Medikų pagalba – pokalbis telefonu

Šiuolaikinės technologijos galėtų prisidėti prie to, kad dėl paprasčiausios informacijos nereikėtų varstyti šeimos gydytojų kabinetų durų. Pacientai sutaupytų laiko, o gydytojai galėtų daugiau dėmesio skirti ligoniams, sergantiems rimtesnėmis ligomis. Tačiau kol kas nuotoliniu būdu teikiama nedaug medikų paslaugų.

Dalia VALENTIENĖ

Bandymų palengvinti pacientų dalią būta ir anksčiau. Prieš 14 metų Sveikatos apsaugos ministerija kartu su vienu mobiliojo ryšio operatoriumi bandė įdiegti paslaugą „Gydytojų patarimai telefonu“. Paskambinus nurodytu telefonu, šeimos gydytojai, terapeutai ar pediatrai būtų konsultavę gyventojus sveikos gyvensenos, racionalios mitybos, vaikų auginimo ir priežiūros, vaistų vartojimo, simptominio gydymo, atliktų tyrimų interpretavimo, ūminių būklių, pirmosios medicinos pagalbos klausimais.

Įtaręs sveikatai pavojingą būklę ir tuo atveju, kai ji – neaiški, gydytojas būtų rekomendavęs kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kviesti greitąją medicinos pagalbą arba prireikus gyventojo skambutis būtų buvęs peradresuotas į greitosios medicinos pagalbos stotį. Konsultacijų teikėjai ir gavėjai būtų turėję laikytis griežtų paslaugų teikimo reikalavimų, o šiuos pokalbius buvo ketinama įrašyti ir saugoti tris mėnesius. Įdomiausia, kad ši paslauga pacientui būtų kainavusi apie 20 litų. Tačiau po viešo testavimo ir kilusio ažiotažo „Gydytojų patarimai telefonu“ taip ir liko neįgyvendinti.

Į konsultacijas nematant ligonių medikai žvelgia atsargiai, bet kai kuriuos klausimus pacientai šiandien visgi gali išspręsti telefonu. „Nuo šių metų rugsėjo įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo gydymo įstaigos įgijo teisę pacientams pratęsti receptų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti galiojimą ir paskirti pakartotinius tyrimus nuotoliniu būdu. Pacientams nuotoliniu būdu gali būti teikiamos tik tęstinės paslaugos. Susirgus naujai, gydymas turi būti skiriamas pacientui atvykus į gydymo įstaigą. Ir vaistus nuotoliniu būdu galima skirti tik tęstiniam gydymui.

Skiriant vaistus pirmą kartą, reikia, kad pacientas būtų atvykęs į gydymo įstaigą. Tais atvejais, kai pacientas kreipiasi dėl tokių skundų, kurių negalima išspręsti nuotoliniu būdu, jis registruojamas į konsultaciją įprastine tvarka. Suteikus nuotolinę sveikatos priežiūros paslaugą, kitą kartą dėl tos pačios priežasties pacientas jau privalo atvykti į gydymo įstaigą“, – teigia Sveikatos apsaugos ministerijos Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus vyr. specialistė Gitana Ratkienė.

Daugiau informacijos rubrikoje „Patarimų mugė“.

Demografinė viltis atgimsta gyvenvietėse

Demografinė padėtis Lietuvoje nuolat blogėja. Tačiau pastaruoju metu gyventojų ėmė daugėti šalia didžiųjų miestų plytinčiose gyvenvietėse. Čia pamažu auga provincijoje jau primirštas darželių-lopšelių, kitų ugdymo įstaigų, netgi kino teatrų poreikis.

Vidmantas UŽUSIENIS

Dar 2011 m. Lietuvoje gyveno šiek tiek daugiau nei 3 mln. gyventojų. 2012-aisiais gyventojų skaičius nesiekė 3 mln. Šių metų vidurio duomenys rodo, kad Lietuvoje nebegyvena nė 2,8 mln. žmonių. Priežastys – seniausiai aiškios: neapibrėžta ekonominė padėtis, netikrumas dėl ateities, to lemta milžiniška emigracija, mažas gimstamumas. Iki šiol demografinė giltinė slankiojo visoje Lietuvoje, išskyrus ekonomiškai stipriausius Vilniaus miestą ir rajoną, kaimiškąją Klaipėdos apskrities dalį, taip pat kurortinius Palangos ir Neringos miestus.

Nors uostamiestis visai pagrįstai laikomas šalies ekonomikos stebuklu, palyginus, pavyzdžiui, 2015 ir 2018 m. pradžios demografinius duomenis, pateikiamus Statistikos departamento, paaiškėjo, kad gyventojų skaičius jame sumažėjo 7 233 žmonėmis. Per tą patį laiką vilniečių pagausėjo 4 721, Neringos gyventojų – 345, palangiškių – 2, Klaipėdos rajono gyventojų – 1 526. Tiesa, demografinė padėtis blogėjo visose 10 apskričių. Pavyzdžiui, vien per pastaruosius trejus metus gyventojų skaičius Lietuvoje sumenko 112 361. Miestuose – 77 891, kaimo vietovėse – 34 470. Tačiau būtent per šį laikotarpį išryškėjo naujas reiškinys – augančios mažos gyvenvietės šalia miestų, ypač didžiausių.

„Augantis kraštas susiduria ir su iššūkiais. Pirmiausia – vaikų darželių stygiumi. Nuo 2011 iki 2017 m. Kauno rajono savivaldybė sukūrė daugiau kaip 1 400 papildomų vietų darželinukams, tačiau jų nepakanka. Tenka plėsti ir pradinių mokyklų tinklą“, – teigė Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Jam pritarė ir Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas: „Gyventojų skaičiui augant, nespėjama statyti naujų ugdymo įstaigų. Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį į rajonus, kuriuose auga gyventojų skaičius, ir atitinkamai skirti lėšų jų teritorijoms tvarkyti, naujoms ugdymo, kultūros, sporto įstaigoms statyti. Klaipėdos rajono savivaldybė savo lėšomis jau pastatė naują darželį Slengiuose (gyvenvietėje į šiaurės rytus nuo uostamiesčio – aut. past.), tačiau to nepakanka, nes poreikis yra žymiai didesnis.“

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Situacija“.

Emigrantų pinigų upės – įspūdingos, bet senka

Svetur dirbančių mūsų tautiečių pervedamų pinigų suma – vis dar gana įspūdinga – maždaug milijardas eurų kasmet. Šiuo požiūriu esame rekordininkai visoje Europos Sąjungoje (ES), tiesa, perlaidos linkusios mažėti.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

ES statistikos tarnyba „Eurostat“ skelbia, kad mūsų tautiečių perlaidos iš užsienio į Lietuvą 2017 metais siekė 1,109 mlrd. eurų, o iš Lietuvos į užsienį – 398 mln. eurų. Iš visų šalies gyventojų gautų perlaidų 460 mln. eurų sudarė perlaidos iš ES valstybių, 649 mln. eurų – iš trečiųjų šalių. 125 mln. eurų iš Lietuvos pervestų lėšų nukeliavo į ES valstybes, 273 mln. eurų – į trečiąsias šalis. Užsienyje gyvenančių asmenų perlaidos į Latviją pernai sudarė 546 mln. eurų, į Estiją – 122 mln. eurų. Iš Latvijos ir Estijos į užsienio valstybes gyventojai pervedė atitinkamai 329 mln. ir 45 mln. eurų. Į ES iš trečiųjų šalių gyventojai pervedė 10,7 mlrd. eurų, o į trečiąsias šalis iš 28 ES valstybių buvo pervesta 32,7 mlrd. eurų.

Be abejo, bet kuri valstybės tarnyba gali patikimai operuoti tik tais skaičiais, kuriais galima pasitikėti, pavyzdžiui, pinigų pervedimo per bankus ir kitas pinigų perlaidomis besiverčiančias įmones informacija. Tačiau viso vaizdo nemato nei statistikai, nei finansų rinkos analitikai – niekas net apytiksliai nepasakys, kiek pinigų parvežama ar parsivežama kišenėse, kiek atkeliauja daiktų – nuo automobilių iki laikrodžių. Aišku yra viena: emigrantų materialinis indėlis į tėvynėje likusių artimųjų gerovę – tikrai įspūdingas.

O jei pabandytume įsivaizduoti visumą materialinių vertybių, mūsų tautiečių persiųstų ir pargabentų į Lietuvą nuo pat 1990 metų, tikriausiai išeitų didžiulė piramidė. Kaip šį socialinį fenomeną vertina ekonomistai?

Daugiau šia tema – rubrikoje „Lietuvoje“.