Dviguba pilietybė – būdas išsaugoti Lietuvą?

Gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Jame bus sprendžiama, ar Lietuvos piliečiai, įgiję kitos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios šalies pilietybę, galės išsaugoti Lietuvos pilietybę. Už ką balsuosime ir kodėl?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, negali turėti kitos šalies pilietybės. Įgydami kitos šalies pilietybę jie praranda Lietuvos pilietybę.

Migracijos departamento duomenimis, 2016 m. Lietuvos pilietybės neteko 744 žmonės, 2017 m. – 720, 2018 m. – 982. Daugiausia pernai įgijusių kitos šalies pilietybę ir netekusių Lietuvos pilietybės asmenų yra Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Airijoje.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis sako, kad Lietuva praranda savo piliečius, nors tie, kurie išvažiavo svetur, baigė mokslus, sukūrė šeimas, verslus, nori ir toliau išlaikyti ryšį su Tėvyne ir galvoja kada nors čia sugrįžti. „Atimdami iš jų Lietuvos pilietybę tarsi išduodame juos, sakome, kad jie mums nėra reikalingi, kad tikrieji mūsų šalies piliečiai – tie, kurie liko Lietuvoje. Taip prarasime tiek tuos, kurie išvyko ar ketina išvykti, tiek jų vaikus. Negalime žvelgti į Lietuvą vien teritoriniu aspektu – kurkime globalesnę Lietuvą, kurios pasas yra lyg identiteto ženklas. Kad ir kur būtų, kad ir kur gyventų, žmogus turi jaustis reikalingas savo Tėvynei“, – pabrėžia pašnekovas.

Daugiau apie tai skaitykite rubrikoje „Lietuvoje“.

Streso užkratas sklinda ratilais – nuo darbo iki namų

Gatvėse ir keliuose pastebimas vairuotojų nekantrumas, skubėjimas ir kitiems eismo dalyviams pavojingi manevrai – tik ledkalnio viršūnė. Specialistai sako, kad dažnu atveju gatvėse išliejama darbe ir kitose kasdienėse situacijose susikaupusi įtampa.

Teodora RAŠIMAITĖ

Reprezentatyvios „Spinter tyrimų“ apklausos duomenimis, darbą didžiausiu patiriamo streso šaltiniu laiko 55,5 proc. šalies gyventojų, sveikatos priežiūros įstaigoms tenka antra vieta (36,2 proc.), trečia – namams (34,3 proc.) ir tik ketvirta – keliams (26,8 proc.).

„Apklausos duomenys atskleidė tai, ką daugelis nujaučia, tačiau yra linkę nutylėti – labiausiai stresuojame darbe. Visgi apie tai kalbėti būtina ir pasaulyje ši tendencija vis stipresnė. Visų grandžių darbuotojų patiriamas stresas turi neigiamų padarinių ne tik individualiu, bet ir sisteminiu lygmeniu – dėl streso sukeltų negalavimų darbuotojai ne tik praranda motyvaciją, bet ir suserga, tampa nedarbingi. Remiantis Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros pateikiamais duomenimis, pusė dienų, kai darbuotojai dėl sveikatos sutrikimų negalėjo atvykti į darbą, buvo lemtos darbe patiriamo streso“, – sako draudimo bendrovės BTA Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė Jevgenija Krikščiūnė.

Visą temą rasite rubrikoje „Problema“.

Kalbų mokomės ir dėl darbo, ir dėl meilės

Rusų ir anglų – šiomis užsienio kalbomis galima šnekinti lietuvius. Tik nebūtinai išgirsime atsakymą: suprast suprantame, bet prabilti mokame arba išdrįstame ne visada.

Ramutė ŠULČIENĖ

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje labiausiai paplitusi užsienio kalba jau daug metų išlieka rusų kalba. Rusiškai susikalbėti gali 86 proc. šalies gyventojų. Antroji pagal populiarumą – anglų kalba. Prabilti ja gali 45 proc. žmonių. 15 proc. susikalba lenkiškai, 12 proc. – vokiškai, 3 proc. – prancūziškai.

78,5 proc. Lietuvos gyventojų, be savo gimtosios kalbos, moka vieną ar daugiau kalbų. Europos vidurkis – 56 proc. Lyg ir geras rodiklis. Bet ar tikrai? Visgi daugiausia lietuvių moka rusų kalbą, o jos mokėjimą daugiau lemia istorija, aplinkybės nei pasirinkimas mokytis.

Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto direktorė prof. dr. Roma Kriaučiūnienė tai vertina kaip objektyvią realybę. „Taip jau susiklostė, kad rusų kalba buvo beveik neišvengiama mūsų šalyje. Mokyklose ji buvo antroji kalba, susiklostė palanki aplinka jos mokytis natūraliai: televizija, radijas, spauda, bendravimas su rusakalbiais darbovietėse, kieme, gatvėje. Kita vertus, geras rusų kalbos išmanymas suteikė galimybę iškilius rusų literatūros kūrinius skaityti originalo kalba“, – beveik visuotinį rusų kalbos mokėjimą pabrėžia pašnekovė.

Plačiau šia tema – rubrikoje „Visuomenė“.