Anykščiai su nuostabia gamta politologei Monikai Peldavičiūtei, pavargusiai nuo didžiųjų pasaulio miestų šurmulio, pasirodė tikras rojaus kampelis. Jauna moteris sako, kad tik apkeliavęs pusę pasaulio gali įvertinti savo šalies unikalumą ir suprasti, kiek daug joje galime sukurti.

Baigusi politikos mokslus Monika Peldavičiūtė išvyko dirbti į Azerbaidžaną. Vėliau darbavosi Gruzijoje, kur rūpinosi žmonių teisėmis ir kūrė alternatyvų kultūros centrą. „Gyvendama ir dirbdama užsienyje neturėjau planų grįžti į Lietuvą, – atvirai pasakoja ji. – Pasaulis didelis, mačiau tiek daug galimybių. Vis dėlto vienu akies krašteliu visada stebėjau, kas vyksta Lietuvoje. Tai man buvo be galo svarbu. Sekdama naujienas, susidomėjau nauju Lietuvoje įgyvendinamu projektu „Kurk Lietuvai“. Buvo smalsu, kokie žmonės grįžta iš užsienio namo, kokią veiklą jie plėtoja.“

M. Peldavičiūtė rimtai susimąstė apie grįžimą į Lietuvą. Jaunai moteriai norėjosi realiais darbais prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo. „Tenka apkeliauti pusę pasaulio, kad pamatytum gimtą kraštą kitomis akimis. Čia gyvenant, įsisukus į kasdienę rutiną sunkiau pastebėti galimybes, savo šalies pranašumus, potencialą“, – dėsto M. Peldavičiūtė.

Gimusi ir užaugusi Šiauliuose M. Peldavičiūtė panoro įsikurti Rytų Lietuvoje, garsėjančioje nuostabia gamta, upėmis, ežerais. Prieš trejus metus grįžusi į Lietuvą įgyvendinti projekto „Kurk Lietuvai“ Monika jau sunkiai save įsivaizduoja gyvenančią ir dirbančią didmiestyje.

„Prisijungusi prie projekto kiekvieną savaitę su bendraminčiais turėjau spręsti po naują problemą, rasti geriausią sprendimo būdą. O kaip pavykdavo viską įgyvendinti, daug priklausydavo nuo žmonių atvirumo, lankstumo, noro keistis, – pasakoja. – Labai svarbus ir viešojo sektoriaus darbuotojų požiūris į problemas ir noras jas spręsti.“ Politologė sako, kad naujus siūlymus ne visada lengvai priima miesto valdžia, gyventojai, nes pokyčiai ne visiems patogūs.

Plačiau apie tai skaitykite naujausiame „Savaitės“ numeryje, publikacijoje „Grįžau kurti gražesnės Lietuvos“.

Dažnai kalbama apie darbą, nedarbą, bet itin retai – apie darbo vietų kokybę, t. y. tokį darbą, kuris būtų ne vien užsiėmimas, leidžiantis šiaip taip išgyventi, bet ir gerai mokamas, teikiantis galimybių atsiskleisti, tobulėti, neapleidžiant ir asmeninio gyvenimo. Pasirodo, toks rodiklis jau seniai skaičiuojamas, tiesa, daugelis šalių šioje srityje smarkiai pasigirti negali.

Puikius darbus dirbantys darbuotojai yra naudingi šalies ekonomikai, yra jos variklis, tačiau sociologinių tyrimų bendrovė „Gallup“ neseniai paskelbė, kad pasaulyje tokiose darbo vietose dirba tik 4 proc. žmonių, Lietuvoje – 5 proc., Latvijoje – 7 proc., Estijoje – 10 proc. Šiaurės Amerikoje šis rodiklis yra aukščiausias ir siekia 12 proc., o Užsachario Afrikoje – mažiausias – 2 proc.

Tokias išvadas bendrovė pateikė apklaususi 128 šalių darbuotojus. Dera pabrėžti, kad tyrėjai siekė nustatyti ne tai, kiek žmonių pasaulyje turi kokį nors darbą, ką dažniausiai skelbia pasaulio šalių statistikos tarnybos, o tai, kiek jų dirba gerus ir puikius darbus.

Svarbu ir tai, ką „Gallup“ įvardija kaip gerą darbą. Nors mūsų šalyje stengiamasi akcentuoti, kad laikini darbai, keli darbai vienu metu, galimybė greitai keisti darbą ar atlikti samdomojo darbo funkcijas įsigijus verslo liudijimą yra rojus darbuotojams, tyrimą atlikę sociologai, skaičiuodami minėtus rodiklius, rėmėsi tokiu gero darbo apibrėžimu: geras darbas – tai samdomasis darbas, kurį asmuo dirba visu etatu (daugiau nei 30 valandų per savaitę).

Puikiu darbu tyrėjai laiko tokį darbą, kai darbuotojas ne tik stabiliai dirba visu etatu, bet ir yra suinteresuotas tuo, ką dirba. Suinteresuotumą „Gallup“ pamatavo pateikusi respondentams keletą trumpų klausimų.

Tyrimas atskleidė, kad gerus darbus pasaulyje dirba vidutiniškai tik 28 proc. suaugusiųjų, Lietuvoje – 43 proc. Daugiausia tokių darbo vietų yra labiau išsivysčiusiuose pasaulio regionuose.

Nors frazė „darbas – ne darbdaviui, o sau“ skamba patraukliai, dažnai sau dirbantys žmonės, ypač skurdesnėse šalyse, neturi stabilaus pajamų šaltinio ir tiesiog bando kaip nors išgyventi, pabrėžia „Gallup“ tyrėjai.

Dažniausiai tai nėra jų pasirinkimas, tiesiog šiems žmonėms tų gerųjų darbo vietų neteko. Skaičiuojama, kad pasaulyje maždaug 500 mln. sau dirbančių žmonių iš esmės yra bedarbiai. Dar 400 mln. asmenų dirba ne visu etatu, tačiau norėtų dirbti daugiau. Kitaip sakant, beveik milijardas pasaulio gyventojų neturi geros, stabilios darbo vietos, nors prie bedarbių ir nepriskaičiuojami.

Ši situacija aprašyta „Savaitės“ publikacijoje „Darbo yra, tačiau gerų darbo vietų – ašaros“.

Sovietų okupaciją įtvirtinti ir lietuvių tautos žiedą išplėšti iš gimtosios žemės turėję masiniai trėmimai iš Lietuvos prasidėjo dar 1941 m. birželį, o 1944-aisiais, Antrojo pasaulinio karo frontui nusiritus į Vakarus, jie buvo tęsiami. Viena baisiausių trėmimo akcijų surengta prieš 70 metų, 1948 m. gegužės 22 ir 23 d. Sovietai šiai milžiniškai teroro prieš Lietuvos gyventojus akcijai suteikė kodinį pavadinimą „Vesna“ („Pavasaris“).

Sprendimas dėl masinio trėmimo buvo priimtas Maskvoje, o savo parašais jį patvirtino sovietų okupuotos Lietuvos vadovai – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas. 1948 m. gegužės 18 d. buvo pasirašytas slaptas nutarimas „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“.

Jame nedviprasmiškai nurodoma, kad pagrindinis represijų taikinys – sovietų okupantų ir jų talkininkų banditais vadinami Lietuvos partizanai, jų artimieji, rėmėjai. Kaip žinoma, vykdydami trėmimus sovietai turėjo įgyvendinti planus, todėl svarbiausia buvo ištremti reikiamą skaičių žmonių, ir tikrai ne visada į tremtį buvo siunčiami asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su kova prieš okupantus. Neretai žmonės buvo tyčia įskundžiami norint suvesti sąskaitas, siekiant pasiglemžti turtą ar įrašomi į tremiamųjų sąrašus remiantis išgalvotais kaltinimais, nes tiesiog reikėjo užpildyti į Sibirą parengtus riedėti vagonus.

Sovietų valdžia masiniams trėmimams pateisinti ne tik sukurpė pretekstą (tremiamųjų ryšiai su partizanais), bet ir sukūrė visą propagandos sistemą. Trėmimai turėjo atrodyti kaip kone pačių darbo žmonių inicijuojamas liaudies priešų atsikratymas.

O padėti liaudžiai, pasipiktinusiai buožėmis, suvokti trėmimų prasmę turėjo metodiškai parengti instruktoriai. Štai kas rašoma minėtame 1948 m. gegužės 18 d. nutarime: „Įpareigoti Lietuvos KP(b) [komunistų partijos (bolševikų)] apskričių ir miestų komitetus, vykdant banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimo priemones, plačiai išaiškinti gyventojams vykdomų priemonių politinę reikšmę banditizmo likvidavimo reikale.

Pravesti apylinkėse valstiečių susirinkimus, panaudojus pranešimuose buožių nacionalistų bandų įvykdytų žvėriškumų vietinius faktus ir mobilizuojant darbo žmones aktyviai įsijungti į kovą dėl greitesnio banditizmo likvidavimo. Susirinkimuose pranešimams daryti išskirti geriausiai paruoštus pranešėjus iš apskrities ir valsčiaus aktyvo tarpo. Parinkti ir nusiųsti valstiečių susirinkimuose pranešimams daryti respublikinį aktyvą ir paruošti pranešimams tezes.“

Taigi okupantai ir jų talkininkai metodiškai rengėsi aiškinti gyventojams, kodėl reikia susidoroti su liaudies priešais – žmonėmis iš tų pačių kaimų. O tarp partizanų „žvėriškumo faktų“ neabejotinai buvo ir sovietų saugumo agentų smogikų, apsimetinėjusių miško broliais ir vykdžiusių nusikaltimus, kad gyventojų akyse būtų diskredituoti Lietuvos laisvės kovotojai, juodi darbai. Apie tokias provokacijas, kai partizanais apsimetę saugumo atstovai terorizavo ir žudė gyventojus, surinkta nemažai duomenų ir įrodymų.

Apie lietuvių trėmimus skaitykite istorinėje publikacijoje „Operacija „Vesna“: ašaromis aplaistytas pavasaris“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ