1938 m. gegužės 10 d. nelaimė nusiaubė garsiausią Lietuvos kurortą – Palangą. Prasidedant vasaros sezonui, tūkstančiams poilsiautojų iš Kauno ir kitų Lietuvos vietovių jau ruošiantis pakuoti lagaminus ir važiuoti jūros link, kurorte kilo didžiulis gaisras. Supleškėjo daugybė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, vasarnamių, apie pusantro tūkstančio palangiškių liko be pastogės.

Palangą ne kartą ištiko įvairios negandos. Kadaise čia buvusį uostą, 1589 m. gavę Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegiją, puoselėjo anglų pirkliai, tačiau 1701-aisiais švedai Palangos ir Šventosios uostus užvertė akmenimis (dažnai teigiama, kad tai buvo padaryta konkurentų, Rygos ir Liepojos pirklių iniciatyva). XVIII a. dalį Palangos užpustė smėlis. Mieste ne kartą kilo gaisras, gana smarkiai Palanga buvo apgriauta Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar vienu didžiuliu sukrėtimu pajūrio kurortui tapo 1938 m. gaisras.

Tą nelemtą dieną ugnis apie pusę vienuoliktos įsiplieskė Palangos klebonijoje. Pūtė labai stiprus pietryčių vėjas, ir jau po pusvalandžio ugnies liežuviai ėmė laižyti ne vieną pastatą Vytauto, Maironio, Pirties, Kretingos, Turgaus, Jūratės, Gimnazijos ir kitose gatvėse. Ugniagesiai užtruko (dalis jų važiavo iš Kretingos ir net Klaipėdos, tarp jų – ir kariuomenės ugniagesiai), todėl liepsnas rimčiau malšinti pradėta tik vidurdienį.

Tarpukario Lietuvos spauda labai išsamiai aprašė Palangą ištikusią nelaimę. Štai jau kitą dieną, gegužės 11-ąją, dienraštis „Lietuvos žinios“ rašė (kalba kai kur nežymiai taisyta): „Mėginant susisiekti su Palanga telefonu, iš Klaipėdos pašto centrinės atsakyta, kad Palangos paštas apie 11 val. pranešęs tik tiek: „Mes degam, jau bėgam.“ Sudegė apie 150 gyvenamų namų ir tiek pat negyvenamų. Daug apdegė. Pirmieji gaisrininkai atvyko apie 12 val., kai jau eilė namų liepsnojo. Artėjant iš Klaipėdos į Palangą, iš tolo už kelių kilometrų nuo Palangos dangus buvo aptrauktas juoda migla. Dūmų stulpai veržėsi į aukštį, nustelbdami ir užstodami ugnies liežuvius. Pačioje Palangoje – baisus klyksmas, aimanavimas, dejonės ir verksmai.“

Daugiau apie gaisrą kurorte galite sužinoti naujame žurnalo „Savaitės“ numeryje, publikacijoje „Palanga sudegė prieš pat kurorto sezoną“.

Sutramdyti meningokokinę infekciją Lietuvai kol kas sekasi sunkiai – sergamumas šia infekcija yra vienas didžiausių Europoje. Todėl kiekvienam pravartu žinoti, kaip šia liga užsikrečiama, kokie pirmieji jos požymiai, kad susirgę spėtume laiku kreiptis į gydytoją ir išgelbėtume save ar artimą žmogų.

Vienas studentas, įstojęs į Didžiosios Britanijos universitetą, teigė iš ten sulaukęs laiško, kuriame prašoma atvykti studijuoti pasiskiepijus nuo meningokokinės infekcijos. Toks reikalavimas atsirado greičiausiai todėl, kad dar neseniai Didžioji Britanija buvo laikoma endemine meningokokinės infekcijos teritorija, joje fiksuotas didesnis sergamumas šia liga nei kitose Europos valstybėse, bet įvedus privalomus skiepus padėtį pavyko pakeisti. Deja, pastaruoju metu prie valstybių, kuriose sergamumas meningokokine infekcija yra labai didelis, priskiriama Lietuva.

„Azijoje ir Afrikoje labiausiai paplitę A ir C serologinių grupių meningokokai. Europoje ligą dažniausiai sukelia B ir C serologinių grupių meningokokai. Beje, Lietuva taip pat yra endeminė tuberkuliozės ir erkinio encefalito teritorija. Vadinasi, kai kurie mikroorganizmai mūsų šalyje yra geriau prisitaikę išgyventi nei kitose teritorijose. Tai būdinga daugeliui valstybių, sergamumas įvairiomis ligomis – netolygus: vienose šalyse vyrauja vienokios užkrečiamosios ligos, kitose – kitokios“, – teigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Giedrė Aleksienė.

Mūsų šalyje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2016 m. meningokokine infekcija susirgo 75 asmenys, 48 iš jų – vaikai iki 17 metų, 7 vaikai mirė, 4 iš jų dar nebuvo sulaukę 5 metų. Pernai minėta infekcija susirgo 81 asmuo, 54 iš jų – vaikai iki 17 metų, 11 vaikų mirė, 5 iš jų buvo iki 5-erių. Šiemet taip pat jau užregistruota meningokokinės infekcijos atvejų, nuo jos mirė du mažamečiai vaikai.

Daugelis yra girdėję apie meningitą – galvos ir nugaros smegenų minkštųjų dangalų uždegimą, tačiau meningitas yra tik viena iš meningokokinės infekcijos formų. Meningokokai yra bakterijos, o meningitą gali sukelti ir virusai, pavyzdžiui, enterovirusai, erkinio encefalito, tymų, parotito, gripo, paragripo virusai. Žmones labiausiai gąsdina tai, kad meningokokinė infekcija gali netikėtai baigtis mirtimi.

Ja užsikrečiama esant labai artimam kontaktui – kartu sėdint, žaidžiant ar miegant, valgant ar geriant iš tų pačių indų, dalijantis higienos reikmenimis, bučiuojantis. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas (jis bakterijas gali nešioti iki kelių savaičių). Inkubacinis periodas trunka nuo vienos iki dešimties dienų.

Daigiau apie šią klastingą liga rasite „Savaitės“ publikacijoje „Meningokokinė infekcija dažniausiai pakerta sveikiausius“.

Daugiausia gyventojų turinti šalis paskelbė karą... mažiems paukščiams. Atrodytų, tai galėtų tapti absurdo komedijos siužetu, tačiau kova su sparnuočiais prieš 60 metų tapo Kinijos realybe. Žvirbliai kartu su žiurkėmis, uodais ir musėmis buvo paskelbti žmonėms žalingiausiais kenkėjais. Juos visomis įmanomomis priemonėmis naikino dideli ir maži šalies gyventojai.

Ši beprotybė prasidėjo 1958 m. pavasarį. Kovo 18 d. šalies lyderis Mao Dzedongas VIII Kinijos komunistų partijos suvažiavime paskelbė šokiruojančią informaciją: esą mokslininkai nustatė, kad kasmet žvirbliai Kinijoje sulesa tiek grūdų, kiek užtektų išmaitinti net 35 mln. gyventojų, tad su tuo negalima taikstytis – būtina imtis griežčiausių kovos su kenkėjais priemonių.

Mao Dzedongo susirūpinimas žūstančiu derliumi nebuvo atsitiktinis. Kaip tik 1958-aisiais didysis Kinijos vairininkas pradėjo įgyvendinti „Didžiojo šuolio“ programą. Jos esmė buvo štai kokia: per labai trumpą laiką Kiniją, kur gyventojų skaičius tuomet artėjo prie milijardo ir kur dauguma gyventojų vertėsi žemės ūkiu, paversti klestinčia pramonine valstybe.

Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas buvo iškėlęs savo šaliai tikslą pavyti ir aplenkti Ameriką, o štai Mao Dzedongas nusprendė, kad Kinija pagal plieno gamybos ir įvairios kitos pramonės produkcijos gamybos apimtis ne vėliau kaip per 15 metų privalo aplenkti Didžiąją Britaniją.

Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, žemės ūkio ir juodosios metalurgijos, buvo imtasi itin neapgalvotų priemonių, o planai, kuriuos turėjo įgyvendinti darbo liaudis, taip pat buvo akivaizdžiai nerealūs. Ko verti vien užmojai įgyvendinant komunistų partijos paskelbtą penkmečio (1958–1962 m.) planą pramonės produkcijos gavybos apimtis padidinti 6,5 karto! Buvo planuojama, kad gamybos apimtys augs po 45 proc. per kalendorinius metus (plieno gamyba turėjo padidėti net 10 kartų, o žemės ūkio produkcijos – ne mažiau kaip 20 proc. per metus).

Bet kuriam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad pasiekti tokius augimo tempus – utopija, bet Mao Dzedongas ir jo komunistų partija turėjo savo planą. Kaimuose ir miesteliuose pradėta diegti „mažoji metalurgija“. Vakarykščiai valstiečiai turėjo per dieną tapti metalurgais ir iš vietinės rūdos lydyti geležį. Nesvarbu, kad daugelis gyventojų turėjo itin miglotą supratimą apie metalurgijos procesus, o primityviose lydymo krosnyse, kūrenamose malkomis ar akmens anglimis, pagaminti kokybišką produkciją buvo itin sudėtinga.

Plačiau apie šiuos keistus eksperimentus skaitykite naujausios "Savaitės" publikacijoje „Karas su žvirbliais“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ