ir faktų, kurie iš esmės pakeitė mokslininkų požiūrį į radiaciją ir jos padarinius. Vieni pirmųjų „rekordų“ buvo užfiksuoti teikiant medicinos pagalbą avarijoje tiesiogiai nukentėjusiems gaisrininkams ir elektrinės darbuotojams. Ugniagesiai, pirmieji atvykę į katastrofos vietą ir dirbę be jokių apsaugos priemonių, gavo milžiniškas apšvitos dozes, tačiau ne visi nukentėjusieji mirė, nors gauta radiacijos dozė turėjo juos neabejotinai pražudyti. Taip liko gyvas Leonidas Teliatnikovas, net du kartus gaisro metu užlipęs ant mašinų cecho stogo, kone plikomis rankomis numetęs nuo jo degančio grafito likučius ir, kaip manoma, galėjęs gauti daugiau kaip 700 rentgenų, t. y. didesnę negu mirtiną, apšvitos dozę. Dar įdomesnė yra trijų brolių gaisrininkų, kovojusių su ugnimi tą lemtingą naktį, istorija. Broliai, iki ryto dirbę prie degančio reaktoriaus, po pamainos ramiausiai nuėjo namo, o jaunėlis dar ir suskubo į kaimą padėti giminėms sodinti bulves.

Beje, 2008 m. Jungtinių Tautų mokslinis komitetas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui tirti paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad iš 134 tą naktį dirbusių ugniagesių ir elektrinės specialistų, kurių gautos apšvitos dozės buvo ypač didelės, dėl radiacijos poveikio mirė 28. Taigi galima teigti, jog Černobylio avarija patvirtino, kad žmogaus atsparumo ribos net ir tokiomis sąlygomis yra labai didelės.

Toje pačioje Jungtinių Tautų ataskaitoje kalbama ir apie ilgalaikius avarijos padarinius. Jie taip pat nėra tokie tragiški, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Iki 2005 m. buvo užregistruota daugiau kaip 6 tūkst. buvusių vietos gyventojų skydliaukės vėžio atvejų. Tarp tų, kurie išgyveno avariją vaikystėje ar paauglystėje, pastebimas irgi ne itin žymus kitų onkologinių ligų atvejų pagausėjimas. Galima teigti, kad avarijos padariniai yra gerokai mažesni, nei buvo prognozuojami pirmaisiais mėnesiais ar metais po katastrofos. Tiesa, tyrimai vykdomi toliau, ir, net jei kol kas neįvyko katastrofiškų pokyčių, tai anaiptol nėra įrodymas, kad jokių padarinių, išskyrus nurodytus ataskaitoje, nėra.

Gamta suklestėjo

Patys įdomiausi moksliniai duomenys šiuo metu gaunami iš biologų, kurie kone nuo pat pirmos avarijos dienos stebi gyvosios gamtos pokyčius aukšto radiacijos lygio sąlygomis. Prabėgus 30 metų po katastrofos jau galime teigti, kad uždarosios zonos gyvūnija ir augalija išgyvena klestėjimo laikotarpį. Pirmiausia buvo pastebėta, kad net teritorijose, kur radiacijos lygis viršijo 2 tūkst. rentgenų, sunaikintas miškas (visų pirma pušys) jau po kelerių metų atsigavo, o reikšmingų augalijos anomalijų neužfiksuota.

Smulkiųjų gyvūnų ir roplių, kurių gyvenimo ciklas – trumpas ir kurie tiesiog nespėja sukaupti kritinio skaičiaus DNR mutacijų, gyvenimas katastrofos zonoje taip pat yra visiškai komfortiškas. Daug aistrų sukėlė tariamų šamų mutantų Pripetės upėje nuotraukos. Esą dėl radiacijos poveikio šie išaugo iki milžiniško dydžio. Tiesa yra daug paprastesnė: per 30 metų šamas kuo puikiausiai išauga iki 2,5 m ilgio, ir, nors Černobylio zonoje brakonieriavimas visgi egzistuoja, pažeidėjų nėra tiek daug, kad jie išgaudytų legendinius „šamus mutantus“.

Didžiausią dėmesį biologai skiria, be abejo, ilgai gyvenantiems stambiesiems gyvūnams ir plėšrūnams, kurių organizmuose kaupiasi radioaktyviosios dalelės. Neįtikėtinų dalykų galima aptikti ir čia. Pirmiausia dera paminėti, kad ši uždara zona tapo užuovėja iki tol čia negyvenusiems gyvūnams. Iš Baltarusijos atkeliavo stumbrų, ir jie ne tik ganosi buvusių kolūkių laukuose, bet ir susilaukia palikuonių. Vietinių briedžių populiacijoje taip pat nepastebima rimtesnių išsigimimo požymių. Kaip ir pridera laukinėje gamtoje, iš paskos žolėdžiams ateina plėšrūnų. Taip nežinia iš kur (iš Lenkijos ar Baltarusijos) į Černobylio apylinkes atkeliavo lokių.

Vis dėlto klaidinga manyti, kad šių gyvūnų radiacija nepaveikė. Tiesa, mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad padariniai nėra fatališki, o apie dvigalvius briedžius ar karvės dydžio vilkus gali kalbėti nebent nemokslinės fantastikos mėgėjai.

Ekologų laboratorija

Ne vien pavienių gyvūnų ar jų rūšių tyrimai vyksta radiacinio draustinio teritorijoje. Ekologams ji taip pat yra neįkainojama laboratorija. Neįtikėtina, tačiau būtent čia atgimsta seniai išnykusios gamtinės sistemos, taip pat tos, kurių Europoje nebeliko prieš keliasdešimt ar net kelis šimtus metų.

Vienas nuostabiausių mokslinių eksperimentų buvo pradėtas 1998 m., kai iš Askanija Novos draustinio į Černobylio zoną buvo perkelta nedidelė Prževalskio arklių kaimenė. Jie pagal mokslininkų sumanymą turėjo užimti istorinę ekologinę nišą, prieš 200–300 metų priklausiusią Europos laukiniams arkliams tarpanams (jų gyveno ir Lietuvoje, buvo išnaikinti XVIII a. pabaigoje). Ir šis eksperimentas pavyko – dvidešimt perkeltų arklių pradėjo sėkmingai daugintis. Dabar jų suskaičiuota ir sužymėta 48, tačiau manoma, jog visa populiacija siekia apie 120 gyvūnų.

Augintiniai prisitaikė prie sąlygų

Dar vienas įstabus virsmas įvyko per stebuklą gyvų likusių naminių kačių populiacijoje. Iš karto po avarijos visi naminiai gyvūnai privalėjo būti sunaikinti. Pirmųjų dienų kronikose galima pamatyti ant namų paliktus prašymus nežudyti augintinių. Tačiau įsakymas buvo duotas, tad absoliuti dauguma kačių ir šunų buvo iššaudyti. Visgi ne visi. Šiandien išsigelbėjusių kačių palikuonys sėkmingai užėmė vėlgi daugiau nei prieš šimtą metų toje vietovėje išnaikintų europinių laukinių kačių vietą. Maža to, netyla ginčai, ar į radiacinį draustinį nėra iš Lenkijos atkeliavusių tikrų laukinių kačių.

Jei jau prakalbome apie buvusius augintinius, tai laukinių šunų taip pat gyvena Černobylio miškuose ir apleistuose kaimuose. Tokių gyvūnų, manoma, yra apie tris šimtus. Tiesa, Černobylio šunų gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas, ir, kaip rodo tyrimai, vidutinė jų gyvenimo trukmė tesiekia 4 metus, be to, manoma, kad ilgainiui visgi istoriniai plėšrūnai šią šunų populiaciją sunaikins, tiksliau – nukonkuruos.

Pernelyg optimistinis požiūris

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie ūkinės veiklos Černobylio prieigose atnaujinimą. Maža to, miškų kirtimai, tiek nelegalūs, tiek visiškai oficialūs, aktyviai vyksta jau dabar. Planuose – ir techninių kultūrų auginimas, o kai kuriose 30 km spindulio zonos teritorijose – ir ribota žemės ūkio veikla. Blogai yra tai, kad klaidingai manoma, jog kadangi teritorija nevirto branduoline mutantų gyvenama dykuma, problemos nebeliko. Anaiptol. Visi nuolatiniai užterštos teritorijos gyventojai vis tiek patiria jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį ir pokyčiai vyksta. Kiek jie reikšmingi, daugeliu atvejų galėsime sužinoti tik dar po kelių dešimčių metų.

Be to, mažėjant natūraliai yrančio cezio taršai pradedama pamiršti, kad branduolinis reaktorius išspjovė ne tik cezio, bet ir plutonio, ir jis bus mirtinai pavojingas ir po 10 tūkst. metų, tad gyvenimas šios radiacinės katastrofos vietoje prilygs loterijai, kur sveikatą lems tai, ar pateks į organizmą plutonio dalelių, ar ne. O žinant, kad jos pasiskirstė visiškai netolygiai, nustatyti, kur yra saugu, o kur nereikia kelti kojos, nėra jokių techninių galimybių.

Na, o pats svariausias argumentas – gyvūnų su žmonėmis aklai lyginti nedera. Gyvūnai ima daugintis, vos tik pasiekia reprodukcinį amžių, be to, retas iš jų dėl oro sąlygų, plėšrūnų ar ligų pasiekia viršutinę savo gyvenimo trukmės ribą, todėl daugeliu atvejų tiesiog nėra galimybės nustatyti, kiek jiems pakenkė radiacija.