Jau galite įsigyti naujausią, paskutinį šiais metais žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame rasite interviu su astrologe Nijole Gabija Volmer. Apie ką? Žinoma, kad apie 2018-uosius. Kitų metų horoskopai Jums turbūt taip pat nepakenks. Istorinio rašinio tema šįkart - apie legendinį aktorių Čarlį Čapliną. Šios ir kitos temos – naujamečiame „Savaitės“ numeryje.

Astrologė Nijolė Gabija Volmer atskleidžia savo įžvalgas pagal planetų išsidėstymą, pataria, kaip kur ir su kuo geriausia sutikti 2018-uosius, tačiau pabrėžia: „Ne daiktai, puošmenos ar spalvos yra svarbiausia, bet nuoširdūs šeimos santykiai, meilė, kurią parodysite savo artimiesiems.“

– Kokie turėtų būti ateinantys 2018-ieji, kurie pagal Rytų horoskopą vadinami Geltonojo žemės šuns metais ir prasidės vasario 16 dieną?

– Apibendrinant 2018 m. pagal dangaus kūnų judėjimą, galima pasakyti, kad jie bus visai kitokių nuotaikų, energijų, tendencijų nei 2017-ieji. Ko gero, daug rimtesni, verčiantys susitelkti, reikalaujantys atsargumo, gebėjimo atsirinkti tai, kas svarbiausia, atsisakyti nebūtinų dalykų. Ypač išryškės Žemės ir Vandens stichijos, labiau susijusios su praktiškumu, konkrečiais darbais, taip pat vidine dvasios jėga, intuicija. Vis dėlto Žemės stichija, nors ir stipri, didžiąją metų dalį bus veikiama negatyvių karminių veiksnių. Dėl to išryškėjusi jos jėga gali pasireikšti neharmoningais ekonominių, finansinių struktūrų pokyčiais, šioje srityje susikaupusiomis problemomis, griežtais sprendimais.

Manau, tai gali paskatinti antrą didesnę ar mažesnę ekonomikos krizės, prasidėjusios 2008 m., bangą ten, kur jos priežastys nebuvo išsiaiškintos, problemos nebuvo išspręstos, o tik nustumtos gilyn. Net jei taip ir nenutiktų (to itin norėtųsi), su labai stipria Ožiaragio ir Skorpiono ženklų įtaka šiuos metus tikrai nebūtų galima pavadinti įkvepiančiais ar teikiančiais didelių plėtros galimybių. Atvirkščiai – 2018-ieji turėtų būti verčiantys susitelkti, dirbti kuo rezultatyviau, ištaisyti tai, kas buvo padaryta netinkamai.

Neharmoningai išryškėjusi Žemės stichija gali paskatinti ir šykštumą, kraštutinį savanaudiškumą, aršų karjerizmą ar prisitaikėliškumą – to vertėtų vengti, kaip ir polinkio į liūdesį, depresiją, visko neigimą.

2018-ieji ne kartą išbandys mūsų dvasios jėgą, tačiau bus kupini ir ypač stiprių, šviesių dvasios atradimų tiems, kurie gebės veikti nugalėdami kliūtis, baimes. Labai svarbu skirti dėmesio ir laiko vidinei šerdžiai išsaugoti, dvasios jėgai kaupti, dvasinei saviugdai. Pasitelkus vidinius išteklius ir tikėjimą.

Visą interviu „Pasitinkant Naujuosius – žvilgsnis į ateitį“ rasite žurnale „Savaitė“.

Vertinant iš kasdienybės pozicijų – metai kaip metai, be jokių didesnių sukrėtimų (laimė, Gedimino kalnas visai nenuslinko). Dideliais pasiekimais taip pat turbūt negalime pasigirti. Nebent tuo, kad į šalį (ir pirmiausia į Kauno regioną) ima plūsti rimtos užsienio investicijos su visomis iš to kylančiomis ekonominėmis bei socialinėmis pasekmėmis. O daugiau? Metų metus nesprendžiamos problemos – viena už kitą didesnės. Visų pirma ir toliau nyksta tauta.

Tuoj jau milijonas mūsų tautiečių įsikurs (o dauguma jau įsikūrė) Vakaruose, kur žmonių materialinė gerovė vertinama objektyviais kriterijais, o ne politikų pažadais. Socialinė nelygybė tarp pasilikusiųjų čia, tėvynėje, ir toliau pati didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Labai jau kukliai kylant minimaliajai mėnesio algai, niekas iš valdančiųjų nė nebando lyginti, koks gi mūsų atlyginimų ir kainų didėjimo santykis. Politikams ir toliau nesusitariant, kokią energetiką – privačią ar valstybinę – vystyti, stringa visos jos strategijos.

Lietuva ir toliau lieka šalis, gaminanti ir eksportuojanti iš esmės tik mažos pridėtinės vertės produkciją. Ruošiantis aukštojo mokslo reformai, niekas neskaičiuoja, kiek Lietuvai reikės kvalifikuotų darbininkų. Ir, beje, kada mūsų šalis turės aiškiai suformuluotą nacionalinę strategiją?

Diskusija šia tema - „Kokie šie metai buvo Lietuvai?“

Daugybė žmonių jį laiko iškiliausiu visų laikų kino komiku. Iš daugelio filmų (didelė dalis jų gimė dar nebyliojo kino epochoje) gali atrodyti, kad šis genijus gyveno labai seniai. Tačiau jo gyvenimo kelias baigėsi vos prieš 40 metų. Čarlis Čaplinas mirė 1977 m. gruodžio 25 d. kurortiniame Šveicarijos Vevė mieste.

Kaip ir daugybės kitų pasaulio garsenybių, Čarlzo Spenserio Čaplino gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Aktorius gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londone (beje, nors didžiąją dalį gyvenimo praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), vėliau gyveno Šveicarijoje, jis visada buvo Didžiosios Britanijos pilietis). Jo tėvai buvo estrados artistai. Motina Hana Čaplin dainavo operetėse, tėvas Čarlzas Spenseris Čaplinas buvo populiarus dainininkas, gastroliavęs įvairiose Europos šalyse ir JAV. Močiutė iš tėvo pusės buvo kilusi iš čigonų šeimos. Jaunojo Čarlio Čaplino genų kombinacija davė įdomių vaisių: jis buvo juodaplaukis, garbanotas, žydraakis...
Ilgą laiką Čarlio tėvai dirbo Londono miuzikholuose. 1885 m., dar prieš ištekėdama už Čaplino, mama pagimdė sūnų Sidnį. Jo tėvas buvo žydų kilmės. Berniuką įsivaikinęs naujasis Hanos vyras suteikė jam savo pavardę. Sidnis Čaplinas taip pat buvo geras aktorius, tačiau jam nepavyko sulaukti jaunesniojo brolio šlovės.

Daugiau apie legendinį aktorių – rašinyje „Čarlis Čaplinas: kelias į šlovę, keturios santuokos ir 12 vaikų“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"