Šiuolaikiniai vaikai neskuba suaugti

Specialistai pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas daug ilgiau tęsia mokslus, daug vėliau įsilieja į darbo rinką, daug vėliau išeina iš tėvų namų ir pradeda savarankiškai gyventi, vėliau kuria šeimas ar visai nesituokia. Kitaip tariant, neskuba prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir stengiasi kuo ilgiau išlikti vaikais. Tai blogai ar gerai?

Dalia VALENTIENĖ

Kaune įsikūrusio Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė sako, kad šiuolaikinių vaikų paauglystė užsitęsia. Ne taip seniai paauglystės amžiaus ribos formaliai buvo apibrėžiamos nuo 12 iki 18–21 metų. Pastaraisiais dešimtmečiais, kaip pastebi sociologai ir psichologai, paauglystės pradžia tampa vis ankstyvesnė, o pabaiga – vėlyvesnė. Nors, be abejo, vienos taisyklės nėra, kiekvienam paauglystės periodas trunka skirtingai.

„Paauglystės terminas psichologijoje nėra senas. Daugelio žmonių seneliai, gal ir vyresni tėvai pasakytų, kad jiems paauglystės išvis nebuvo, apie tai nebuvo net kalbama. Anksčiau būdavo taip: kol esi vaikas, tai vaikas, o kai jau gali eiti dirbti, tampi suaugęs. Į darbus seniau vaikai kibdavo anksti. Dabar, kai žmogus gali tyrinėti save, paskęsti atradimuose, nevaržomai ieškoti vietos po saule, paauglystė gali užsitęsti ir iki 27–30 metų. Beje, paauglystė pastaruoju metu ir prasideda gerokai anksčiau.

Prieš keletą dešimtmečių pedagogai sakydavo, kad pačios sudėtingiausios klasės yra 7 ir 8, nes tuo laikotarpiu prasidėdavo moksleivių brendimas, dabar mokytojai pastebi, jog pirmieji paauglystės požymiai pasireiškia jau nuo 10 metų“, – pasakoja psichologė.

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Visuomenė“.

Arbatpinigiai. Kiek ir už ką?

Ar palikti arbatpinigių – visada gero tono ženklas? Pasirodo, jų suma priklauso ne tik nuo apsilankymo progos, bet ir nuo lyties, netgi politinio ir ekonominio šalies fono.

Birutė JANČIENĖ

Kai kurie istorikai linkę manyti, kad arbatpinigių „mada“ gyvavo jau Senovės Romoje. Turtingi romėnai palikdavo šiek tiek smulkiųjų cirke, pirtyse ir maudyklėse. Kitų praeities tyrinėtojų nuomone, arbatpinigių atsiradimą reikėtų sieti su viduramžių didikais, keliaujančiais iš vieno miesto į kitą. Vengdami elgetų išpuolių, didikai „pabarstydavo“ jiems smulkių pinigų. Tačiau kalbant apie nūdienos arbatpinigių prasmę, reikėtų grįžtelėti į XVII–XVIII a. Anglijos kavines, smukles ir barus. Visose užeigose stovėjo variniai indai. Kam jie buvo skirti? Ogi tam, kad lankytojas būtų greičiau ir maloniau aptarnautas! Monetos skimbtelėjimas į indo dugną buvo signalas padavėjui mikliai „prišokti“ prie lankytojo. Ilgainiui ši tradicija persivertė – arbatpinigių būdavo paliekama ne vos atėjus, o jau pakylant nuo stalelio ar baro. Taip įvertinant padavėjo darbą.

Plačiau apie tai – rubrikoje „Patarimų mugė“.

Kada nebebūsime skurstančių pensininkų šalis?

Pastaraisiais metais augančiomis skurstančių pensininkų gretomis išsiskirianti Lietuva nebūtinai turi tokia ir likti ateityje – su sąlyga, kad bus nukirstas dešimtmečius neišsprendžiamų problemų mazgas.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Teodoro Medaiskio, dėl demografinių pokyčių net ir norint išlaikyti dabartinės reformos lemtus rodiklius reikės didesnių viešųjų finansų išlaidų. Vis dėlto tai, kad dabar pensijoms skiriame beveik perpus mažesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, palyginti su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu, nereiškia, jog ateityje padėtis nesikeis. „Galbūt skirsime pensijoms bent 12 proc. BVP, kaip tai daro pažangesnės ES šalys? Kodėl turėtume likti amžinais atsilikėliais?“ – retoriškai klausia T. Medaiskis.

„Eurostat“ duomenimis, 2017 m. Lietuva, turinti 37 proc. skurdo riziką patiriančių pensininkų, pateko tarp trijų ES valstybių, kuriose pensijos amžių pasiekusių žmonių finansinė padėtis yra prasčiausia. Reformuodami pensijų sistemą, valdantieji praleido progą vienkartiniu sprendimu padidinti pensijų finansavimą ta suma, kuri kaupimo dalyvių buvo anksčiau „atitraukiama“ nuo socialinio draudimo į asmenines kaupimo sąskaitas, nors buvo žadėję tai padaryti. Gal tai ir nebūtų išsprendę skurdo problemos, bet bent jau būtų ją sumažinę. Tad pagrįstas noras turėti didesnes negu kuklias pajamas senatvėje verčia ieškoti išeičių ir svarstyti, kaip su demografiniais ir viešųjų finansų perskirstymo iššūkiais pavyks susidoroti valstybei ir kokį pensijų dydį ji galės užtikrinti ateities pensininkams?

Daugiau apie tai – rubrikoje „Lietuvoje“.