Išleistas naujas žurnalo „Savaitė“ numeris. Jame rasite istorinį rašinį apie tai, kokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis Lietuva prieš 100 metų paskelbė savo valstybės sukūrimą. Šįkart „Savaitė“ diskutuoja vienu populiariu klausimu – ar tikrai ėmėme gerti mažiau. O Patarimų mugėje rasite rašinį apie tai, ar pratęsta buitinės technikos bei elektronikos garantija yra veiksmingas būdas apsidrausti nuo nemalonių staigmenų.

Mums, lietuviams, prieš 100 metų iškovota nepriklausomybė atrodo vienintelė ir nepakartojama, tačiau šiais metais savo valstybės šimtmetį švenčia ne tik Lietuva, bet ir kai kurios kitos Europos šalys.

XIX a. – tai nacionalinių judėjimų, lemtų Prancūzijos revoliucijos idėjų, pradžia. Tai modernusis amžius, kuriam būdingos tautinės vertybės, tautų apsisprendimo klausimas. Europoje vyko regioniniai karai vienijant Vokietiją ir Italiją, nepriklausomybę išsikovojo mažesnės tautos (graikai), buvo sukurta Belgijos karalystė, iš ispanų ir portugalų išsivadavo jų kolonijos Pietų Amerikoje ir sukūrė savo valstybes.

Visa tai darė gilų įspūdį pavergtoms tautoms. Visiems buvo girdėtas Tautų pavasaris – to meto nacionaliniai judėjimai, ypač Austrijos imperijoje. 1831 ir 1863–1864 m. vykę sukilimai Lietuvoje – taip pat bandymas išsivaduoti iš Rusijos. Be to, visas pavergtas tautas kaitino romantizmas, kėlęs tautinį pasididžiavimą.

Tačiau valstybės, valdžiusios kitas tautas, nesirengė suteikti joms net autonomijos. Tad jau XIX a. gale tapo aišku: nepriklausomybė galima tik įvykus dideliam karui. Taigi kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, lietuviai svarstė, kas geriau Lietuvai: jei laimėtų Rusija ar Vokietija? Kylanti politikos žvaigždė prof. Augustinas Voldemaras (pirmasis nepriklausomos Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras) buvo įžvalgiausias: geriausia, jei Rusija pralaimėtų Vokietijai, šią savo ruožtu įveiktų Didžioji Britanija ir Prancūzija. Ir jis buvo teisus: tik tokiomis sąlygomis Lietuva ir išsikovojo nepriklausomybę.

Plačiau šia istorine tema – rašinyje „Lietuva atgimė kuriantis Rytų Europai“.

Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasklido optimistinė informacija: pasirodo, mes, lietuviai, ėmėme mažiau gerti – dabar per metus suvartojame nebe po 13 litrų absoliutaus alkoholio, o tik po 12. Atrodo, yra proga pasidžiaugti. Tiesa, realių skaičių mes nesužinosime tikriausiai niekada, nes niekas neapskaičiuos, kiek to alkoholio išsiveža emigrantai ir turistai, kiek jo išverdama pakrūmėse ar pašiūrėse, kiek atkeliauja kontrabandos būdu ir t. t. Apskaičiuojamas tik nupirktas legalaus alkoholio kiekis.

Tad ką visuomenei suteikia toks operavimas absoliučiais skaičiais? Nuo to imama mažiau gerti? Ir kas iš esmės išgeria tas alkoholio upes ir ežerus? Anksčiau buvo paskelbta, kad dešimtadalis išgeriančiųjų suvartoja beveik 40 proc. tos alkoholio jūros. Tiesa, prie šio geriančių marginalų paveikslo nesiderina šimtai konfiskuotų neblaivių vairuotojų automobilių. O kokių priemonių ketinama imtis, kad būtų socializuota ta nuolat „mirkstantu“ mažuma? Kol kas – jokių, nors galima pasisemti patirties iš kitų Vakarų valstybių.

Operuojant tik absoliučiais skaičiais, bandoma pagąsdinti ar nuraminti visuomenę, tačiau niekas iš politikų net nebando gilintis ir klausti specialistų, ką reikėtų daryti, kad būtų įveikta alkoholizmo problema.

Diskusija apie tai pavadinta „Ar tikrai gerti ėmėme mažiau?“

Pastaruoju metu perkant buitinę techniką ir elektroniką labai energingai siūloma pratęstos prekės garantijos sutartis, kartais vadinama tiesiog draudimu. Daugelis mano, kad apsidraudęs bus apsaugotas nuo galimų nuostolių ir nervų gadinimo. Tačiau ar visada taip ir būna?

„Jaučiausi tarsi apsivogusi“, – pasakojo moteris, atsisakiusi įkyriai siūlomos pratęstos prekės garantijos sutarties ir paprašiusi paaiškinti, ar ji išties naudinga. Atsisakė todėl, kad įkyrus kokio nors daikto ar paslaugos brukimas ją veikia priešingai. Tačiau daugelis žmonių tiesiog nemoka pasakyti „ne“ ir elgiasi paklusniai, įsiklausydami tik į pardavėjo žodžius ir nė neperskaitydami siūlomos sutarties, o jei ir perskaitytų, visų niuansų greičiausiai nė nesuprastų.

Prieš penkerius metus televizorių pirkusi moteris pasakojo šiemet išbandžiusi pratęstos prekės garantijos sutarties „veikimą“, nes pasirūpino papildoma 3 metų garantija (2 metų garantiją suteikė gamykla). Beje, už ją sumokėjo tais laikais ne taip ir mažai – 201,37 lito, kai pats televizorius kainavo 1 549 litus.

Tiesa, buvo galima ir trumpiau, vadinasi, pigiau, pratęsti garantiją, bet tuomet pinigai tikrai būtų buvę išmesti į balą, nes televizorius sugedo likus kelioms savaitėms iki papildomos garantijos pabaigos – 2017 metų gale. Paskambinus nurodytu numeriu, iš pradžių buvo prašyta televizorių atvežti, po derybų jis buvo paimtas iš namų, dar po kažkiek laiko paaiškėjo, kad televizorius nepataisomas.

Apie šią situaciją – publikacija „Draudimas, pratęsta garantija ar akių dūmimas?“

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ