Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Šįkart susipažinsite su moterimi, kuri daug savo laiko ir energijos skiria nuteistiesiems, sužinosite, ar perskaičiuotos pensijos bent kiek pakeis pensininkų gyvenimą. Istorijos mėgėjams šiame „Savaitės“ numeryje pristatomas Jurgis Bielinis - garsiausias Lietuvos knygnešys.

„Visuomenė linkusi kalinių šalintis, ant jų pykti ir juos smerkti“, – visuomenės požiūrį į įkalinimo įstaigose dalį gyvenimo praleidusius žmones nusakė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja Milda Bliumenzonienė.

Prieškario Lietuvoje (1921–1940 m.) veikė kalinių moraline ir materialine parama besirūpinusi Kalinių globos draugija. Jos veikla baigėsi kartu su valstybės nepriklausomybe. 1991-aisiais draugija vėl buvo atkurta. Pagrindinė jos veiklos sritis yra darbas su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir tais, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, vėl bando kurti gyvenimą laisvėje.

„Nors draugija buvo atkurta remiantis ta pačia pradine idėja ir buvo išsaugotas ankstesnis jos pavadinimas, veikla dabartiniais laikais šiek tiek skiriasi. Sovietinis periodas šiai mūsų gyvenimo sričiai turėjo įtakos – dabartinė kalėjimų sistema yra nereformuota, visiškai uždara, atsiribojusi nuo jai oponuojančių visuomeninių organizacijų. Žodžiu, laisvės atėmimo įstaigos ir Lietuvos kalinių globos draugija nėra geros draugės“, – pabrėžė pašnekovė.

Suprantama, visuomeninė organizacija nėra pajėgi įvesti įkalinimo įstaigose tokią tvarką, kokia jai atrodytų humaniškesnė ar mažiau traumuojanti žmogų. „Nuo pat savo draugijos atkūrimo vis bandome įrodyti, kad mūsų kalėjimuose iki šiol vyrauja lagerių sistema. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti kamerų, kuriose kaliniai būtų laikomi po vieną ar kelis. Pas mus nuteistieji laikomi didelėse patalpose (sekcijose). Tai, galima sakyti, yra vienas iš žmogaus kankinimo būdų. Kad nuteistasis galėtų taisytis, protingai apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią ir kurti ateities planus, jis turėtų turėti privačią erdvę, o ne murkdytis toje terpėje, kurioje klesti kastos, yra susiklostę kalėjimo subkultūros santykiai, kyla prievarta.

Galbūt šiek tiek paradoksaliai atrodo, kad, pavyzdžiui, ne vienas, už narkotikus nuteistas ir atliekantis bausmę Švedijos ar Norvegijos kalėjime, norėtų kalėti Lietuvoje ne tik dėl to, kad mūsų įkalinimo įstaigose nuteistieji gali laisvai vieni su kitais bendrauti, susitelkti nesibaigiančiame „bazare“, bet ir dėl to, kad turėtų galimybę gauti narkotinių medžiagų. Tai – vienos ryškiausių mūsų kalėjimų blogybių“, – dėstė draugijos atstovė.

Plačiau apie tai – publikacijoje „Įkalintas dar nereiškia nurašytas“.

Šių metų „Sodros“ biudžete išlaidoms atseikėta 4 mlrd. 12 mln. 346 tūkst. eurų. Iš šios sumos pensijų socialiniam draudimui vykdyti atiteks 2 mlrd. 939 mln. 297 tūkst. eurų. Tai sudarys 73,3 proc. visos „Sodros“ biudžeto išlaidoms numatytos sumos, arba 12 proc. daugiau, nei pensijų draudimui vykdyti buvo panaudota pernai.

Po pusantrų metų nuo priėmimo šiemet pradėtas taikyti naujas socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustatantis Socialinio draudimo pensijų įstatymas. Šio Vokietijos pavyzdžiu sukurto įstatymo nuostatos dar iki jų įsigaliojimo buvo du kartus koreguojamos. Todėl pradėtame taikyti įstatyme beveik neliko nuostatų, kurios būtų nepakitusios.

Na, o įstatymų leidėjas, supratęs, kad nebus lengva įgyvendinti minėto įstatymo nuostatas, šiam tikslui pasiekti „Sodrai“ nustatė 9 mėnesių terminą. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį dešimtys iš „Sodros“ biudžeto lėšų pensijas gaunančių asmenų iškeliaus į amžinybę, o jų turto paveldėtojams dėl per nurodytą laikotarpį susidariusių pensijų nepriemokų išmokėjimo teks kreiptis į notarus ir, gavus teisę į paveldėjimą patvirtinančias pažymas, „Sodros“ teritorinius skyrius.

Vargu ar asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų pavadinimą apskaitos vienetais, jų vertės susiejimą su iki šiol taikytomis draudžiamosiomis pajamomis, būtinojo stažo senatvės pensijai gauti ilginimą galima laikyti kardinalia iki šiol taikytos pensijų apskaičiavimo tvarkos reforma.

Nors pensijų dydžių indeksavimo susiejimas su valstybės ekonominiais rodikliais ir mažins politinių manipuliacijų įtaką, dėl nemąžtančios darbingo amžiaus žmonių emigracijos, menko gimstamumo, niekaip nesuvaldomos infliacijos ir toliau tęsiamo pensijoms mokėti skirtų lėšų pervedimo į privačius pensijų fondus esamiems ir artimiausioje ateityje pensininkais tapsiantiems asmenims sotesnės senatvės tikėtis neverta. Indeksavimo lemtas vidutinės senatvės pensijos dydžio padidėjimas 30 eurų dažną tokios pensijos gavėją ir toliau vers skursti.

Daugiau skaitykite - „Perskaičiuota pensija daugelio nuo skurdo neapsaugos“.

Prieš šimtą metų, 1918 m. sausio 18 d., likus vos mėnesiui iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, mirė bene garsiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis Jurgis Bielinis.

Būsimasis knygnešys gimė 1846 m. kovo 16 d. (dabar ši diena minima kaip Knygnešių) Purviškiuose (netoli Suosto, dab. Biržų r.). Nuo mažumės pasižymėjo gabumu mokslams, jautrumu ir siekiu kovoti už teisybę. Dar jaunystėje kėlė į aikštę caro valdininkų, matininkų savivalę, visą gyvenimą ieškojo teisingumo.

Paauglystėje neteko tėvo. Būdamas aštuoniolikos vedė, bet žmona po metų taip pat mirė. Tolesnis Jurgio gyvenimo kelias buvo labai neramus ir permainingas, pašvęstas kovai už lietuvybę ir katalikų tikėjimo laisvę.

1931 m. pasirodžiusioje Alfredo Šliko parengtoje knygelėje „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe. Didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio gyvenimas ir darbai“ apie herojaus jaunystės metus po to, kai jis tapo našliu, rašoma: „Dabar jau ir jo brolis buvo paūgėjęs. Šeimos ir ūkio reikalai pamažu ėmė gerėti. Jurgis palieka savo ūkį ir išvyksta į Šiaulių miestą. Čia dienomis lanko fabriką, vakarais mokosi. Po metų persikelia į Rygą, o po dvejų – į Mintaują [Jelgavą]. Niekur jis laiko veltui negaišina. Mokosi kiek tik galėdamas. Kartais per naktį, ligi ryto, išsėdi prie knygų. Nemiegojęs vėl eina į darbą. Taip išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbų.

Pasimokęs mieste Bielinis vėl grįžo į tėviškę. Dabar jis dar daugiau laiko praleisdavo knygas beskaitydamas. Knygų gaudavo pas Suosto kleboną kun. Daukšą.“ Pasak A. Šliko, klebonas buvo gerokai sulenkėjęs, ir J. Bielinis galiausiai su juo susipyko. „Po to Bielinis pradėjo vis dažniau iš namų prapulti. Vis ilgiau svetur pasilikdavo. Kur jis vaikštinėjo, ką veikė – niekam nieko nesakė. Tik po kiekvienos kelionės atsinešdavo kažkokių raštų ir juos atsargiai skaitydavo. Tie raštai buvo lietuviškosios knygos. Jau tada griežtai caro valdžios draudžiamos...“

Istorinė publikacija pavadinta „Nesugaunamasis knygnešys Jurgis Bielinis“.