Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame rasite Lietuvos simbolio – Gedimino kalno – istoriją, kuri buvo ir permaininga, ir nelengva. Šiame numeryje diskutuosime apie brangstančius degalus ir rūkalus, papasakosime, kas yra ekologinis ūkininkavimas.

Vilniaus centre stūksantis Pilies kalnas, labiau žinomas kaip Gedimino kalnas, jau ne pirmus metus yra prikaustęs visuomenės dėmesį. Kalno šlaitų erozija liūdina daugelį žmonių ir verčia nerimauti dėl šio išskirtinio mūsų paveldo objekto likimo. Gedimino kalnas, bene svarbiausias Lietuvos piliakalnis, dabar išgyvenantis ne pačius geriausius laikus, gali papasakoti labai įdomią savo istoriją.

Vienas pagrindinių Lietuvos simbolių – Vilniaus aukštutinė pilis – yra glaudžiai susijęs su Vilniaus, kaip šalies sostinės, istorija. Daugelis prisimename legendą apie Vilniaus įkūrimą. Esą kartą Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išvyko medžioti už dešimties mylių nuo tuometės savo sostinės Trakų. Medžioklė buvo sėkminga – kunigaikštis užtiko didžiulį žvėrį, taurą, ir jį užmušė. Čia ir apsinakvojo. Jis susapnavo, kad ant kalno stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudęs kunigaikštis paprašė, kad žynys Lizdeika išaiškintų sapną. Lizdeika atsakė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai, kad jos garsas sklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemutinę, o kitą – ant didelio kalno ir toms pilims davė Vilniaus vardą.

Plačiau apie tai – publikacijoje „Gedimino kalnas: Lietuvos simbolis patyrė daugybę išbandymų“.

Į valdžią atėję „valstiečiai“ drąsiai lipa ant to paties grėblio, kuriuo nosis jau apsidaužė ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Valdantieji ketina nuo sausio 1 d. didinti degalų ir rūkalų akcizus, būdami šventai įsitikinę, kad padidinus dėmenis suma automatiškai didėja. Aritmetikoje ši taisyklė galioja, tačiau renkant mokesčius ima veikti toks faktorius kaip tikimybių teorija. Tai ji, tiksliau, vartotojų elgesys, lemia, ar didės valstybės biudžeto pajamos, ar pelną vėl skaičiuos šešėlinė ekonomika. Juolab kad žiniasklaida jau spėjo apsidairyti aplinkui ir išsiaiškino: visų rūšių degalų kainos Baltarusijoje ir Kaliningrade – dukart mažesnės nei Lietuvoje. Todėl akivaizdu, kad „degalų turizmas“ į šias šalis tebėra finansiškai naudingas pasienio gyventojams.

Ar minėtas faktas – argumentas Vyriausybei ar finansų ministrui? Visai ne. Valstybės vyrai ir moterys šventai tiki savo sprendimų teisingumu. Girdi, ir Briuselis taip elgtis rekomendavo (tikrai?), be to, ir minėti akcizai aplinkinėse Europos Sąjungos šalyse yra gerokai didesni. Tačiau mūsų politikai nutyli svarbiausią dalyką: o koks gi yra algų ir kainų santykis tose minimose kaimyninėse valstybėse ir mūsų šalyje? Tuomet paaiškės, kad mes šiuo aspektu esame nuskriausti labiausiai. Vadinasi, būsimąjį Lietuvos vartotojų elgesį, kalbant apie rūkalus ir degalus, galima nuspėti jau dabar?

Diskusija šia tema - „Brangsta dyzelinas ir rūkalai: kas laimės?“

Užsukę apsipirkti į parduotuvę ar turgelį, pirmiausia dairomės sveikesnių produktų. Jei kišenė leidžia, renkamės tarsi iš savo sodo ar daržo nuraškytas gėrybes, apeiname chemikalais trenkiančias lentynas. Niekam šiais laikais nebereikia aiškinti, kas yra ekologiški produktai ir kad sveikiausia valgyti ne iš svečių šalių atvežtą, bet gimtinės žemėje užaugintą produkciją.

Pirmieji ekologinės žemdirbystės ūkiai Lietuvoje įsteigti beveik prieš tris dešimtmečius. Tuo metu pasaulyje, o ir Vakarų Europoje, sparčiai plito ekologinio ūkininkavimo idėjos, kūrėsi naujų ūkių. Be pagrindo po kojomis, remdamiesi tik teoriniais pamąstymais ir pasitelkę vaizduotę, žengti į nežinią tuomet ryžosi nedaugelis. Varomoji jėga buvo tikėjimas, kad tik toks kelias, siekiant išsaugoti gamtą ir sveikatą, yra teisingas, perspektyvus.

„Ekologiški produktai turi būti užauginti sąžiningai, laikantis taisyklių“, – sakė viena iš Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos įkūrėjų ir ilgametė jos vadovė Vanda Žekonienė. Ji pabrėžė, kad per daugiau kaip du dešimtmečius ekologinio ūkininkavimo sistema buvo gerai sustyguota, visi ūkininkai žino, kad ekologiški produktai turi būti užauginti be cheminės taršos, tausojant gamtą.

Plačiau apie tai – publikacijoje „Nelengvas ekologiškų produktų kelias iki vartotojo“.