Asmens duomenų apsauga galioja ir ore

Asmens duomenų apsaugos sistemos pertvarka palietė įvairias sritis, taip pat ir filmavimą bei fotografavimą dronais. Pastarųjų mūsų padangėje vis daugėja. Ką leidžia ir draudžia naujasis asmens duomenų apsaugos reglamentas?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Šiemet įsigaliojusios griežtesnės asmens duomenų apsaugos taisyklės liečia ne tik verslą ir valstybines įstaigas, tvarkančias asmens duomenis, bet ir daugelį kitų sričių, tarp jų – pastaruoju metu itin išpopuliarėjusį vaizdo fiksavimą bepiločiais orlaiviais (BO) – dronais. „Duomenų apsauga dažnai siejama su rinkodara ir net nepagalvojama, kad fotografavimas ir filmavimas taip pat gali pažeisti žmogaus teises į atvaizdą, garbę, orumą, privačią erdvę. Ypač nedaug esama aiškių reglamentų, kurie nustatytų reikalavimus tokioms visai neseniai atsiradusioms duomenų įrašymo priemonėms kaip dronai, bet jie egzistuoja ir juos būtina žinoti“, – atkreipia dėmesį Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto prodekanas dr. Linas Gelažanskas.

Ką privalo žinoti dronų gamintojai ir naudotojai? Pasak teisininko, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ duomenų apsaugos teisės eksperto Kristupo Spirgio, kad asmens duomenų apsaugos reglamentavimas Lietuvoje sugriežtėjo, nereiškia, jog dabar fiksuoti atvaizdus yra uždrausta ir negalima jų jokiais atvejais viešinti ir naudoti.

„Viešoje vietoje leidžiama daryti vaizdo įrašus, tik reikėtų atsiminti pagarbą ir kitų asmenų teisę į privatumą, garbę bei orumą. Tad jei viešoje vietoje yra nufilmuoti žmonės ir jie gerai matomi, atpažįstami, bet nevaizduojami negatyviai, nėra braunamasi į jų privačią erdvę, tokius įrašus galima naudoti. Visada galima filmuoti ir viešinti filmuotą medžiagą iš tokių vietų, kur visiškai nėra žmonių, taip pat jei medžiagoje užfiksuoti pažįstami, draugai, kurie tam neprieštarauja. Filmuoti asmenis leidžiama ir tokiu atveju, jeigu jie yra taip toli, kad matomi tik siluetai ir tapatybės nustatyti neįmanoma“, – teigia duomenų apsaugos teisės specialistas.

Beje, asmens duomenimis laikomas ne tik veidas – kartais pačios aplinkybės leidžia identifikuoti asmenį, pvz., jeigu jis stovi prie nuosavo automobilio ar savo kieme. Pasak teisininko, visais atvejais reikėtų vengti filmuoti ir privačią erdvę – butą, namą, kiemą.

Plačiau šia tema – rubrikoje „Lietuvoje“.

Trupiniai socialinei paramai – mūsų valstybės politika

Lietuvos atkūrimo laikotarpiu buvo bandymų į Konstituciją įrašyti nuostatą, kad Lietuva yra socialinė valstybė, tačiau jie nebuvo sėkmingi. Socialinė doktrina taip ir liko neišplėtota, visiški trupiniai socialinei gerovei skiriami ir valstybės, ir savivaldybių lygmeniu.

Teodora RAŠIMAITĖ

Tai akivaizdžiai parodė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neseniai paskelbti duomenys. Remiantis ministerijai savivaldybių pateiktais duomenimis, pernai savivaldybės socialinėms paslaugoms išleido vidutiniškai 3 proc. savo biudžetų lėšų. Daugiausia iš visų savivaldybių – 6,2 proc. savo biudžeto lėšų, arba kiek daugiau nei 1 mln. eurų, – socialinėms paslaugoms skyrė Skuodo rajono savivaldybė, mažiausiai – 1,3 proc. biudžeto lėšų, arba 273,1 tūkst. eurų, – Druskininkų savivaldybė.

Per pastaruosius kelerius metus vidutinės savivaldybių išlaidos socialinėms paslaugoms padidėjo nežymiai: nuo 2,7 proc. 2015 m. iki 3 proc. 2017 m.
Visgi savivaldybių socialinėms paslaugoms tiek skiriamų lėšų nepakanka. Šių metų spalio 1 d. duomenimis, šalies savivaldybių eilėse ilgalaikei socialinei globai gauti buvo įrašyti 699 senyvo amžiaus ir 59 neįgalūs asmenys, socialinių paslaugų į namus laukė 781 asmuo, dienos centruose teikiamų paslaugų – 118 asmenų. Lietuvoje vienokios ar kitokios socialinės paramos reikia vidutiniškai kas keturioliktam gyventojui.

„Savivaldybių socialinėms paslaugoms skiriamos lėšos neužtikrina pagalbos tiems, kurie dėl amžiaus, neįgalumo ar socialinių problemų neturi galimybių savarankiškai rūpintis savo ar šeimos gyvenimu. Tik kokybiškos ir pakankama apimtimi teikiamos socialinės paslaugos gali užkirsti kelią žmogaus, šeimos ar bendruomenės socialinėms problemoms ir prisidėti prie visuomenės socialinio saugumo ar padėti įveikti socialinę atskirtį“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Statistikos departamento duomenimis, pernai socialines paslaugas gavo apie 202 tūkst. asmenų. Bendrosios socialinės paslaugos, t. y. aprūpinimo būtiniausiais daiktais, maitinimo, asmens higienos, transporto organizavimo, buvo suteiktos 83,3 tūkst., o specialiosios, t. y. pagalbos į namus, socialinės priežiūros ir socialinės globos socialinių paslaugų įstaigose, paslaugos – 118,8 tūkst. asmenų.

Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos.

Visą straipsnį rasite rubrikoje „Aštri tema“.

Lietuvoje turtingųjų negalima skriausti?

Kodėl mūsų šalyje iki šiol neįvestas prabangos mokestis, jau senokai taikomas Vakarų valstybėse?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Prabangos mokestis taikomas kone visose Vakarų šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tokio mokesčio tarifus nustato kiekviena valstija. Jeigu jūs, tarkime, Majamyje (Floridos valstijoje) valdote apartamentus, kurie kainuoja apie 5,5 mln. JAV dolerių, kasmet mokėsite 1,28 proc. prabangaus nekilnojamojo turto (NT) mokestį – beveik 70 tūkst. dolerių. Didžiojoje Britanijoje, jei perkate prabangų NT (kainuojantį daugiau nei 125 tūkst. svarų sterlingų), mokėsite herbinę rinkliavą – nuo 2 iki 12 proc. perkamo turto vertės. Be to, kasmet teks mokėti municipalinį mokestį už brangų NT, ir tai – taip pat tūkstantinės sumos. Prancūzijoje taikomas prabangos mokestis (nuo 0,5 iki 1,5 proc.) visam NT, kurio vertė – didesnė nei 1,3 mln. eurų. Pavyzdžiui, už Paryžiuje esantį prabangų butą, kurio kaina – apie 4,5 mln. eurų, jums teks kasmet mokėti beveik 33 tūkst. eurų mokestį.

Žodžiu, Vakarų visuomenėse jau seniai sutarta, kad už prabangą reikia mokėti, ir toks visuomeninis susitarimas įformintas įstatymais: turtingieji moka įvairius papildomus mokesčius už tai, kad valdo patį įvairiausią turtą, neprieinamą net vidurinei klasei, – nuo vilų iki jachtų ar lėktuvų. Neoficialiai tai dar vadinama sėkmės mokesčiu – jeigu tau pasisekė ir gali gyventi pilyje, o po pasaulį keliauti nuosavu laineriu, malonėk papildomai sumokėti visuomenei. Ir Vakarų turtingieji tokį mokestį moka, nes ne visi slepia savo turtus lengvatinių mokesčių zonose, be to, ne visą turtą įmanoma paslėpti.

Kokia situacija Lietuvoje? Apie prabangos mokestį prabylama nebent prieš rinkimus, paskui ir vėl nutylama. Be to, laukinės rinkos vėliavnešiai visus beveik įtikino, kad tai neteisinga turtingųjų atžvilgiu – žmonės juk dirbo, stengėsi, skirtingai nei kiti, ir už tai juos „bausti“ prabangos mokesčiu?! Nors vien apie Vilnių kuriasi vis nauji milijonierių kaimai, kukliai vadinami uždaromis gyvenvietėmis, į kurių teritorijas patekti paprastiems mirtingiesiems neleidžia aukštos tvoros, vaizdo kameros ir visą parą prie vartų budintys apsaugininkai…

Daugiau informacijos šia tema – rubrikoje „Problema“.