Jau išleistas naujausias žurnalo „Savaitė“ numeris. Jame rasite daugeliui aktualią publikaciją apie tai, kaip reikia prižiūrėti daugiabutį ir ko galima reikalauti iš administratoriaus. Kita aktuali tema – darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus. O smalsieji žurnale ras išsamų pasakojimą, kas yra stintos.

Daugiabučių namų gyventojai nepatenkinti savos nuosavybės priežiūra, ar būtų įkurta bendrija, ar dirbtų namus administruojanti įmonė, tad užverčia skundais įvairias instancijas. Tačiau iki šiol niekas nesiėmė paaiškinti daugiabučių gyventojams, kaip dera tinkamai prižiūrėti bendrą turtą. Netrukus padėtis turėtų keistis.

Neseniai Seimo nario Lauro Stacevičiaus iniciatyva vyko susitikimas su Aplinkos ministerijos viceministre Rėda Brandišauskiene ir Statybos ir teritorijų planavimo departamento Būsto skyriaus vedėju Ramūnu Šveikausku. Buvo aptartos pagrindinės problemos, keliančios nerimą daugiabučių namų gyventojams. Mat, Seimo nariui bendraujant su rinkėjais, šie ne kartą jam skundėsi, kad jiems trūksta informacijos apie daugiabučių priežiūrą ir valdymą.

Žmonės piktinasi, kad neretai administratoriai nevykdo jiems teisės aktuose numatytų pareigų ir patys priima sprendimus (pvz., neorganizuoja susirinkimų, nepateikia metinių veiklos ataskaitų). Gyventojai taip pat nežino savo teisių. Būsto savininkai nežino, ko gali reikalauti iš administratorių, kokiais klausimais gali kreiptis pagalbos, kokią jų teisių apsaugą numato įstatymų leidėjas.

Dažnas gyventojas teigė susiduriantis su sunkumais, bandant ar norint pakeisti namo administratorių. Gyventojai neturi informacijos, kokiu būdu ir kada, esant skundų, galima šį asmenį pakeisti. Juk būtent dėl administratorių kaltės pasitaiko neaiškių, nedetalių sąskaitų už bendras daugiabučiams namams suteiktas paslaugas.

„Nuolatos turiu įrodinėti, kad dar nesu nukvakusi“, – taip savo būseną darbe įvardijo vyresnio amžiaus darbuotoja, laimei, dar išsilaikiusi darbo rinkoje.

Nors kai kuriose srityse darbuotojų trūksta, vyresnio amžiaus žmonės yra spaudžiami dirbti ir galėtų dirbti ilgiau, jie vis dar patiria diskriminaciją darbo rinkoje.

Dažniausiai kalbama apie diskriminuojamas mažumas, tačiau, paradoksalu, darbo rinkoje diskriminuojama dauguma. 2014 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pristatė išsamią vyresnio amžiaus žmonių socialinės įtraukties (įsitraukimo) į darbo rinką galimybių tyrimo ataskaitą. Be kita ko, apskaičiuota, kad tuo metu Lietuvos gyventojų daugumą sudarė vyresnio amžiaus žmonės. Daugiausia – 238 tūkst. – buvo sulaukusių 50–54 metų (iš daugiau nei 2 mln. 888 tūkst. gyventojų), jaunimo nuo 20 iki 30 metų – viso labo apie 300 tūkst.

Lietuvos visuomenei senstant, vyresnio amžiaus asmenys sudarys vis didesnę dalį populiacijos, todėl, viena vertus, aktyvi jų įtrauktis (įsitraukimas) į darbo rinką turi vis didesnę įtaką visuomenės gyvenimui, kita vertus, diskriminuoti tuos darbuotojus, kurių yra dauguma, sunkiai pavyks. Tad visuomenei teks keisti požiūrį į vyresnio amžiaus darbuotojus, taip pat ir į tai, koks žmogus yra vyresnio amžiaus ar senas. Tai lems ir kitas faktorius – nuolatos ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė. Logiška, kad jei vidutinė gyvenimo trukmė būtų 70 metų, 60-metis būtų laikomas gana senu, tačiau kai ji persiris per aštuonias dešimtis, 60-metis nesijaus ir nebus vertinamas kaip senolis. Tiesa, nepaisant faktų, stereotipai į senolius dažnai „nušluoja“ gerokai daugiau žmonių.

Nors amžiaus ribos jau pakito, paklausiausias darbuotojas darbo rinkoje yra 30–45 metų – sukaupęs patirties, bet dar jaunas. Tiesa, ir darbo rinkoje stereotipai keičiasi, nors negreitai ir nedažnai. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus antroje pusėje patraukliausiu buvo laikomas nevedęs ir vaikų neturintis darbuotojas – buvo manoma, kad jis degs darbe, nes jo neblaškys šeimos įsipareigojimai. Tačiau ilgainiui šis stereotipas pakito – buvo pastebėta, kad vedę ir vaikų turintys darbuotojai yra stabilesni, patikimesni, disciplinuotesni, brangina savo darbo vietą ir t. t.

Išsamiau apie šią situaciją – publikacijoje „Vyresni darbuotojai – tarp dviejų ugnių“.

Iškart po Naujųjų žvejai lyg apkerėti lekia lietuviško ar latviško pajūrio link, šaltyje ir vėjyje atgrubusiais pirštais mauna masalą ant kabliukų ir lūkuriuoja, kada eis stintos...

Stinta – graži, nedidukė verpstės formos žuvis plokščiais šonais. Stintos nugara – žalsvai rusva, šonai – sidabriški su melsvu atspalviu, pilvas – baltas. Žvynai – maži, ploni, matiniai. Akys – šviesios, didelės. Galva – ilga, apatinė žiomenų dalis – atsikišusi. Skiriamos sėslios ir migruojančios stintos. Šios žuvys išsiskiria specifiniu agurkus primenančiu kvapu – visos šeimininkės žino, kad bet kokia patalpa, į kurią įneši šių žuvyčių, tuoj pakvips agurkais. Stintos pavadinimą mes pasiskolinome iš vokiečių.

Sėslios stintos, vadinamos stintelėmis, plaukioja Baluoše, Asvejoje, Luokesos, Lūšių ir kituose mūsų bei kaimyninių šalių giliuose ir šaltuose ežeruose. Jos – smulkutės, sveria vos kelis gramus, subręsta antraisiais ir gyvena kelerius metus, o neršia tik kartą. Stintelėms tiktų daug Lietuvos ežerų, tik nėra, kas jas veisia.

Migruojančias stintas vadiname didstintėmis. Jos būriuojasi Baltijos, Šiaurės ir kitose šiauriau esančiose jūrose. Šios žuvys užauga iki 15–18, kartais net iki 30 cm ilgio, sveria iki 80 g (dažniausiai – 25–30 g). Baltijos jūros stintos gyvena iki 9 metų, subręsta antraisiais ar trečiaisiais metais.

Didstinčių žiomenyse – daugybė aštrių dantų: jos yra mėsėdės. Stintos mėgsta gilias vietas, laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose, bet ne arti paviršiaus, nuo gamtos kaprizų slepiasi gelmėje ar netoli pakrančių.

Neršto metu didstintės plaukioja itin dideliais būriais. Neršia kovą ar balandį, jeigu žiema į žiemą nepanaši – vasario pabaigoje. Ikrus šios žuvys leidžia ant vandens augalų šaknų, žvirgždėto, smėlėto dugno ir neršia be perstojo, kol vandens temperatūra nuo 4 laipsnių sušyla iki 6–9 laipsnių.
Stintos minta vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, lašišų ar menkių ir netgi savo, kai nėra kito maisto, mailiumi. Šios žuvys turi daug priešų – jas ypač mėgsta starkiai, ešeriai, lydekos, vandens paukščiai ir net varnos.

Kartais nutinka keistas dalykas – stintos atsiduria toli ant jūros kranto ir nebegali grįžti. Tada jos tampa lengvu lapių ar žuvėdrų grobiu. Smėliuotas stintas nuo kranto kartais surenka netgi žmonės. Šias žuvis vandens srovė nusviedžia gana toli ant kranto, kai stintų būrį pagauna srovė, statmena krantui. Kita banga jas nusviedžia dar toliau, trečia – dar, ir žuvys – jau žuvusios.

Visa tiesa apie stintas – naujausiame žurnalo „Savaitė“ numeryje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ