Išleistas naujausias žurnalo „Savaitė“ numeris. Jame rasite publikaciją apie svarbiausią dalyką – mūsų sveikatą ir gyvenimo trukmę. Tyrimai rodo, kad ligoniai jaunėja, o sergamumas vėžiu tarp jaunų žmonių išaugo dvigubai. „Savaitė“ šįkart atkreipia dėmesį į saugios kaimynystės privalumus. Istorinių rašinių mėgėjų šiame „Savaitės: numeryje laukia susitikimas su Vydūnu.

Vienas iš penkių žmonių Lietuvoje serga lėtine liga. Didžioji dalis iš jų (95 proc.) – daugiau nei viena. Ir nors pažengus medicinai žmonės gyvena vis ilgiau, tačiau ilgėja būtent nekokybiško gyvenimo trukmė, nes lėtinės ligos užklumpa vis jaunesnius.

Pasak Europos Komisijos lėtinių ligų projekto „Chrodis Plus“ koordinatoriaus Lietuvoje gydytojo kardiologo med. dr. Roko Navicko, per 15 metų vien vėžinių susirgimų tarp jaunų žmonių padaugėjo daugiau negu dvigubai. Tai patvirtina ir Lietuvos statistikos departamento duomenys: 2001 m. tūkstančiui gyventojų teko 23 vėžiu susirgę 18–44 metų žmonės, o 2016 m. tokių jau buvo 54.

„Lietuvoje sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis amžius jaunėja, žmonės vangiai naudojasi profilaktikos programomis, o mirtingumas nuo šių ligų žymiai didesnis už Europos vidurkį. Todėl Higienos instituto specialistai skelbia, kad 2016 m. kraujotakos sistemos ligos lėmė daugiau kaip pusę (56 proc.) visų mirties priežasčių. Norėdami geriau suprasti šį skaičių įsivaizduokite, kad ištisus metus, kiekvieną dieną Lietuvoje dviaukštis autobusas, pilnas keleivių, patiria avariją, po kurios išgyvenusijų nelieka,“ – komentuoja situaciją med. dr. R. Navickas.

Viso pasaulio medikai jau priėjo prie bendros išvados ir skelbia, kad yra trys pagrindinės mokslo pagrįstos priežastys, kodėl žmonės suserga keliomis lėtinėmis ligomis, ir atsikratyti šių priežasčių palyginti lengva. Tai – rūkymas, mažas fizinis aktyvumas ir antsvoris.

O Europos mastu analizuojami duomenys rodo, kad ypač svarbu sveikata rūpintis iki sulaukiant keturiasdešimties, nes vėlesnės pastangos turi gerokai mažiau įtakos. Beje, panašiai teigia ir Pasaulio sveikatos organizacija: pašalinus minėtus rizikos veiksnius, 80 proc. mažiau žmonių susirgtų širdies ligomis, infarktu, diabetu, 40 proc. sumažėtų vėžio atvejų.

Plačiau apie tai skaitykite publikacijoje „Gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau sveikatos stinga“.

Tikriausiai daugelis prisimena kultinį filmą „Rembo: pirmasis kraujas“, kai Rembo, ramiai pėdinantį gatve, policininkas suima kaip įtartiną valkatą – taip jis ir atrodo. Scena – tikrai realistinė, ne vienas amerikietis būtinai taip pasielgtų. Tačiau neseniai atlikti tyrimai rodo, kad daugelis iš mūsų šio daugelyje situacijų gelbstinčio įpročio neturime.

„Spinter Research“ apklausa atskleidė, kad į kieme ar laiptinėje vaikščiojančius nepažįstamus ir įtartinai atrodančius asmenis beveik kas trečias gyventojas nekreipia dėmesio. Vis dėlto turintiesiems piktų kėslų atsipalaiduoti neverta. Mat antra tiek žmonių kaip tik reaguoja aktyviai: perspėja kaimynus, skambina policijai, eina patys aiškintis ar įtartinus asmenis užfiksuoja mobiliuoju telefonu.

Visgi labiausiai paplitusi reakcija į nepažįstamuosius – pasyvus stebėjimas. Iš esmės kas antras gyventojas įtartinus smalsautojus atidžiai stebi nieko nedarydamas. Apklausą inicijavusios draudimo bendrovės BTA specialistai teigia, kad rizikai išaugus ši grupė žmonių taip pat būtų linkusi imtis konkrečių veiksmų.

„Apie saugią kaimynystę kalbama ne vienus metus ir atrodo, jog žmonės jau įsisąmonino faktą, kad už juos pačius niekas kitas geriau neapsaugos nei turto, nei artimųjų. Apklausos duomenimis, 29 proc. šalies gyventojų į pašalinius asmenis nekreipia dėmesio, tačiau net 35 proc. imasi aktyvių veiksmų ir dar 46 proc. atidžiai stebi aplinką. Neabejoju, kad jeigu pastarieji žmonės pamatytų ką nors, kas sukeltų pagrįstą nerimą, jie taip pat prisijungtų prie aktyviai veikiančiųjų grupės: skambintų kaimynams, policijai ar pagalbos telefonu, bandytų fotografuoti, filmuoti“, – sako BTA turto draudimo specialistė Dovilė Juršienė.

Pasak D. Juršienės, išsiaiškinti situaciją labai dažnai padeda paprasčiausias žmogiškas kontaktas. Galbūt nepažįstamieji kieme dairosi visai ne pavogti tinkamo objekto – galbūt ką tik atsikėlę kaimynai planuoja remonto darbus ar vaikšto elektrikas ar nuotekų šulinio ieško santechnikas.

„Paprasčiausias būdas parodyti, kad vietos bendruomenė yra budri ir pastebi nerimą keliančius asmenis – pasilabinti su nepažįstamu žmogumi. Taip paprastai užmezgus ryšį galima pasiteirauti, kokios pagalbos jam reikia, ko jis ieško. Be to, tai turi ir psichologinį poveikį, nes žmogus supranta, kad buvo pastebėtas, jo veidą prireikus kas nors gali prisiminti, atpažinti, ir noras vykdyti nusikalstamus veiksmus, jei toks ir yra apsilankymo tikslas, dažniausiai išnyksta“, – teigia turto draudimo specialistė.

Apie kaimynus skaitykite rašinyje „Kaimynai ne tik gadina nervus, bet ir padeda jaustis saugiau“.

Jis gimė silpnas ir ligotas. Daug kas manė – gyvens trumpai, bet sulaukė 84-erių. Kilęs iš mažo Klaipėdos krašto kaimo, gebėjo žvelgti labai toli ir aukštai. Buvo trapus išore, bet didis vidumi. Asketas, troškęs mažai kūnui ir daug dvasiai. Vydūnas rašė: „Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastys.“

Filosofas, rašytojas, publicistas ir kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė prieš 150 metų, 1868 m. kovo 22 d., netoli Šilutės esančiuose Jonaičiuose gimė. Tėvas Anskis Storosta buvo iš valstiečių kilęs mokytojas ir liuteronų kunigas, mama Marinkė (Marija) Ašmontaitė – skaityti, giedoti, dainuoti mėgusi ūkininkų dukra. Šeimoje gimė net dešimt vaikų (užaugo aštuoni).

Vilhelmas, vadintas Viliumi, buvo antrasis vaikas. Mama – ne tik puiki dainininkė, bet ir senųjų lietuviškų papročių, padavimų žinovė ir gerbėja. Pagarbą tradicinei kultūrai ir tautinėms vertybėms Vilius pajuto dar prie namų židinio. Tėvas, originalaus mąstymo, gal keistoko būdo, kartais ūmokas žmogus, jaunystėje svajojo tapti liuteronų misionieriumi, tam kruopščiai rengėsi (studijavo, mokėsi net kelių amatų), buvo priimtas į Berlyno misionierių seminariją, rengiamas darbui Afrikoje.

Tačiau pašlijus sveikatai svajonės teko atsisakyti. Anskis dirbo vokiečių valdytoje Mažojoje ir (trumpai) tuomet Rusijai priklausiusioje Didžiojoje Lietuvoje. Vedęs iš pradžių gyveno Jonaičiuose, vėliau, gavęs paskyrimą, įsikūrė su šeima Pilkalnio (dab. Dobrovolsko, Karaliaučiaus sr.) apskrityje, Naujakiemyje. Bendradarbiavo su lietuviškų leidinių redakcijomis, daug keliavo po Mažąją Lietuvą. Visiškai negėrė, nerūkė, to mokė ir vaikus.

Išsamiau apie šią iškilą asmenybę skaitykite istorinėje publikacijoje „Vydūnas: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ