Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame daug dėmesio skiriama produktų kainoms. O šios, pasirodo, tėra psichologinis žaidimas, dažnai neparemtas realiomis sąnaudomis. Kas laukia šiemet neblaivių vairuotojų? Atsakymas – žurnale „Savaitė“, Na, o istorijos gurmanams šįkart pasiūlysime publikaciją apie gyvūnus-kosmonautus.

Kylančios kainos – nuolatinė mūsų rūpesčių tema ir pasipiktinimo objektas. Tačiau retai nagrinėjama, kodėl kainos yra tokios, kokios yra, kodėl jos visuomet linkusios kilti ir dažniausiai – ne tokios, kokių norėtume. Kalbantis su specialistais paaiškėjo, kad ir šioje srityje – nemažai žmogiškosios psichologijos.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Rinkodaros katedros vedėjas prof. Sigitas Urbonavičius pokalbį pradėjo nuo pirkėjus labiausiai dominančių mažmeninės prekybos kainų, kurias sudaro sąnaudos ir pelnas – tai, kiek prekybininkas išleidžia, ir tai, kiek nori uždirbti. Pasak pašnekovo, dažnai pelnas painiojamas su antkainiu. Iš tikrųjų iš antkainio reikia atimti prekybininko sąnaudas – lėšas, skirtas pastatų amortizacijai, logistikai, atlyginimams ir kt. Likusi dalis, žinoma, – pelnas.
Jei gilintumės labiau, pirkimo kaina (ta kaina, už kurią prekybininkas perka prekes) taip pat priklauso nuo daugybės veiksnių.

„Jeigu aš perku rinkoje, kurioje pardavėjai elgiasi vienaip, galiu nusipirkti vienokiomis sąlygomis, jei elgiasi kitaip – kitokiomis. Jei aš perku Amerikos rinkai, pirksiu už vienokią kainą, jei mažos valstybės – be abejo, už kitokią, nes derybinė galia, leidžianti susitarti dėl mažesnės pirkimo kainos, smarkiai skiriasi. Svarbūs yra ir pirkėjo ir pardavėjo santykiai. Kalbant apie skandinavišką modelį, skandinavai labiau vertina pasitikėjimą, ilgalaikį bendradarbiavimą, jei perkama Kinijoje – viskas kitaip. Čia jau vyksta derybos, ir išeina taip, kaip išeina. Nors kalbame ne apie asmenis, o apie organizacijas, šiuo atveju psichologiniai aspektai – taip pat svarbūs“, – sakė profesorius.

Plačiau šia tema - „Kainos – psichologinis karas tarp pardavėjų ir pirkėjų“.

Mėgstantieji vairuoti išgėrę turi aiškiai žinoti: atsakomybės neišvengs. Jų laukia ne tik baudos, bet ir laisvės atėmimas bei transporto priemonės konfiskavimas.

Gruodžio pabaigoje Aukščiausiasis Teismas paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo paskelbtą nuosprendį, kuriuo iš neblaivaus vairuotojo buvo konfiskuotas jo vadovaujamai įmonei priklausantis automobilis. Tai vienas iš pirmųjų neskundžiamų nuosprendžių tokiose bylose, jį įsidėmėti turėtų visi, mėgstantys sėsti prie vairo būdami neblaivūs.

Ši istorija prasidėjo prieš metus. S. G. buvo vienas iš pirmųjų neblaivių vairuotojų, kuriems grėsė sugriežtinta atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatomas daugiau nei 1,5 promilės girtumas, – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienų metų. 2017 m. sausio 1 d. apie 4.05 val. S. G. vairavo automobilį „Volkswagen Passat“ būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilės). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 7 dalį 45 parų areštu.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas 30 parų areštas. Ši bausmė buvo subendrinta su laisvės atėmimo bausme, skirta Vilniaus apygardos teismo dar 2015 m., ir buvo paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 20 dienų. Ji turėjo būti atlikta pataisos namuose. Taip pat atsakovui buvo uždrausta dvejus metus vairuoti transporto priemones.

Daugiau šia aktualia tema - „Neblaiviems vairuotojams – valstybės atkirtis“.

Į kosmoso platybes pirmieji pakilo ne žmonės, o gyvūnai. Siekiant įsitikinti, kad žmonės galės išgyventi kosminiuose laivuose, į suborbitinius ir orbitinius skrydžius buvo siunčiami patys įvairiausi gyviai – nuo muselių, varlių ir tritonų iki žiurkių, šunų ir beždžionių. Įvairios valstybės skirtingai rinkosi gyvūnus kosminiams bandymams. Amerikiečiai itin daug eksperimentavo su beždžionėmis, o Sovietų Sąjunga daugiausia bandomųjų skrydžių atliko su šunimis.

Pradėjus plėtoti kosmines programas, bandomaisiais tikslais gyvūnai iš pradžių buvo siunčiami į vadinamuosius suborbitinius skrydžius. Suborbitinis skrydis – tai toks skrydis, kai erdvėlaivis ar lėktuvas pasiekia kosmosą, tačiau jo trajektorija kertasi su Žemės atmosfera, todėl objektas neatlieka viso orbitinio apsisukimo. Vėliau raketos su gyvūnais pasiekė ir atvirą kosmosą. Eksperimentų metu buvo bandoma išsiaiškinti, kokį poveikį organizmui daro įvairios apkrovos, triukšmas, vibracija, ankšta uždara erdvė, nesvarumo būklė. Buvo ieškoma būdų ne tik sėkmingai atlikti skrydį, bet ir be problemų nusileisti į Žemę. Kaip parodė patirtis, būtent leidimasis dažnai tapdavo pavojingiausiu kelionės momentu.

1948 ir 1949 m. įvyko pirmieji beždžionių skrydžiai raketomis. Šiuos bandymus atliko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) specialistai. Šunys astronautais tapo kiek vėliau. Juos į kosmosą išsiuntė Sovietų Sąjungos kosminės programos atstovai. Jie nusprendė, kad į rizikingus skrydžius dera siųsti benamius beveislius šunis. Veislinių šunų kosminiams eksperimentams buvo pasitelkta labai nedaug.

Mokslininkų motyvai buvo tokie: benamiai šunys jau gatvėje yra įveikę natūraliąją atranką, jie – ganėtinai stiprūs, neįnoringi, pripratę prie stresinių situacijų. Eksperimentams buvo naudojami nedideli, dažniausiai iki 6–7 kilogramų svorio, šunys. Į aukštybes jie kildavo specialiose kapsulėse, pritvirtinti saugos diržais, kartais paveikti narkozės. Prie gyvūnų būdavo pritvirtinama įvairių daviklių. Kapsulės leisdavosi su specialiomis parašiutų sistemomis. Tiesa, dalis šių sistemų nesuveikė tinkamai, todėl dalis gyvūnų leidimosi metu žuvo ar buvo sužaloti.

Sovietų Sąjungoje šunys buvo naudojami visų pirma suborbitiniams skrydžiams atlikti. Itin daug jų rengta 1951–1960 m. Tuo laikotarpiu daugelis raketų buvo paleidžiama iš pietinėje Rusijos dalyje, Astrachanės srityje, esančio Kapustin Jaro poligono.

Istorinė publikacija pavadinta „Keturkojai astronautai“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"