Naujausias žurnalo „Savaitė“ numeris jau laukia Jūsų dėmesio. Netolimos praeities istorijų mėgėjai šįkart ras išskirtinę dramą – pasakojimą apie prieš 40 metų sovietų naikintuvų pašautą ir ant ledo nutūpusį Pietų Korėjos lainerį. Šeimininkių laukia staigmena – jos sužinos, kad net rankšluosčiai ir kiti buities daiktai turi galiojimo laiką. Na, o apie vitaminus turbųt noręs sužinoti visi – juolab jų perteklius, kaip ir trūkumas, gali pakenkti sveikatai.

Prieš 40 metų, 1978 m. balandžio 20-osios naktį, Pietų Korėjos oro transporto bendrovės „Korean Air Lines“ laineris „Boeing 707“, kuriuo iš Paryžiaus į Seulą su tarpiniu nusileidimu Ankoridže (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aliaskos valstijoje) skrido 97 keleiviai ir 12 įgulos narių, dėl navigacijos įrangos gedimo virš Arkties vandenyno smarkiai nukrypo nuo kurso ir ties Kolos pusiasaliu įskrido į Sovietų Sąjungos teritoriją. Į orą pakilo naikintuvai.

Šio tarptautinio skandalo kaltininku tapęs keleivinis lėktuvas „Boeing 707“ buvo pagamintas 1967 m. Iš pradžių jį naudojo amerikiečių oro transporto bendrovė „Pan American“, o po 10 metų lėktuvą nusipirko kompanija „Korean Air Lines“. Po metų laineris pakilo paskutinį kartą.

Balandžio 20 d. „Korean Air Lines“ lėktuvas pakilo iš Paryžiaus Orli tarptautinio oro uosto ir pasuko į šiaurę. Įgulos ir keleivių laukė ilgas kelias oro erdve virš šiaurinės Prancūzijos dalies, Didžiosios Britanijos, Atlanto vandenyno, arktinės Kanados dalies iki Aliaskoje esančio Ankoridžo. Čia pasipildęs degalų, laineris turėjo skristi virš Ramiojo vandenyno į Pietų Korėjos sostinę Seulą. Orlaivį pilotavo įgulos vadas Kim Čangkju, antrasis pilotas buvo Li Čingsinas. Tarp 97 keleivių buvo 28 moterys ir 5 vaikai.

Dėl orlaivio navigacijos įrangos veiklos sutrikimų ties šiaurine Grenlandijos pakrante orlaivis padarė didelį lanką ir ėmė skrieti į pietus, virš Norvegijai priklausančių Svalbardo salų ir link Kolos pusiasalio (Rusijos Murmansko srityje) daugmaž ties Sovietų Sąjungos ir Suomijos sienų sankirta. 20 val. 54 min. Maskvos laiku lėktuvą, tuo metu buvusį 9 km aukštyje, užfiksavo sovietų kariuomenės radiolokacinės sistemos.

Buvo paskelbtas kovinis aliarmas, į orą pakilo naikintuvai „Su 15“. Jie startavo iš aviacijos bazės, esančios šalia miestelio egzotišku šioms šiaurinėms platumoms pavadinimu – Afrikandos. Teigiama, kad dar 1925 m., kai čia buvo tiesiamas geležinkelis, vieną Kolos pusiasaliui nebūdingą tvankią vasaros dieną inžinieriai padūsavo, jog „karšta lyg Afrikoje“, ir tą vietą praminė Afrikandaׅ.

Ilgainiui egzotiškas pavadinimas buvo įteisintas, suteiktas ir čia įrengtai geležinkelio stočiai, o vėliau šalimais buvo įrengta didelė karinė bazė, karinis aerodromas. Incidento su Pietų Korėjos laineriu metu čia buvo dislokuotas 431-asis naikintuvų aviacijos pulkas.

Plačiau apie šią, prieš 40 metų įvykusią dramą skaitykite „Savaitės“ publikacijoje „Keleivinio lėktuvo drama: raketa į sparną ir nutūpimas ant ledo“.

------------------

Daugelis žmonių nori, kad daiktai jiems tarnautų kuo ilgiau, kol visiškai susidėvės, suplyš į skutelius ar sulūš. Prie jų priprantame, kita vertus, taip bandome sutaupyti. Deja, pamirštame apie tai, kad daiktai turi galiojimo laiką.

Daiktai nėra amžini. Pasibaigus gamintojų numatytam terminui, jie praranda gerąsias savybes arba tampa netinkami naudoti dėl higienos. Tada juos būtina pakeisti naujais, juolab kad daugelis nekainuoja tiek, kad negalėtume jų įpirkti. Parduotuvėse šiandien retai kur rasime prekių, kurių galiojimas pasibaigęs, bet kaupti daiktus mėgstantys žmonės įsigudrina naudotis net ir daugiau nei dešimtmetį kur nors gulėjusiais daiktais.

„Pardavėjas turi garantuoti, kad jo parduodama prekė saugi, o ne pagaminta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, atitinkanti šiuolaikinius gamybos reikalavimus. Paprastai ir gamintojai nurodo, per kiek laiko prekė turi būti parduota, kad daiktas tinkamai atliktų savo funkcijas ir būtų saugus. Bet pasitaiko, kad žmonės iš kažkur ištraukia seniai pirktus daiktus ir juos naudoja.

Tarkim, automobilių padangas. Jei pažiūrėtume, kelintais metais jos pagamintos, turbūt nustebtume. O kai kurie dar ir naudotas perka, nežinodami, kas ir kaip jas naudojo. Aš taip elgtis nepatarčiau“, – teigia Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Produktų saugos ir kokybės departamento l. e. direktoriaus pareigas Arvydas Naina.

Pasak specialisto, ne visi gamintojai aiškiai nurodo daiktų galiojimo terminus, dažniausiai tik aprašo, kaip jais naudotis. Aiškiausiai galiojimo terminas nurodomas ant kosmetikos ir chemijos prekių.

„Buitinės chemijos, kosmetikos gaminiai laikui bėgant keičia savybes. Tinkamumo jais naudotis reglamentuose reikalaujama nurodyti du galiojimo terminus: vieną – neišardžius pakuotės, antrą – nuo naudojimo pradžios. Pavyzdžiui, ant dantų pastos pakuotės yra nupieštas smėlio laikrodukas, šalia jo pažymėta, kiek gaminys tinkamas naudoti apskritai, o prie ženklo, panašaus į indelį, nurodoma, kiek pasta galioja atidarius pakuotę. Deja, žmonės kartais atidaro kremą ir net nepažiūri, kiek jis atidarytas galioja. Pakliuvus oro, produktas oksiduojasi, vyksta kitokios reakcijos. Gamintojai yra apskaičiavę, per kiek laiko jį būtina sunaudoti. Jei parašyta, kad per tris mėnesius, nereikia laikyti trejus metus. Jei žmogus neatsimena, kada atidarė, gali užsirašyti datą ant indelio“, – pataria A. Naina.

Daugiau apie šią situaciją skaitykite publikacijoje „Daiktai, apie kurių galiojimo laiką nė neįtariate“.

---------------------

Šiais laikais vitaminų tema neretai sukelia daug aistrų, o mitai ir reklama užgožia tikrus faktus, skelbiamus moksliniuose žurnaluose. Tad šįkart – apie vitaminus, juk jų perteklius organizme ne geriau nei trūkumas.

Ligos, kurias sukelia vitaminų stygius, buvo žinomos daug seniau nei atrasti vitaminai. Žinomiausia iš jų – skorbutas, atsirandantis dėl vitamino C trūkumo organizme. Jūreiviams ilgų plaukiojimų metu imdavo kraujuoti dantenos, o ilgainiui, ligai progresuojant, jie netekdavo dantų.

Be to, dėl didesnio kraujagyslių pralaidumo atsirasdavo kraujosruvų, odos opų, žmogus netekdavo jėgų ir galiausiai negydomas atsisveikindavo su šiuo pasauliu. Tačiau kapitonai pastebėjo, jog tereikia pakeisti laivo įgulos mitybą taip, kad joje būtų šviežių citrusinių vaisių ar jų sulčių, ir paslaptinga liga aplenkdavo. Šiaurės Europoje, be abejo, citrinos neaugo, bet buvo atrasta kita veiksminga priemonė – spygliuočių nuovirai ar rauginti kopūstai.

Nereikia manyti, kad vos tik žmonės išmoko gydyti skorbutą, suprato tikrąsias jo priežastis. Kai kurių šios ligos ir sifilio simptomų panašumas leido daryti prielaidą, esą vitamino C stygius organizme tėra ypatinga sifilio forma, kuri dėl nesuprantamų priežasčių užklumpa vien jūreivius ar, pavyzdžiui, kalinius, mat pastarųjų mityba taip pat nebuvo pernelyg įvairi.

Pastabumas ir bandymai padėjo suprasti, kaip galima išvengti dar vienos su vitaminų stygiumi susijusios ligos – rachito. Vaikai, daug laiko leidžiantys gryname ore ir vartojantys daug pieno, juo sirgo rečiau. Na, o jeigu dar bent kartą per savaitę gerdavo žuvų taukų, visiškai išvengdavo šios ligos. Kodėl taip yra, žmonės nežinojo, tačiau tai veikė ir tuo buvo naudojamasi.

1880 m. Tartu universiteto mokslininkas Nikolajus Luninas pirmasis įrodė, kad egzistuoja dar nežinomos cheminės medžiagos, kurių koncentracija maiste – ypač maža, tačiau jos yra būtinos organizmui. Netrukus prasidėjo tikros lenktynės norint išskirti, o gal net sintetinti šias medžiagas, nes buvo manoma, jog būtent jose slypi visų ligų gydymo paslaptis. Praėjus vos 32 metams lenkų chemikas Kazimiras Funkas išskyrė medžiagą, kurią pavadino vitaminu (lot. vita – „gyvenimas, gyvybė“).

Daugiau apie vitaminus sužinosite perskaitę „Savaitės“ rašinį „Apie vitaminus be fanatizmo“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ