Pradėti karą parankiausia teigiant, kad iš tiesų ne pats pradėjai kraujo praliejimą, o priešas tave puola ir tavo veiksmai yra būtini siekiant apginti šalies teritoriją bei piliečius. Lenkiją užpuolusi nacių Vokietija taip pat bandė save parodyti kaip „klastingo išpuolio“ auką – 1939 m. rugsėjo 1 d. Adolfas Hitleris, kreipdamasis į tautą, pareiškė, kad lenkai užpuolė jo šalį. Karo pretekstu tapo inscenizuotas Gleivico incidentas.

Manvydas VITKŪNAS

Pietų Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, netoli Katovicų esantis Glivicių miestas, vokiškai vadinamas Gleivicu, tapo vieta, kur buvo surengta Vokietijos agresiją prieš Lenkiją 1939 m. turėjusi pateisinti provokacija. A. Hitleris labai norėjo parodyti, esą lenkai patys yra agresoriai, o Vokietijos pajėgų smūgis kaimyninei šaliai yra jos užsitarnauta bausmė.

Silezijos regionas (dabar didžioji dalis jo priklauso Lenkijai, pakraščiai – Čekijai ir Vokietijai) provokacijai pasirinktas neatsitiktinai – tuo metu jis buvo bene pagrindinis įtampos tarp lenkų ir vokiečių židinys (kitas prieštaravimų kupinas regionas buvo Pamarys). Silezija kadaise, dar viduramžiais, priklausė Čekijos, Lenkijos karalystėms, vėliau pateko į vokiečių rankas, tapo Austrijos dalimi, dar vėliau atiteko Prūsijai (1871 m. tapusiai Vokietijos imperija) ir per daug amžių suvokietėjo.

Po Pirmojo pasaulinio karo didžioji dalis Silezijos (visa Žemutinė Silezija ir didesnė dalis Aukštutinės) liko Vokietijai, o štai rytinėje Aukštutinės Silezijos dalyje, kur gyveno gana daug lenkų, kilo intensyvi kova dėl šių žemių ateities: vieni gyventojai norėjo jungtis prie Lenkijos, kiti – likti valdomi Vokietijos.

1919–1921 m. lenkai surengė Silezijoje tris sukilimus, siekdami prijungti kraštą prie Lenkijos. Pirmąjį sukilimą 1919-ųjų rugpjūtį vokiečiai nuslopino, į Aukštutinę Sileziją buvo įvestos Antantės šalių pajėgos. Po metų, 1920 m. rugpjūtį, lenkai surengė antrąjį sukilimą, tačiau jis išblėso, lenkams gavus nuolaidų ir Varšuvą spaudžiant Antantės valstybėms. 1921-ųjų kovą vykusiame plebiscite dėl Aukštutinės Silezijos ateities daugiau žmonių balsavo už tai, kad kraštas liktų Vokietijai. Lenkų nusivylimas buvo beribis, ir tų pačių metų gegužės–liepos mėnesiais surengtas trečias, didžiausias, Silezijos lenkų sukilimas. Po jo Lenkijai pavyko prisijungti 29 proc. Aukštutinės Silezijos teritorijos (su Katovicais), kur gyveno net 49 proc. regiono gyventojų.

Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi nusilpusi Vokietija susitaikė su praradimu, o dalis vokiečių iš Lenkijai atitekusių žemių (nors ir gavusių tam tikrą autonomiją) pasitraukė į Vokietiją. Aukštutinė Silezija liko nuolat rusenančiu įtampos tarp lenkų ir vokiečių židiniu, o Vokietijoje atėjus į valdžią naciams tik augo. Todėl Gleivicas, buvęs prie pat Vokietijos sienos su Lenkija (absoliučią daugumą miesto gyventojų sudarė vokiečiai – per garsųjį 1921 m. plebiscitą tik penktadalis miesto gyventojų norėjo prisijungti prie Lenkijos), 1939-aisiais neatsitiktinai buvo pasirinktas kaip tariamos lenkų agresijos prieš vokiečius įrodymo vieta.

Operacija „Konservai“

Provokacija Gleivice tapo dalimi didesnės operacijos, kurią sumanė ir kuravo garsiosios SS organizacijos reichsfiureris, Vokietijos vidaus reikalų ministras Heinrichas Himleris. Ji buvo suderinta su A. Hitleriu. Šis pareiškė, kad leidžia naudoti bet kokias priemones: „Nesvarbu, ar tai, kas bus skelbiama, bus tiesa. Nugalėtojo niekas neklaus, ar jis sakė tiesą.“

Pagrindinis operacijos tikslas buvo ne tik įtikinti savo šalies žmones, kad karas su Lenkija yra pagrįstas (didžioji dalis nacių propagandos paveiktos vokiečių tautos tuo metu ir taip buvo linkusi be didesnių dvejonių pritarti revanšiniams fiurerio planams), bet ir pabandyti suklaidinti Vakarų šalis, parodant Lenkiją kaip agresorę, priversti suabejoti – o gal visgi Lenkija yra ne vokiečių agresijos auka, o kaltininkė, pati išprovokavusi ryžtingus A. Hitlerio veiksmus?

Likus keliems mėnesiams iki Vokietijos karo su Lenkija, vokiečių spaudoje ėmė sparčiai gausėti straipsnių apie represijas, kurias patiria Lenkijoje gyvenantys etniniai vokiečiai. Įvairių incidentų tarp lenkų ir vokiečių (ypač tautinių, patriotinių organizacijų narių) išties būdavo, bet nacių spauda juos piešė labai sutirštintomis spalvomis, dėl visų problemų kaltino tik lenkus.

Nemaža dalis Lenkijai prikišamų incidentų buvo išprovokuoti pačių vokiečių. Šiandien žinoma, kad šimtai ar net tūkstančiai Lenkijos vokiečių (dalis jų puikiai mokėjo lenkų kalbą) buvo užverbuoti Trečiojo reicho specialiųjų tarnybų ir vykdė jų užduotis. Buvo rengiamos įvairios provokacijos, ypač pasienyje (pavyzdžiui, puldinėjami pasienio postai, vykdomi vandalizmo aktai, tyčiojantis iš vokiečiams brangių simbolių, ir kt.). Tačiau tai tapo viso labo įžanga į didelę pasienio provokaciją, turėjusią tapti pretekstu pradėti karą.

Didžiulės provokacinės akcijos dalimi tapo operacija „Konservai“. Jai vadovavo gestapo – slaptosios valstybės policijos – vadovas Reinhardas Heidrichas ir jo pavaldinys, diversinės grupės VI-F vadas šturmbanfiureris (majoro laipsnio atitikmuo) Alfredas Helmutas Naujokas. Sprendžiant iš pavardės, šaknis Mažojoje Lietuvoje turėjęs vyras, gimęs 1911 m. Kylyje, tenykščiame universitete studijavo inžineriją, bet mokslų nebaigė, dirbo suvirintoju. 1931-aisiais įstojo į SS gretas, tapo diversinės grupės vadovu, 1935 m. vadovavo rizikingai operacijai, kurios metu Čekoslovakijoje, netoli Prahos, buvo užpulta antivokiškas laidas transliavusi čekų radijo stotis. Turintis rimtos diversinės patirties A. Naujokas buvo paskirtas tiesiogiai vadovauti operacijai „Konservai“.

„Močiutė pasimirė“

Pagal operacijos organizatorių sumanymą, lenkais (kariais ar civiliais) apsimetę smogikai turėjo beveik vienu metu atakuoti pasienyje esančią vokiečių girininkiją, sunaikinti muitinės punktą ir, trumpam užėmę Gleivico radijo stotį, lenkų kalba paskelbti antivokišką atsišaukimą. Operacijoje dalyvavę vokiečių kovotojai buvo dengtais sunkvežimiais slapta atvežti į operacijos rajoną, tuo metu neturėjo jokių vokiškų tapatybės dokumentų. A. Naujokas su mažu štabu (penkiais žmonėmis) dviejuose Gleivico viešbučiuose įsikūrė dar rugpjūčio 10-ąją. Komandą pradėti operaciją turėjo duoti R. Heidrichas. Kodinis pranešimas buvo nesudėtingas – „Močiutė pasimirė“.

Rugpjūčio 31 d. 16 val. A. Naujoko viešbučio kambaryje suskambo telefonas. Jam buvo nurodyta skubiai perskambinti jam žinomu numeriu. Surinkęs numerį, kitame laido gale jis išgirdo žodžius: „Močiutė pasimirė.“ Padėjęs ragelį, A. Naujokas pranešė savo pavaldiniams, kad operacija pradedama 19 val. 30 min. Taip pat nurodyta skubiai atgabenti „konservus“ – nuodų injekcijomis nužudytus, iš anksto parūpintomis ir į Vokietiją slapta atgabentomis tikromis lenkiškomis uniformomis aprengtus kalinius. Jų lavonai turėjo būti sušaudyti operacijos metu ir tapti akivaizdžiu „Lenkijos agresijos prieš Vokietiją“ įrodymu.

20 val. A. Naujoko vadovaujami „lenkai“ įsiveržė į Gleivico radijo stotį, pradėjo šaudyti, o šokiruotus radijo stoties darbuotojus (jie apie planuojamą išpuolį nieko nežinojo) surišo ir uždarė rūsyje. Po keturių minučių per radiją puikia lenkų kalba nuskambėjo atsišaukimas, prasidėjęs žodžiais: „Dėmesio, kalba Gleivicas. Radijo stotis užimta lenkų kovotojų...“

Be abejo, vokiečių pajėgos greitai „išvadavo nuo lenkų agresorių“ taip „barbariškai užpultą“ radijo stotį, taip pat girininkiją Pitšene (dab. Byčynoje) ir muitinę Ratibore (dab. Racibuže). Kulkų suvarpyti „konservai“ (neva nukauti lenkų kariai) tapo neginčijamu šio „niekšingo Lenkijos poelgio“ įrodymu. Taip pat prie radijo stoties buvo paliktas nušauto lenkų tautybės Vokietijos piliečio, 1919–1921 m. Silezijos sukilimų dalyvio Francišeko Honioko kūnas. Esesininkai jį nušovė kitoje vietoje, o kūną atvežė ir numetė prie radijo stoties. Tai turėjo visus dar labiau įtikinti, kad išpuolis – tikrai lenkų darbas, o iš Lenkijos įsiveržusius užpuolikus rėmė vietinė lenkiška „penktoji kolona“.

Išgyveno karą

Jau tos pačios dienos vakarą Vokietijos radijo stotys pranešė apie įvykius pasienyje su Lenkija. Vokiečiai netvėrė pykčiu. A. Hitleriui buvo atrištos rankos pradėti karą su Lenkija, tapusį Antruoju pasauliniu karu. Rugsėjo 1 d. 4 val. 30 min. vokiečių karo laivas „Schleswig-Holstein“ apšaudė lenkų pozicijas Vesterplatėje (Dancigo (Gdansko) dalyje). Pragariška karo mašina ėmė suktis. A. Hitleris tą pačią dieną, kalbėdamas Reichstage, apkaltino Lenkiją agresija prieš Vokietiją.

Fiureris aiškino, kad vien per pastarąją naktį lenkai surengė 21 išpuolį, o prieš parą – dar 14 išpuolių. „Todėl aš nusprendžiau kalbėti su Lenkija ta kalba, kuria ji kalba su mumis jau kelis mėnesius. Šiąnakt reguliariosios lenkų pajėgos apšaudė mūsų teritoriją. Nuo 5 val. 45 min. mes atsakome į jų ugnį. Aš tęsiu šią kovą, nesvarbu, su kuo, tol, kol bus užtikrintos Trečiojo reicho teisės ir saugumas“, – pareiškė A. Hitleris.

Jo pradėtas karas pražudė Trečiąjį reichą. Didžiulė dalis Vokietijos teritorijų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atiteko Lenkijai. Radijo stoties Gleivice pastatai išliko iki mūsų dienų. Laiko išbandymus atlaikė net 118 metrų aukščio ryšio bokštas. Įdomu, kad komunistų valdymo laikais jame buvo sumontuota aparatūra, slopinusi Vakarų radijo stočių bangas.

A. Naujokas sugebėjo išgyventi per karą, tarnavo Sovietų Sąjungos, Belgijos, Danijos teritorijoje, slopino kilusį pasipriešinimą naciams. Karo pabaigoje pateko į amerikiečių nelaisvę, liudijo Niurnbergo tribunole. 1946 m. pabėgo iš kalėjimo, netrukus buvo suimtas, perduotas Danijai, ten dar kelerius metus kalėjo ir 1950-aisiais išėjo į laisvę. Turėjo smulkųjį verslą Hamburge, parašė atsiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“. Mirė 1966-aisiais.

Daugiau įdomių straipsnių galite rasti žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“